Adventas be įrodymų?

II Advento sekmadienis (B)
Mk 1, 1-8
 

Kiekvieną kartą, kai reikia pereiti per keturias Advento savaites ir jas kažkaip įprasminti, susiduriame su aibe klausimų, prieštaravimų, paradoksų. Štai per pamaldas bažnyčioje regime pasikeitusią aplinką ir nuotaikas, dingo gėlės, pritilo vargonai, visur stengiamasi pabrėžti santūrumą ir rimtį. Katekizmai, maldaknygės ir pamokslai mums primena: metas atgailauti, atsiversti, apsimarinti. Mąstyti apie dvasinius dalykus. “Amžinąsias vertybes”, kaip sako lietuviškas Mišiolas. Ką gi, gražu, kilnu ir turbūt  prasminga. Tuo galėtum šventai tikėti ir būti ramus, jei per visą Adventą nekeltum kojos iš bažnyčios. Deja, dauguma tikinčiųjų gyvena ne bažnyčiose ir ne vienuolynuose. Ir, kai pasibaigus liturgijai, jie sugrįžta į savo šiokiadienių tikrovę, visa Advento nuotaika, visa rimtis ir askezė pakimba ore.

Tai ne priekaištas, jog mūsų katekizmai, maldaknygės ir sielovada paseno, atsiliko nuo gyvenimo. Rūpi eilinis žmogus, kuris laiko save kataliku, sekmadieniais dalyvauja Mišiose, priima sakramentus, švenčia krikščioniškas šventes ir nėra priešiškas Bažnyčios mokymui. Tiesa, neišmanantis teologijos subtilybių, tačiau mąstantis, vertinantis, ieškantis prasmės - taip pat ir Bažnyčioje. Kaip tokiam žmogui šiandien švęsti ir įprasminti Adventą? Ne tik iš pareigos, ne tik dėl tradicijos, bet sąmoningai. Kaip jam suderinti tai, ką jis kasdien pastebi šalia savęs ir savyje, su tuo, ką sekmadieniais mato ir girdi bažnyčioje? Neišsigąsti prieštaravimų ir atsikratyti staiga šoktelėjusios nuodėmingos minties, jog visi liturginiai laikotarpiai - tai tik atitinkamo sezono spektakliai, padedantys sukurti ir palaikyti tą ar kitą nuotaiką?

Žinia, ne kiekvienas panašiai svarsto. Bet vis dėlto klausimas išlieka: jei šventos apeigos neatitinka mano kasdienybės, kurgi pagaliau yra tikrasis gyvenimas? Kodėl man artimoje ir suprantamoje aplinkoje nematau Advento pėdsakų - nei prisiartinusios Dievo Karalystės, nei atsivertimų, nei Kristaus laukimo palaimos? Galbūt visa tai įmanoma patirti tik bažnyčioje, tik per trumpas liturgijos akimirkas?

Ko gero išgirstume paaiškinimą, jog kaltas esąs sugedęs, klaidose ir nuodėmėse paskendęs pasaulis, kuris nenori klausytis Dievo balso ir Bažnyčios pamokymų. Tai jis šiandien suvedžioja ir atitraukia nuo dvasinio gyvenimo daugybę žmonių, pasiūlęs jiems pinigus, valdžią, malonumus ir t.t. O krikščioniui kelias esąs sunkus, reikalaujantis aukos ir atsižadėjimo, todėl nenuostabu, jog ne vienas pasuka platesniais vieškeliais. Bažnyčia vis labiau tampanti “tyruose šaukiančiu balsu” kaip kadaise Jonas Krikštytojas.

Iš tiesų būta laikų, kai Bažnyčios įtaka pasauliui buvo kur kas gilesnė ir platesnė. Nėra abejonės, kad prieš šimtą ar net penkiasdešimt metų katalikui buvo lengviau pajusti, jog sekmadienis tikrai yra šventa diena, kad Adventas - tai atgaila ir apsimarinimas, o Kalėdos - džiaugsmas dangui ir žemei. Deja, anie laikai negrįžtamai praėjo. Šiandien Bažnyčia turi vykdyti savo pašaukimą sekuliarizuotame pasaulyje, kuris siekia kiekvienos gyvenimo srities autonomijos. Galima tam pritarti, galima nepritarti, tačiau pasaulis, neišskiriant nė Lietuvos, šiandien yra toks. Tokie mūsų laiko ženklai, kuriuos privalu krikščioniui perskaityti ir suvokti. Užuot keiksnojus “sugedusį “ pasaulį, jautriai ir rūpestingai atsiliepti į pasikeitusį žmonių mąstymą, gyvenimo būdą, vertybių sampratą. Kantriai ieškoti kelių, kuriais geroji naujiena galėtų pasiekti šių dienų žmogaus ausis ir širdį. Tokią Bažnyčios pasiuntinybę šiuolaikiniame pasaulyje atpažino ir palaimino Vatikano II Susirinkimas. Kiekvienas krikščionis, ne tik  kunigai ir vienuoliai, yra kviečiamas prisidėti prie bendros atsakomybės ir bendrų pareigų “evangelizuoti” pasaulį pasikliaujant ne apgaulingu tradicijų pastovumu, bet Dievo Dvasia, kuri viską gaivina, atnaujina, keičia.

