Tarnaujantis valdovas

Kristaus Karaliaus šventė
Mt 25, 31- 46 (A)
 

Kristaus Karaliaus švente Bažnyčia baigia dar vienus liturginius metus. Karalių laikai seniai praėjo, todėl 1925 m. popiežiui Pijui XI ją paskelbus enciklikoje “Quas primas” buvo abejojančių šios šventės tikslingumu. Vis dėl to ji prigijo liturginiame kalendoriuje, nors dabar dažniau tituluojama Kristaus Pasaulio Valdovo švente.

Kaip pavadinsi, nepagadinsi. Kristus yra pasaulio ir istorijos Viešpats, o šio sekmadienio Žodžio liturgija atskleidžia gan neįprastas jo karališkumo savybes. Priešingai žemiškiesiems valdovams Kristus pirmiausia yra tarnaujantis karalius.
Prezidentui, valdininkams ir mums visiems.

Evangelijos skaitinyje Jėzus prabyla apie paskutiniuosius dalykus, paskutinį teismą, kai apsireikš visoje karališkoje šlovėje ir teis žmoniją. Tačiau Kristaus žodžių negalima apmąstyti neprisiminus pranašo Ezechielio. Daugiau nei penki šimtai metų iki Kristaus Ezechielis drauge su išrinktąja tauta ištremtas nešė Babilono karaliaus ir jo statytinio Zedechijo priespaudos jungą. Tuo metu pagal seną šumerų tradiciją valdovas buvo tapatinamas su bandą ganančiu ganytoju. Pasinaudodamas šiuo įvaizdžiu Dievas Ezechielio lūpomis guodžia skriaudžiamą ir paniekintą tautą. Primena, kad tikrasis ir vienintelis Izraelio valdovas yra jų Dievas ir niekas negali pasisavinti tos valdžios. Tik Jis, gerasis Ganytojas, surinks išblaškytas avis ir tėviškai jomis rūpinsis. Sužeistas perriš, nusilpusias šers, visas prižiūrės ir saugos.

Prisimindamas Ezechielį, Kristus nevengia priskirti sau karaliaus titulo, tačiau savo gyvenimo pavyzdžiu dar labiau išryškina tikro valdovo savybes - atsakomybę už žmones ir tarnavimą. Jis, tarnaujantis Valdovas, pavaldinius gelbsti savo gyvybės auka, maitina juos savo kūnu ir krauju. Jėzus nevaldo, bet pats prisiima mūsų nuodėmes, netobulumus, kančias. Jo autoritetas neslegia, bet prikelia naujam gyvenimui, leidžia išsiskleisti mūsų kūrybinėms galioms. Ar sutikome Lietuvoje tokį valdovą (vadovą, viršininką ar šeimininką)?

Bažnyčioje suklupę maldai keliame akis aukštyn į dangų, į altorių, ieškodami Viešpaties veido, bet Kristus mūsų žvilgsnį nuleidžia žemyn. Apsidairome ir aplink regime tik tokių pačių žmonių, kaip mes, pavargusius veidus. Tariame - negali būti, Viešpatie, kad būtum šioje pilkoje suprakaitavusioje minioje? Taip, būtent čia, - atsako Viešpats. Dar daugiau, paskutinės vakarienės metu pasaulio Valdovas nuolankiai paliudija, kad Jis nežvelgia į žmogų grėsmingai iš viršaus, iš aukštybių. Jis pasilenkia ir plauna mokiniams kojas. Jėzus žiūri iš apačios į viršų, o jo akys klausia: jau daug tau padariau, ką dar galiu padaryti?

Štai koks yra ir turi būti tikrasis valdovas. Taip, Jėzus sėdi garbės soste, bet koks jis skirtingas nuo paveiksluose nutapytų ar dabartinių didžiūnų sostų!

Kas mano brolis, sesuo?

Nenuostabu, kad pagrindinis matas, pagal kurį Kristus įvertins mūsų gyvenimą, yra artimo meilė. “Iš tiesų sakau jums: kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte”, - sako Išganytojas. Keista, bet Dievo Sūnus neužsimena apie įsakymų nesilaikymą ar Dievo garbės įžeidimą. Tai nereiškia, kad šių dalykų galima nepaisyti. Tačiau Kristui labiausiai rūpi žmogaus skriaudos ir meilės darbai.

Kas yra Jo “broliai”? Be abejo, Kristaus mokiniai, išpažinėjai, visi pakrikštytieji. Vėl apsidairykime. Visi čia susirinkę, esame Jėzaus “broliai ir seserys”, o ypač “mažiausieji broliai” - ligoniai, silpnieji, neturtingieji. Visiems mums reikia vienas kito pagalbos. Būna akimirkų (ir dar bus), kai išgyvename vienatvę, esame prislėgti dvasinės ar fizinės kančios, patiriame nelaimių. Kas gali mus alkanus pavalgydinti, ištroškusius pagirdyti, sergančius slaugyti, jei ne broliai, seserys Kristuje?

Taip turi būti, bet ar taip yra? Šeimoje tarpusavio pagalba savaime aiškus, įgimtas principas. Nesavanaudiška pagalba kitiems - dar kai kas nauja. Kol esame bažnyčioje, patiriame dvasios pakilimą, ramybę, ramybės palinkime kitiems. Išėjus iš bažnyčios mus pasitinka kitokia aplinka. Pavargusi, pikta, įžūli. Net nepastebime, kaip greitai jai pasiduodame ir priimame jos elgesio normas. Miestuose vos žengę kelis žingsnius įlipame į autobusą ir gera nuotaika ištirpsta kaip pavasarinis sniegas. Stumdomės, piktinamės, baramės, kaip ir visi. Vėl patenkame į realų gyvenimą, kuris negailestingai diktuoja savo sąlygas... ir paklūstame joms. Kaip ir anksčiau, neišvengiame tradicinių apkalbų, pavydo, pykčio, pasmerkimo žodžių. Taigi, kas mūsų brolis, sesuo? Tie patys žmonės, kuriems pavydime didesnės algos, kurių silpnybių negalime pakęsti nors mūsiškės ne mažesnės, kuriuos skubame pasmerkti nusidėjus, nors galėtume pagelbėti išsivaduoti iš blogio ir pakilti...

Neišsigąskime ir nenusiminkime dėl savo silpnumo. Kristus Karalius eina drauge mūsų gyvenimo keliu. Jis neklausia, kas Jam nepagelbėjo ar skriaudė kančios kelyje. Mūsų Jis klaus, ką padarėme savo broliui, seseriai.