“Tikėjimo žodžio” (toliau - TŽ) doktrina arba gerovės teologija yra naujas pasaulinis religinis judėjimas, kurio šaknys glūdi krikščionių Bažnyčiose. TŽ doktrina šiandien kartais taip pat vadinama “The Prosperity Gospel” (“Klestėjimo evangelija”), “The Faith Movement” (“Tikėjimo sąjūdis”), “Rhema-Bibel-Church” ir t.t. TŽ doktrinos steigėju ir autoritetu laikomas amerikiečių pamokslininkas Kenneth E. Hagin (gim. 1917 m.). Nuo 7-ojo dešimtmečio “Kenneth Hagin Ministries” organizacija išlaiko “RHEMA Bible Training Center”, didelę “Biblijos mokyklą” Tulsa mieste (Oklahomos valstija, JAV). Hagin mokymas skleidžiamas per žurnalą “The Word of Faith” ir daugelį kitų leidinių.

Nuo 1983 metų Švedijos mieste Uppsala įsikūrusi institucija “Livets Ord” (“Gyvenimo žodis”), kuriai vadovauja buvęs liuteronų pastorius Ulfas Ekmanas, skleidžia TŽ doktriną Skandinavijoje. 1981-82 metais Ekmanas pats lankė Hagino Biblijos mokyklą Jungtinėse Valstijose. Institucija vykdo įvairiapusišką veiklą: turi bendruomenę, Biblijos mokyklą, gimnaziją, vaikų darželį, leidyklą ir pan. Visoms šioms organizacijoms vadovauja Ekmanas. Judėjimas Švedijoje paplitęs. Žurnalą “Livets Ord” prenumeruoja 35 000 skaitytojų, o visoje Švedijoje yra iki 200 autonomiškų distributorių.

Dvasia, siela ir kūnas

TŽ doktrinos sudaro nuoseklią sistemą. Žmogus apibrėžiamas kaip “dvasia”, kuri “turi sielą, gyvenančią jo kūne”. Griežtai skiriami žmogaus kūnas ir siela bei, kita vertus, dvasia. Tiktai dvasia sudaro žmogaus tapatybės pagrindą. Nors Šventasis Raštas aprašo žmogų įvairiais aspektais, žydų ir krikščionių žmogaus sampratai svetimas toks griežtas, TŽ doktrinai būdingas skyrimas.

Šėtoniškoji prigimtis

TŽ doktrina teigia, kad nekrikščioniškas arba “neatsivertęs” žmogus turi šėtono prigimtį. Per “atsivertimą” jis savo dvasioje įgyja Dievo prigimtį. Dėl to žmogaus dvasia tampa tobula ir be nuodėmių.

TŽ doktrina griežtai skiria ir regimąjį fizinį pasaulį nuo neregimojo dvasinio pasaulio. Taip pat pastebima tendencija “spritualizuoti” (“sudvasinti”) daugybę žmogiškų bei žemiškų reiškinių, kuriuos TŽ doktrina vienareikšmiškai interpretuoja kaip dvasinių galių veiklos rezultatus. Dvasiniame pasaulyje vyrauja dėsningumai, kuriuos svarbu pažinti, suprasti ir paaiškinti.

Atsivertimas ir “dvasinis apsiginklavimas” įgalina žmogų daryti įtaką ir pasiekti galios dvasiniame pasaulyje, kur šiaip jau didele erdve disponuoja velnias ir demonai.

Krikščionis, pasak TŽ doktrinos, turi ne tik galimybę, bet ir teisę į pažangą ir gerovę visose gyvenimo srityse. Tačiau dvasiniame pasaulyje esama tam tikro “blokavimo”, kurį pirmiausia būtina pašalinti. Šį blokavimą sukelia velnias ir demonai, tikrosios ligų, kančių, skurdo ir stagnacijos priežastys. Racionalūs šių problemų paaiškinimai iš esmės atmetami.

Galia demonams

TŽ doktrina sykiu tvirtina, kad Jėzus visą savo galią atidavė krikščionims. Todėl patys krikščionys turėtų taikyti visą jiems suteiktą autoritetą  įvykiams, kurie atrodo “blogi”: ligoms, skurdui, kančiai ir nesėkmei, taip pat karo pavojams ir “kairiesiems” politiniams priešininkams. Visos šios problemos turi vienintelę dvasinę priežastį, kurią sudaro demonų veikla.

Jėzus netgi nori, kad krikščionys naudotų valdžią, kurią demonų atžvilgiu jis jiems suteikė, nes pats jis daugiau nebegali padėti. Jis jau padarė viską, ką galėjo, ir visą savo autoritetą atidavė tiems, kurie tiki.

