Vatikano II Susirinkimo teksto apie induizmą komentaras
 

“Induizmo pasekėjai dieviškąją paslaptį tyrinėja ir aiškina, naudodamiesi daugybe mitų ir giliais filosofiniais samprotavimais. Jie ieško išsilaisvinimo iš dabartinio gyvenimo kančių asketinio gyvenimo formomis, giliu mąstymu, atsidavimu Dievui su meile ir pasitikėjimu” (Nostra Aetate, 2).

Šie Susirinkimo žodžiai nėra induizmo apibrėžimas, bet tiktai nurodo keletą dvasinių vertybių, kurios galėtų būti dialogo tarp katalikybės ir induizmo pradžia. Šis dialogas Katalikų Bažnyčiai būtų nepaprastai reikšmingas, nes induizmas - tai religija, kuri šimtmečiais formavo žymią žmonijos dalį ir kuri nūnai yra gyvybinga. Savo ilgaamžėje istorijoje induizmas suėmė į save Indostano pusiasalio tautas ir religijas, o savo filosofiją ir dvasingumą išplatino didelėje Azijos dalyje. Šiandien stovi jis prie krikščioniškojo pasaulio vartų belsdamas į juos. Nuo šimtmečių sandūros išaugo induizmo misijinis užmojis ir siekimas dialogo su krikščionybe. Ananda Coomarasvamy šią  nuostatą išsakė išraiškingais žodžiais: “ Mūsų poziciją krikščionių ir kitų tikinčiųjų atžvilgiu galima nusakyti taip: net jei jūs ir nesate mūsų pusėje, mes esame jūsų pusėje; ir šios nuostatos joks jūsų uolumas iš mūsų neatims”. Tad reikia siekti tokio dialogo, kuris remtųsi giliu supratimu ir nuoširdžiu įvertinimu šios nepaprastai sudėtingos religijos. Todėl pabandykime bent bendrais bruožais apibūdinti induizmo, labiau paryškindami tai, kas galėtų būti bendras pagrindas dialogui.

Žodis “hindu” kilo iš Indo upės pavadinimo, prie kurios krantų antrojo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje įsikūrė senieji arijai. Nors tuomet Indo upės vardas buvo Sindhu, persai, savitai jį ištardami - “indu”, tuo pat vardu įvardijo ir upės slėnio gyventojus. Šiandien sąvoka “indusai” reiškia religinę priklausomybę, “indai” - tautinę. Taigi induizmas yra religija šios senos tautos, kuri tūkstantmečiais vystėsi vidujai ir vis pasipildydama naujais elementais išaugino neaprėpiamą religinę socialinę sistemą, kokią regime šiandien.

Pirmiausia, užbėgdami už akių, turime pasakyti, kad induizmas nepasiduoda jokiam apibrėžimui. Žiūrint iš šalies jis atrodo lyg kokia visa ko maišalynė, pradedant religija bei filosofija ir baigiant mitais ir magija. Tačiau atidžiai pažvelgę matome, jog šiuos skirtingus elementus jungia tam tikri principai bei praktikos, kuriuos galėtume pavadinti esminiais induizmo požymiais. Šie požymiai - tai visų pirma šventųjų indusų knygų Vedų pripažinimas, po to tikėjimas karma - samsara, t.y. tikėjimas sielų keliavimu pagal atlygio dėsnį, ir, pagaliau, varna - acrama - dharma praktika, kuri moko, jog kiekvienas turi gyventi pagal savo kastą ir padėtį. Tačiau visa tai dar pakankamai neatskleidžia induizmo esmės. Ji glūdi visuotinėje tautos religingumo išraiškoje, tautos, kurios ilga istorija buvo nesiliaująs Dievo ieškojimas ir kurios visas mąstymas yra pažymėtas atsigręžimu į antgamtinį pasaulį ir dvasios primato iškėlimas.

Induizmo istoriją galima palyginti su sniego kamuoliu, kuris risdamasis vis storiau aplimpa ir vis auga. Įimti į save visa, net ir tai, kas atrodo nesuderinama - tai induizmo nuolatinio augimo ir ilgaamžiškumo paslaptis. Savo pilnutinį vaizdą ir galutinę formą jis įgavo pirmaisiais krikščioniškosios eros amžiais. Todėl induizmo istoriją galima suskirstyti į du periodus: prieškirkščioniškąjį ir pokrikščioniškąjį.

