Atsiversti, budėti, laukti

I Advento sekmadienis (B)
Mk 13,33-37
 

Šį sekmadienį be saliutų ir šampano taurių pradedame naujus liturginius metus. Kartu ateina Adventas - keturios rimties savaitės prieš Kalėdas. Įprasta kartoti, jog tai esanti įžanga į Kristaus gimimo iškilmes. Dvasinis pasirengimas, apsivalymas artėjančios šventės proga, kad Kalėdų džiaugsmas būtų tobulesnis. Juk ne veltui per Adventą raginama atlikti išpažintį, susilaikyti nuo “triukšmingų pasilinksminimų”, o penktadieniais vengti mėsos. Ar iš tiesų visą šio liturginio laikotarpio prasmę galima talpinti vienokioje ar kitokioje asketinėje pratyboje?

Tiesa, ankstyvaisiais krikščionybės amžiais Prancūzijos bei Ispanijos bažnyčiose gyvavo paprotys 40 dienų prieš Kalėdas pasninkauti ir atgailauti, tačiau ši praktika būdavo siejama su katechumenų krikštu, kuris vykdavo per Viešpaties apsireiškimo šventę. Romos tradicijoje nuo VI a. Adventas susiformavo ne kaip atgailos metas prieš krikštą, bet kaip savarankiškas liturginis laikotarpis, švenčiantis Dievo įsikūnijimo slėpinį.

Kalėdos, istorinio Jėzaus gimimo  minėjimas, tėra tik viena šio slėpinio dalis. Advento liturgijoje Bažnyčia ne mažiau pabrėžia nuolatinį Viešpaties buvimą tikinčiųjų bendruomenėje, drauge su viltimi laukia jo ateisiančio laikų pilnatvėje, kai bus pabaigta pasaulio kūryba. Jėzaus gimimas mūsų laike ir istorijoje neatskiriamas nuo jo būsimo pasirodymo “su didžia galybe ir garbe”. Tarp tų dviejų krantų driekiasi krikščionio gyvenimas, dovanojantis prisikėlusio Jėzaus ženklus. Praeitis, dabartis ir ateitis Advento liturgijoje susilydo į vieną tikėjimo tvirtovę, kurią vadiname Įsikūnijimo slėpiniu.

Koks mūsų santykis su šiuo “trejetu”? Rodos, mes čia nedaug turime ką pasakyti. Nė vienas mūsų nestovėjo nei Betliejaus tvartelyje, nei po kryžiumi ant Golgotos kalno. Juo labiau sunku įsivaizduoti Viešpaties pasirodymą debesyse. Kaip mes galėtume įterpti savo žodį šioje tikėjimo dramoje? Sąžiningai išpasninkavus ir atsilikus išpažintį šauniai švęsti Kalėdas? O gal prisidėti prie tų, kurie skelbia pasaulio pabaigą du tūkstantaisiais metais?

Kadangi Adventas mums pateikia tris tiesas apie žmogumi tapusį Dievą, tai ir mūsų atsiliepimas galėtų būti trejopas. Jį išreiškia trys veiksmažodžiai: atsiversti, budėti, laukti.

Atsivertimas. Kasmet per Adventą Evangelijos skaitiniuose sutinkame Joną Krikštytoją, skelbiantį atsivertimo krikštą Judėjos gyventojams. Tęsdamas pirmtako tradiciją Jėzus savo viešąjį veikimą taip pat pradeda žodžiais apie atsivertimą ir prisiartinusią Dievo Karalystę. Visoje Biblijoje kvietimas atsiversti yra svarbiausias pranašų žodis, skambėjęs ir tautos klestėjimo metais, ir ištikus katastrofoms. Bažnyčia jį perėmė ir nešė toliau. Deja, mūsų dienas pasiekusi atsivertimo sąvoka jau  yra gerokai nutolusi nuo savo pirmykščio turinio ir neatspindi to, ką ji reiškė Jeremijui, Jonui Krikštytojui ar Jėzui. Nuo Tridento susirinkimo laikų atsivertimas mūsų žodyne pirmiausia suvokiamas kaip sugrįžimas ar perėjimas į Katalikų Bažnyčią. Jos mokymo ir autoriteto priėmimas. Kristologinį ir antropologinį atsivertimo pobūdį pakeitus bažnytiniu, raginimas atsiversti ilgainiui vis mažiau beturėjo galios tiems, kurie laikė save “praktikuojančiais katalikais”. Kokia prasmė kalbėti apie atsivertimą, jeigu jau esi “atsivertęs”, t.y. pasikrikštijęs, priėmęs sakramentus, pripažinęs visa, ko moko Bažnyčia? Geriausiu atveju tai galėtų reikšti velykinę išpažintį ar “sutvarkytą” santuoką. Panašus supratimas ir dabar nėra retenybė. Įdomu, kad Lietuvoje atsivertimo samprata turi ir savų atspalvių. Ateizmo dešimtmečiais jis neretai būdavo siejamas su katalikiškos ideologijos ir tradicijų palaikymu. Šiandien atsivertimas vis dažniau keičiamas žodžiu “atgimimas”. Nors tai irgi Šventojo Rašto sąvoka, mūsuose ji reiškia tik Bažnyčios prisiderinimą prie naujų politinių ir socialinių sąlygų. Tiek politizuotas, tiek perdėm bažnytinis ir ideologinis atsivertimo turinys nepalieka vietos pagrindiniam dalykui - asmeniškai išgirsti ir priimti Jėzaus kvietimą.