Žodis suteikia kūrybinės galios

Pasak TŽ doktrinos, ištariamas žodis turi kūrybinės galios. Todėl pamokslininkai teikia pirmenybę vadinamiesiems “skelbimams”, kurių tikslas “surišti ir išrišti” dvasiniame pasaulyje. “Išpažinimo burna dėsnis” lemia, kad tai, kas bus ištarta, išsipildys. Net pats asmuo yra saistomas savo burnos išpažinimo. Neigiamos ištarmės, pavyzdžiui, “aš sergu” arba “man nesiseka”, yra pavojingos, nes per tai savo gyvenime sukuriami liga ir vargas.

Jūs esate dievai

Viena “Gyvenimo žodžio” konferencija (1986) buvo pavadinta “Jūs esate dievai”. Vėliau Ekmanas šiek tiek susilpnino šį tvirtinimą, sakydamas, kad jo nereikėtų suprasti paraidžiui. Tačiau daugelis kritikų laikosi nuomonės, kad ši ištarmė yra išvada iš TŽ doktrinos, teigiančios, kad žmogus atsivertimo dėka visiškai pakeičiąs savo prigimtį, būtent šėtono prigimtį pakeičiąs Dievo prigimtimi.

Jėzus mirė dvasiškai (“Jesus died spiritually”)

Hagin sukurtoji dvasinės Jėzaus mirties doktrina (“Jesus died spiritually”) doktrina visai rimtai tvirtina, kad Jėzaus sutaikinimo darbas prasidėjo tiktai tada, kai jis, miręs ant kryžiaus, pragare priėmė šėtono prigimtį. Tris dienas šėtonas pragare kankino Jėzų, iki pat prisikėlimo, kuris iš tiesų buvo Jėzaus atgimimas. Tada Jėzus gavęs Dievo prigimtį.

Ši doktrina yra aiškiai nebiblinė ir išryškina griežtą dualizmą, sudarantį TŽ pasaulėvaizdžio pagrindą. Remiantis šiuo požiūriu, tiktai dvasinė kančia - ne fizinė - gali duoti dvasinį rezultatą. Toks samprotavimas aiškiai nekrikščioniškas. Biblija moko, kad Kristus savo kūnu panaikinęs Įstatymą ir priešiškumą Dievui (Ef 2, 14f.). Tvirtindama, kad Jėzus gavo šėtono prigimtį, ši doktrina neigia Jėzaus dieviškumą.

Dievas yra susaistytas

TŽ doktrinos maldos sąvoka yra lygiai taip pat problematiška. Pagal ją Dievas saistomas dėsningumų, kuriuos žmogus gali pažinti ir panaudoti. Dievo suverenumui, t. y. Dievo galiai daryti, ką nori, daug erdvės nebelieka. Pavyzdžiui, teisingam burnos žodžio, “pozityvaus išpažinimo”, naudojimui teikiama daugiau svarbos nei pasitikėjimo kupinai maldai į Dievą kaip Tėvą, kuriam visada galima save patikėti. Tuo tarpu autentiškame tikėjime Kristumi pagrindą sudaro tai, kad santykis su Dievu kaip Tėvu mums neatšaukiamai duodamas kaip dovana per krikštą. Tai teikia ramybę ir paguodą visiems, kas tiki.

TŽ doktrina dėmesio centran iškelia žmogų. Todėl malda įgyja žmogiškų manipuliacijų dvasiniame pasaulyje, siekiant rezultatų fiziniame pasaulyje, pobūdį. Kai kurie kritikai mano, kad TŽ doktrinai būdinga maldos samprata netgi pasižymi okultiniais bruožais. Okultizmo šalininkai, padedant technikai ir įžvalgai į neregimus dėsningumus, nori išjudinti paslėptąsias jėgas.

Apreikštasis žinojimas yra Dievo Dvasios žinia tiesiai žmogaus dvasiai. Toks pažinimas atskleidžia, pavyzdžiui, kaip reikėtų suprasti vieną ar kitą Šventojo Rašto vietą. Tie, kurie atmeta TŽ doktriną, neturi jokio pažinimo per apreiškimą.

Dvasinis karas

“Dvasinio autoriteto” mintis yra viena iš raktinių TŽ doktrinos sąvokų. Kadangi žmogus yra dvasinė būtybė, krikščionis gali įžengti į tą patį pasaulį, iš kurio veikia demonai, ir kariauti su šėtono dvasių kariuomene. Per tai galima palaužti piktųjų dvasių galią asmeniui, geografinei sričiai arba abstrakčiam reiškiniui (pvz., dideliems mokesčiams).