Prieškrikščioniškasis periodas apima tris stadijas, kurios atitinka tris viena po kitos einančias Vedų dalis. Pirmoji stadija, kuri rymojo ant seniausių Samhitas raštų, buvo liaudies religija. Ji, kaip ir dabartinė liaudiška induizmo forma , buvo politeistinė, nors šventieji raštai dėl to pakartotinai įspėdavę. Pavyzdžiui, Rg- vedoje šitaip sakoma:”Kas yra viena, tą išminčiai vadina daugeliu vardų” kitoje vietoje:”Kunigai ir poetai įvairiais žodžiais išreiškia tikrovę, kuri iš tikrųjų yra viena”.

Antrojoje stadijoje, kuri atitinka Vedų knygas, vadinamas Brahmanas vardu, randame stipriai išvystytą ritualizmą. Čia labai pabrėžta aukos idėja. Keliuose tekstuose aiškiai išsakyta permaldaujanti aukos funkcija. Kaip ir daugelis induizmo mokymų aukos idėja vystėsi, įgaudama lyg ir magišką reikšmę būtent jog auka veikia pati iš savęs, netgi prieš dievų valią. Tai ypač iškėlė kunigystę ir pastatė ją net aukščiau dievų bei pradėjo socialinio sluoksniavimo procesą, kuris vėliau susiformavo kastų pavidalu. Ši antroji stadija truko neilgai, tačiau paliko induizme neišdildomą žymę savo šventomis apeigomis, kastų tvarka ir išvystytais socialiniais religiniais įstatymais.

Trečioji stadija kilo iš dalies dėl inteligentijos nepasitenkinimo perdėtu ritualizmu. Tuomet atsirado nepaprastas rinkinys Upanišadų vardu pavadintų raštų, kurie, būdami paskutinis Vedų suklestėjimas, dar vadinami Vedanta (Vedų pabaiga). Tai buvo dvasinio atbudimo epocha visoje žemėje:Graikijoje pasirodė Pitagoras, Persijoje - Zoroastras, Kinijoje - Konfucijus, Indijoje - Buda. Šį dvasinį atbudimą Indijoje lydėjo intensyvus Dievo ieškojimas. Žymiausios Upanišados įžanginėse eilutėse randame garsiąją maldą:”Nuo to, kas netikra vesk mane prie tikrumo, iš tamsybės vesk mane į šviesą, iš mirties vesk mane į nemirtingumą!”

Kita Upanišada prasideda įsakmiu klausinėjimu:”Iš kur mes atėjome? Kuo mes gyvename, ir kur mes einame? O jūs, kurie pažįstate Brahmaną pasakykite mums, kieno paliepimu mes ištveriame skausmą lygiai kaip ir džiaugsmą?”  Ir visos Upanišados nesiliauja šitaip klausinėjusios. Ir ne veltui. Juk, išskyrus krikščioniškąjį Apreiškimą, nerandame nieko, kas galėtų prilygti šių senovės išminčių protavimams apie Dievo prigimtį ir savybes. Štai keletas pavyzdžių: “Nei akis negali jo pasiekti, nei balsas, nei dvasia. Mes jo nepažįstame ir negalime jo aprašyti. Jis nepanašus į nieką, ką mes pažįstame, ir kitoks negu visa, ko mes nepažįstame”. Tas jį pažįsta, kas jo nesupranta; o tas, kuris jį supranta, nieko nežino. Nes išminčiui jis nepažįstamas, o neišmanančiajam, priešingai, - pažįstamas”.  “Jis judina visus daiktus, o pats yra nejudantis; jis yra kartu ir arti, ir toli: jis yra ir visuose daiktuose, ir anapus visų daiktų.”  “Nemirtingajame Brahmoje ilsisi pasaulis ir visa, kas yra. Jis yra gyvenimas, žodis, dvasia, realybė, nemirtingumas”.  Vedos apibrėžia  Dievą kaip  Sat- Cit- Ananda (Būtis - Dvasia - Palaima). Vertesnio Dievo apibrėžimo žmogus nėra sugalvojęs.