Biblinė atsivertimo samprata gerokai įvairuoja. Pranašų raštuose atsiverčia ne tik žmogus, bet ir Dievas. Tačiau niekada nekalbama apie “bedievių” atsivertimą - atsiversti turi tikintieji. Bendriausia prasme tai yra nuomonės, “širdies”, akiračio pasikeitimas. Posūkis 180 laipsnių ir gyvenimo perversmas. Atsigręžimas į Dievą. Nieko bendra su paprastu gailesčiu ir atgaila. Senojo Testamento knygose apstu atgailos apeigų, pasninkų, viešų raudų ir nuodėmių išpažinimo, tačiau nuolat reikalaujama tikro atsivertimo. Naujos širdies ir naujos dvasios, naujų santykių. Atsivertęs ( atsigręžęs) į Dievą žmogus keičia savo santykius. Dievas jam nebėra daugiau sustabarėjusi teologijos sąvoka ar pagonių dievybė, kurią galima palenkti sau kulto veiksmais. Dievas tampa asmeniu, žmogaus bendrakeleiviu ir likimo dalyviu. Atsiversti - tai atpažinti nuostabius Dievo darbus savo gyvenime ir pačiam atsiliepti. Dėl to keičiasi santykiai su kitais žmonėmis: suvokęs esąs Dievo globojamas ir mylimas, patyręs jo dovanotą gailestingumą, žmogus įsipareigoja meilei. Pranašai atsivertimą tikrina pagal artimo meilės skalę ir neleidžia atsipirkti Dievui tik maldomis ir apsimarinimais.

Budėti - tai antrasis kertinis Advento akmuo. Trumpa ištrauka iš Morkaus Evangelijos net keturis sykius kartoja šį žodį. Evangelija keistai pateikia mums Dievo santykį su žmonija. Dievas rodosi tarsi išvykęs į svetimus kraštus. Jo nėra šalimais. Jo negali apčiuopti, pagauti, sulaikyti. Jis - toli, nematomas, tarsi visai neegzistuojantis. Nietches šauksmą “Dievas mirė” galime vertinti kaip akibrokštą Bažnyčiai, bet iš tiesų jo žodžiai atspindi tikrą ir skausmingą mūsų amžiaus patirtį. Aušvicų ir gulagų žmogus gerai žino, ką reiškia Dievo “mirtis” ir “užtemimas”. Šiandien tik nedaugeliui pasiseka atpažinti Dievo pėdsakus gamtos harmonijoje ar besigilinant į tiksliuosius mokslus. Dar sunkiau rasti Dievui vietą XX amžiaus istorijoje: karai, holokaustai, mirties stovyklos tradicinę teodicėją nuveda aklavietėn. Ir nuodėmė būtų tvirtinti, jog netikėjimas kyla iš blogos valios, užsispyrimo, dvasinio aklumo. Dievo tyla, Dievo mirtis yra per daug rimtas ir per daug tragiškas dalykas, kad jį būtų galima lengvabūdiškai nurašyti žmogaus “sudeginimui”.

Budėti - tai reiškia būti dėmesingam ir jautriam. Iš tolo atpažinti Viešpaties žingsnių aidą, pajusti šalimais jo šiltą kvėpavimą. Krikščionis, žvelgdamas į Jėzaus kryžių, nesiliaus tikėjęs, kad Dievas gali būti sutiktas net tamsoje, tyloje, mirtyje. Kokia prieštaringa, tuščia ir absurdiška bebūtų mūsų tikrovė, joje ieškančiam žmogui dovanojami Dievo artumo ir meilės ženklai. Ir vėl Šventasis Raštas šiuos ženklus labai dažnai susieja su atsidavimu ir tarnavimu žmogui.

Paskutinis Advento žodis - laukimas. Primindama mums antrąjį Kristaus atėjimą laikų pabaigoje ir ragindama jo laukti, Bažnyčia nesiūlo dažniau žvalgytis į dangų pasirodančių antgamtinių ženklų ar atsivertus apokalipsės knygą spėlioti, kiek dienų liko pasauliui. Jėzaus pažadą vėl sugrįžti istorijos užsklandoje ankstyvoji krikščionių bendruomenė išgyveno kaip didžiąją Bažnyčios viltį, kaip padrąsinimą nešti pasauliui gerąją Evangelijos naujieną apie nugalėtą nuodėmę ir mirtį. Šiame kelyje krikščionys tikėjo pasitiksią sugrįžtantį Viešpatį. Dėl to nevalia nusiraminti ir guostis mintimi, jog šeimininkas vėluoja, o gal ir visai nepasirodys. Tie, kurie tariasi turį savo rankose daug laiko ir ima laikyti save gyvenimo viešpačiais, gali tapti savo trumparegystės ir egoizmo aukomis. Žmogaus Sūnus visuomet pasirodo netikėčiausią valandą, kad niekais paverstų mūsų logiką ir praktiškus paskaičiavimus.

Viešpaties laukimas neatskiriamas nuo vilties ir pasitikėjimo. Mums nežinomais keliais Dievas kreipia žmonijos ir kiekvieno mūsų likimą į meilės ir džiaugsmo pilnatvę. Viltis niekada nebus lengvas žodis. Ji gimsta prieštaravimuose ir įtampoje. Ne veltui Biblijos kalba žodžiai “viltis” ir “įtempta virvė” turi tą pačią šaknį. Mūsų krikščioniškosios vilties virvė nuolat yra įtempta tarp dviejų krantų. Tarp šio pasaulio ir nematomos Dievo Karalystės. Tarp Kristaus atėjimo rytoj ir po tūkstančio metų. Tarp gyvenimo laukiant ir laukimo gyvenant. Tarp tikrovės, kurią regime, ir tikrovės, kuria tikime.

Šios įtampos ir dviejų krantų tikrovės niekas geriau neatspindi už Advento laikotarpį.