Ypatinga dvasinio kariavimo forma yra vadinamoji “gimdymo skausmų malda”. Jos esmė ta, kad besimeldžiantysis visiškai nevaržomai rėkia. Ekmano požiūriu, ši maldos forma yra svarbesnė už maldą kalbomis. “Šitai įvyksta, kai Šventoji Dvasia uždeda ant žmogaus kažką, kas išgyvenama kaip fizinis skausmas - kaip skausmas, kurį gimdydama patiria moteris. Kai Viešpats mus į tai įveda, mes tikime, kad tapome neprotingi”, - sako Ekmanas. “Mes raičiojamės ant grindų ir klykiame iš baimės, staugiame kaip pjaunamos kiaulės. Tai nepaprastai stipri užtarimo malda, kurios bijo velnias. Jis mums šaukia, kad esame bepročiai ir fanatikai”.

Sielovada ir atskilėliai

Valdymo struktūra hierarchiška, o kritika stipriai slopinama. Jeigu kuris nors judėjimo narys ima rimtai reikšti kritiką, atsakymas į tai jau pateikiamas TŽ doktrinoje: esminė kritika visada kyla iš “kritikos dvasios”, kuri yra demoniška.

Vieną iš sielovadinių problemų sudaro tai, kad “Gyvenimo žodžio” grupių nariams kyla depresijos, mintys apie savižudybę; jie nepaprastai dažnai atsiduria psichiatrinėse ligoninėse. Daugelis tų, kurie gina TŽ doktriną, nurodo, kad šios problemos nieko neįrodo. Tačiau ne vienas žmogus, kuris pažino šias problemas iš labai arti, neabejoja jų rimtumu ir apimtimi. Rimtą psichinį persitempimą gali sukelti pozityvaus išpažinimo dėsnis. Nevalia išpažinti ar ištarti to, kas neigiama, kad su tai nesusisaistytum. Jeigu meldžiamasi už kokį nors asmenį, burna būtina “išpažinti”, kad asmuo sveikas, net jeigu jis ir nebūtų pasveikęs. Norint įveikti nuodėmes, nesėkmes ir silpnybes, jų nevalia “išpažinti”. Visa tai stumia individą į kovą su savimi ir savo mintimis, užtvėrus galimybę gauti pagalbą iš kitų. Minčių, jausmų ir kūno kontroliavimas laikomas keliu į tobulumą. Savaime suprantama, kad daug narių nepajėgia išlaikyti šios izoliacijos bei spaudimo. Daugelis kritikų apibūdina TŽ doktriną kaip mokymą stipriesiems. Ji išties reikalauja beveik antžmogiškų pastangų, kovojant su savo mintimis ir mėginant jas kontroliuoti.

Vienas kritikas taip apibūdino TŽ doktriną: išorinis fizinis pasaulis nėra tikroji tikrovė, o dvasinis pasaulis pilnas piktųjų dvasių, su kuriomis Dievas paliko savo vaikus vienus. Kiekvieną sykį, kai susiduriama su kokia nors problema - pvz., liga, nuovargiu, depresija, nelaimingu atsitikimu ar panašiai - manoma, kad tai yra puolimas iš dvasių pasaulio. Tada būtina sutelkti visą savo tikėjimą, visą dvasinę jėgą ir ryžtą agresyviam kontrapuolimui. Tačiau būtent to žmogus nepajėgus padaryti, bent jau ilgą laiką.

Krikščionių Bažnyčia ar sekta?

Teologai tebesiginčija, ar TŽ doktriną išpažįstančios bendruomenės išvis priklauso krikščionių Bažnyčioms. Daugelis kritikų atkreipia dėmesį į ne vieną doktrinos ar praktikos vietą, nustumiančią TŽ į toliausią periferiją arba išvis iškeliančią už ribų visko, ką būtų galima apibūdinti kaip krikščioniška. Viena iš jų, būtent tvirtinimas, kad krikščioniškasis tikėjimas turėtų garantuoti turtus ir pažangą, krikščionybės požiūriu yra itin absurdiška. Tokio tvirtinimo neįmanoma suderinti su daugeliu Naujojo Testamento vietų (pvz., Lk 6, 20-26, 9,23f, 14, 26ff.). Čia pateikiama kryžiaus teologija, be kurios krikščionių tikėjimas būtų paviršutiniškas ir klaidingas.
 

Parengta pagal BD