Induizmo svarstymai apie pasaulį atrodo stulbinantys. Neturėdami kūrimo iš nieko sąvokos, kurią faktiškai žinome tik iš Apreiškimo, senovės indusų mąstytojai turėjo tris alternatyvas:pripažinti pasaulio realumą ir lygų su Dievu amžinumą, tuo metant šešėlį Dievo suverenumui; arba pasaulį suvokti kaip realią Dievo emanaciją ar evoliuciją, tuo pažeidžiant Dievo nekintamumą; arba, pagaliau, tvirtai laikytis absoliutaus Dievo tobulumo bei nekintamumo, paneigiant pasaulio realumą. Upanišados pateikia visus šiuos variantus, tačiau induizmo metafizika apsisprendė už paskutiniąją alternatyvą - absoliutų monizmą, kuris visuomet pasiliko induizmo šerdimi. Tačiau ir šitoje, kaip mums atrodytų, fatališkoje klaidoje  matome tikrą laimėjimą:priversti pasirinkti tarp pasaulio realumo ir absoliutaus Dievo tobulumo, senieji išminčiai paaukojo, jei taip galima sakyti, pasaulį, kad išgelbėtų Dievą.

Šio periodo metu induizme išsivystė ortodoksinės filosofinės mokyklos ir atskilo heterodoksinės sektos: džainizmas ir budizmas. Tuo metu į indusų bendruomenę vis labiau ir labiau buvo įtrauktos įvairios Indijos gentys, turinčios savitas kultūras bei religijas, dėl ko induizmas virto tikru visokių religijų koncentratu. Apie trečiąjį amžių prieš Kristų pasirodė raštai, suvaidinę lemiamą vaidmenį formuojantis galutiniam induizmo veidui. Žymiausi iš jų buvo: Badarayanos Brahma - sutra, kurioje pirmąkart Upanišadų svarstymai  susisteminti; Manu knyga Dharmacastra, kuri smulkmeniškai išdėstė socialinius religinius induizmo įstatymus; epas Mahabharata - tai mitų ir  pasakėčių vaizdais paprastai liaudžiai parašyta induizmo enciklopedija; ir įžymioji Bhagavat - gita - nepaprasto grožio trumpas poetinis filosofijos bei mistikos kūrinys, įtrauktas į aukščiau minėtą epą, tačiau ir atskirai paimtas yra visiškai savarankiškas ir išbaigtas. Bhagavat - gita, vadinama induizmo Naujuoju Testamentu, ypač pasitarnavo praturtinant induizmą meilės religija ir mokymu apie malonę. Ligi šių dienų ši knyga išlieka turiningiausiu induistinio dvasingumo šaltiniu.

Pirmaisiais krikščioniškosios eros amžiais induizme pastebimas naujas proveržis ir gilus pokytis, pirmiausia kaip atsiliepimas į budizmo mestą iššūkį.  Nuo trečiojo amžiaus prieš Kristų, kai imperatorius Asoka pats priėmė budizmą ir tapo aktyvus jo propaguotojas, induizmas atsidūrė antrame plane. Tačiau visiškai jis neišnyko, o kai pagaliau vėl iškilo, budizmą jis tiesiog suvirškino. Induizmas įėmė į save visus geruosius budizmo bruožus ir net pačiam Budai skyrė vieną nišą savo induistiniame panteone taip, kad ir patys budistai lyg nejučia vėl atsidūrė induizmo glėbyje.

Reikšmingiausia, ką induizmas pasiekė šioje kovoje dėl išlikimo, vis dėl to buvo suvienijimas daugelio viena kitai prieštaraujančių filosofinių, religinių ir mitologinių srovių. Tam pradžią jau buvo padariusi Bhagavat - gita, kuri įvairių sektų išganymo mokymus truputį modifikavusi sugrupavo aplink savąją meilės religiją. Žinoma, tai nebuvo tikra sintezė, bet tiesiog kompromisas, leidžiantis koegzistuoti vienas kitam prieštaraujantiems mokymams. Tai buvo sena induizmo nuostata. IV amžiuje po Kristaus induizmas įgavo savo pilnutinį vaizdą ir klasikinę formą, kurią išsaugojo iki šiandien. Šiame į vienovę suvestame induizme išsiskiria trys sluoksniai. Viena vertus - radikali monistinė aukštoji metafizika. Nors filosofai tvirtai laikosi minties apie pasaulio nerealumą, praktikoje šis monizmas virsta panteizmu, kuris tarsi lengvas šydas nusidriekia per visą induizmą. Kita vertus turime liaudies religiją, kuri remiasi mitologija ir praktiškai yra politeistinė, nors ir pabrėžiama, kad visi dievai  yra tik vieno Dievo pasireiškimai. Be to liaudies religija dar žino ir demonus, kurių kaip blogųjų dvasių reikia bijoti ir aukomis jas sulaikyti nuo pikto darymo. Tarp šių dviejų kraštutinumų ir yra tikrasis induizmas su visomis dvasinėmis vertybėmis. Tai - monoteizmas, apsunkintas metafizinio panteizmo bei mitologinio politeizmo našta.

Žymiausias ir tipiškas pokrikščioniškojo induizmo bruožas yra jo mokymas apie bhakti (meilės religija). Kai III amžiuje prieš Kristų pasirodė Bhagavat - gita, egzistavo trys pagrindinės teorijos apie svarbiausias išganymo priemones. Vedanta tvirtai laikėsi minties, kad Inana, intuityvus identiškumo su Absoliutu realizavimas, yra vienintelė priemonė; Mimamsos teorijai svarbiausia išganymo priemonė glūdėjo Vedų apeigų išpildyme; tuo tarpu Yoga kaip vienintelį išsivadavimo kelią siūlo asketinius pratimus ir dvasines abstrakcijas idant dvasia išsilaisvintų iš materijos ir sugrįžtų į save. Bhagavat - gita neneigia šių kelių teisingumo tam tikromis sąlygomis ir tam tikriems žmonėms, tačiau visuotine, visiems prieinama išganymo priemone laiko bhakti, t.y. meilę Dievui ir Jo garbinimą bei nuolankų atsidavimą Jo malonei. Štai ką sako Aukščiausiasis jį  garbinančiam: “Sutelk savo dvasią į Mane ir leisk savo intelektui gyventi Manyje. Nuo šiol tu turi gyventi vien tik manyje... Jei kas Man su pagarba aukotų lapelį, gėlę, vaisių ar vandens, šią meilės auką, aukojamą iš tyros širdies, Aš priimsiu... Ką tu bedarytum, ką tu bavalgytum, ką tu beaukotum, ką tu bedovanotum, kokius tu apsimarinimus bepraktikuotum, daryk tai kaip auką Man... Aš niekam nepavydžiu ir niekam nesu šališkas. Aš visiems vienodas. Tačiau tas, kas nepadalinta meile Mane garbina, yra Manyje ir Aš esu jame”.

Galima sakyti, kad šis mokymas grąžino induizmui jo sielą, kurią metafizika buvo nuslopinusi. Staiga visur atsirado mistikų ir trubarūrų, kurie nuo šeštojo amžiaus jau beveik be perstojo  šlovino Dievo meilę. Thiru-Mūlar rašė:

“Nežinantis sako, kad meilė
ir Dievas skirtingi;
Niekas nežino, kad Dievas ir meilė - tas pat.
Jei jie žinotų, kad Dievas ir meilė - tas pat,
Nurimtų jie Dievo meilėje.”

Kai kurie iš jų išsako patirtį labai artimą krikščionių mistikams. Štai keletas eilučių iš Manikka-Vasagar išpažinimų:

“Sutirpo mano siela galingam
troškime ir ilgesy.
Meilės upė patvino virš krantų.
Visi mano jausmai į Jį nukreipti;
“Viešpatie”, - sušukau
užsikertančiu balsu ir drebėdamas visu kūnu;
Aš išskėčiau rankas
ir atvėriau savo širdį lyg gėlės
žiedą.”

Nuo X šimtmečio pasirodo rūpestingai parengti traktatai apie dvasinį gyvenimą ir mokymas apie malonę, kuris turi nuostabaus panašumo į krikščioniškąjį mokymą, nors ir  esmingai nuo jo skiriasi. Ypač įdomūs yra ginčai apie Dievo malonę ir žmogaus bendradarbiavimą, kurie praeina lygiai tomis pačiomis vėžėmis kaip ir garsieji šios  temos ginčai trimis šimtmečiais vėliau praeis katalikų teologijoje.

Induizmo mokymai koncentruojasi apie tris pagrindines temas: Dievas, pasaulis, siela. Induizmas priėmė tiek metafizinę beasmenio Absoliuto idėją, tiek ir religinę asmeninio Dievo sąvoką. Savyje Dievas esąs beasmenis, santykyje su pasauliu - asmeninis. Šią tezę geriau suprasti padeda mitologija. Santykiaudamas su pasauliu Dievas prisiima įvairius pavidalus pagal tris skirtingas funkcijas: Kūrėjo, Palaikytojo ir Atbaigėjo. Tai yra Trimūrti, dieviškoji Trejybė. Ši idėja iš esmės skiriasi nuo krikščioniškosios Trejybės dogmos, nes Trimūrti yra tik išorinė Dievo išraiška, bet ne vidinė prigimtis. Ji nereiškia “trijų Asmenų vienoje Prigimtyje”, bet greičiau “vieną esmę trijose prigimtyse”. Tačiau kaip ši idėja gali pasirodyti artima krikščioniškosios Trejybės dogmai, matome garsaus poeto Kalidasa eilėse:

 “Šioj asmenų trejybėj vienas Dievas pasirodo,
Kiekvienas iš jų pirmas, kiekvienas paskutinis - nei vienas neviršesnis;
O Siva, Vishnu, Brahma - kiekvienas jųjų gali
Būti pirmas, antras, trečias - visi vienoj palaimintoj Trejybėj.”
 

Kitas esminis induizmo mokymas yra apie avatarą, t.y. apie Dievo nužengimą į Žemę. Dažniausiai tai vadinama inkarnacija, tačiau tiksliau būtų pavadinti teofanija. Kiekvienąkart kai pasauliui gresia pražūtis, regimu pavidalu jo gelbėti nužengia Vishnu, Palaikytojas. Daug yra buvę tokių nužengimų, kai kurie iš jų į žemesnes už žmogiškąją būties formas. Populiariausi iš šių avatarų - Rama ir Krishna. Meilės religija iš šio mokymo gavo didelę patirtį. Šį mokymą papildo mokymas apie arcavatara, t.y. Dievybės apsigyvenimą pašventintame paveiksle. Čia  kalbama ne apie transsubstanciaciją, bet apie tam tikrą inkarnaciją, kai Dievybė paveikslą priima tarsi savo kūną. Vis dėl to pamaldus indusas prieš tokį atvaizdą jaučiasi panašiai kaip katalikas prieš Švč. Eucharistiją.

Neturime stebėtis dėl šių artimų paralelių tarp krikščioniškųjų misterijų ir induistinių mitų, nes šie mitai išreiškia gilų žmogiškosios sielos ilgesį.  O kai Dievas atsiliepė į šį ilgesį, stebuklai, kuriuos Jis padarė, be galo viršijo drąsiausias žmogaus svajones.

Kosmosas induistiniu požiūru yra amžinas, tačiau nesibaigiančiame sūkuryje periodiškai išnyra ir nugrimzta.  Dievas yra kūrėjas ta prasme, kad jis pasaulį perveda iš potencialios į aktualią būklę. Kai kosminis ratas baigiasi, Dievas pasaulį vėl grąžina į potencialią būklę; po to vėl išleidžia kitam ratui. Dar mitologija kalba apie keturiolika pasaulių: septynis aukštesniosios ir septynis žemesniosios tvarkos. Mūsų  pasaulis yra žemiausias aukštesniojoje pasaulių  tvarkoje ir turi ypatingą savybę: tuo tarpu kai visi kiti pasauliai yra bhoga-bhūmi (atlygio arba bausmės pasauliai), Žemė yra karma-bhūmi (išbandymo pasaulis).

Galbūt pats esmingiausias induizmo mokymas yra karma-samsara, sielų keliavimas pagal atlygio dėsnį. Sielos yra amžinos ir keliauja per daugybę gimimų bei mirčių. Naujo gimimo sąlygos priklauso nuo praeities nuopelnų ar nusižengimų. Nors sielos gali priimti visokius gyvulių kūnus, bet tik žmogiškame kūne gali laimėti nuopelnus. Taigi išganymui pasiekti, reikia gimti žmogumi, tačiau to negana.Paprastai gyvenime žmogus daugiau nusikalsta negu nusipelno, todėl gyvenimui baigiantis yra dar labiau įklimpęs į sielų keliavimą negu gyvenimo pradžioje. Iš šio užburto rato nėra išsigelbėjimo be specialių pagalbos priemonių, kurias teturi vien religija. Tam tikslui induizmas pateikia plačią apeigų ir taisyklių sistemą.

Nors induizmas anaiptol nėra vieningas savo mokymu, tačiau neapsakomai vieningas savo įstatymais. Šiuo atžvilgiu jis yra religija, kuri apima visą žmogų individualiu ir visuomeniniu gyvenimu. Viename iš ankstyvųjų raštų skaitome: “Žmogus yra auka. Jo pirmieji 24-eri metai yra ryto dovana... Jo iniciacijos apeigas sudaro alkis, troškulys ir atsisakymas visų malonumų... Džiaugsme, šventėse ir pramogose gieda jis savąją garbinimo giesmę... Jo aukos - tai atgaila, didžiadvasiškumas, sąžiningumas, gerumas, tiesumas...Jo mirtis - tai išgryninimas, kuris užbaigia auką?” Tai - idealas, kurį siūlo įgyvendinti induistinis amžinasis įstatymas - sanatana-dharma. Šis įstatymas dar vadinamas varna-acrama-dharma, nes apima kastos pareigas (varna) ir luomo pareigas (acrama). Kastos reguliuoja visuomeninį, o luomai individualų induso gyvenimą. Kastos yra pamatai, ant kurių laikosi visas induizmas, kurie teikia jam tam tikrą miglotą, nenusakomą, tačiau aiškiai jaučiamą vienybę ir savitumą, nepaisant to, kad nėra visus vienijančio centrinio autoriteto ir nepaisant begalinės daugybės genčių bei tradicijų. Vis dėl to 25-ių šimtmečių induizmo istorija ne visuomet buvo šlovinga.

Norėdamas pasiekti tobulumą, indusas privalo pereiti keturias vis didėjančio pamaldumo stadijas. Pirmoji - Vedų studijų stadija, kurią turi pereiti visi pirmųjų trijų kastų berniukai. Antroji stadija - tai šeimos gyvenimo luomas, kuriam visi įpareigoti. Paskutinės dvi stadijos - emerito luomas bei keliaujančio asketo luomas, nėra įpareigojančios, tačiau brahmanams ir kilmingiesiems labai pageidautinos, su sąlyga, kad šeimos gyvenimo sąlygas jie jau įvykdė. Tačiau praktikoje, jei kas jaučiasi pašauktas, tuojau po Vedų studijų pradeda tobulumo gyvenimą

Su šiomis gyvenimo stadijomis glaudžiai susiję 12 šventųjų slėpinių, tarsi sakramentų (samskara), keturi vienuoliški įžadai (veda vrata) ir detalizuojantys įstatymai, kurie apima visas gyvenimo sritis. Šeima yra induizmo šerdis, o namai - tikra šventovė, nes čia vyksta svarbiausios religinės apeigos. Santuoka laikoma antru pagal svarbą šventuoju ženklu, pirmąją vietą užleidžiant iniciacijos apeigoms Vedų studijų pradžioje. Verta paminėti, kad aukštas santuokos ir šeimos branginimas, jokiu būdu netrukdo indusams giliai įvertinti celibatą ir askezę, ir kad liaudis instinktyviai pripažįsta bei gerbia tikrą asketą, nesvarbu kokios jis būtų rasės ar religijos.  Tai rodo įgimtą liaudies jautrumą dvasinėms vertybėms, ir šis jautrumas gali būti išeities taškas dialogui.

Norėtųsi baigti didžiojo orientalisto sero Monier Williams žodžiais:”Indai yra galbūt vienintelė tauta, kuri ypatinga tuo, kad nors visiškai nesirūpina fiksuoti svarbiausių savo politinio gyvenimo faktų nei žymiausių savosios istorijos įvykių - kaip pavyzdžiui, graikų invazijos vadovaujant Aleksandrui Didžiajam, - tačiau nuo seniausių laikų pagal tam tikrus įstatymus tvarkė, užrašinėjo ir rūpestingai saugojo šeimos apeigas bei papročius, kurių daugelio laikomasi iki šiolei”.
 

Pagal “Lexikon für Theologie und Kirche. Das II Vatikanische Konzil”, t. II., Freiburg - Basel - Wien 1967, 478 - 482 p. parengė kun. Romualdas Dulskis SJ.