Regis peršasi vienintelė logiška išvada: dalis Bažnyčios papročių nebeteko gyvybės ir prasmės. Tarp jų - ir Adventas. Kitados buvęs galingas akstinas atsiversti, palaikęs ir stiprinęs žmonių tikėjimą, šiandien jis traukiasi vis gilyn į Bažnyčios prieglobstį, tapdamas saujelės entuziastų ir profesionalų nuosavybe.

Vis dėlto neskubėkime laidoti Advento. Ne todėl, kad būtų gaila seno ir gražaus papročio su rarotais ir mirguliuojančiomis žvakelėmis, su nostalgijos kupinom giesmėm. Bažnyčia šiandien mus drąsina Šventojo Rašto žodžiais ir sako, kad nepaisant pasikeitusio pasaulio veido, nepaisant visų prieštaravimų ir paradoksų, gyvenime tebėra apstu gyvų Advento ženklų. Dievo ilgesio ir Dievo artumo ženklų. Atgailos ir atsivertimo malonės pėdsakų. Ieškoti tų ženklų, atpažinti juos - didžiausia Advento prasmė. Ir nors keista, pagalbos ranką mums šiandien ištiesia ne koks liberalus teologas, bet pats didžiausias Naujojo Testamento asketas ir atsiskyrėlis Jonas Krikštytojas.

Kodėl būtent jis? Argi Jono raginimas atsiversti, atgailoti, duoti atsivertimo vaisių nėra baisus kaltinimas mūsų pasauliui, kuris daug dažniau neria į malonumų ir šlovės sūkurius nei į atgailos vandenis? Nejau kieti Krikštytojo žodžiai apie neišvengiamai artėjančią Dievo rūstybės ir teismo dieną neprikiša Žemės gyventojams jų trumparegystės? Argi Jonas, pasitraukęs į dykumą ir gyvenęs pusbadžiu, neskelbia šiandien pasmerkimo sočiam ir išlepintam mūsų amžiaus krikščioniui?

Prisimename, kad Jonas Krikšytojas šalia pranašo Izaijo ir Mergelės Marijos yra iškiliausias Advento žmogus. Kasmet su jo paveikslu susiduriame Advento liturginiuose skaitiniuose, maldose, pamoksluose. Jonas vadinamas Jėzaus pirmtaku, šaukliu, parengusiu kelią Mesijo atėjimui. Pats Jėzus pripažino, kad tarp gimusių iš moters nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją”. Ar ne šventvagiška šitokį žmogų šiandien kviestis sau užtarėju, tarpininku tarp Bažnyčios (“balso dykumoje”) ir mūsų sekuliarizuoto pasaulio? Vis dėlto dėmesingai skaitydami Naujojo Testamento knygas galime tikėtis, kad Jonas Krikštytojas nelauktai taps mūsų advokatu, mūsų “neadventiško” advento viltimi ir paguoda.

Kai imi lyginti Jėzų ir Joną Krikštytoją, Mesiją ir jo pirmtaką, tiesiog pribloškia jųdviejų  nepanašumas, net aiškūs prieštaravimai. Atrodo, kad Evangelijų autoriai sąmoningai ieško skirtumų tarp Jono ir Jėzaus pasiuntinybės ir nuolat juos abu supriešina. Štai evangelisto Mato pasakojime ir Jonas ir Jėzus savo veiklą pradeda tuo pačiu raginimu atsiversti, nes Dievo karalystė esanti čia pat. Bet Jonas savo žodžius palydi grasinimais, o Jėzus - “gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales”. Jonas pasirenka Judėją - religijos ir nacionalizmo centrą; Jėzus eina į Galilėją, pusiau pagonių kraštą, kuriame susikerta prekybos keliai, nuolat maišosi kalbos, religijos, papročiai. Jonui prie širdies rūsti ir žiauri dykuma; Jėzus pasineria į miesto (Kafarnaumo) šurmulį bei pastovumą. Jonas taip ir pasiliks stovėti šaukdamas prie savęs minias; Jėzus keliaus per miestus ir kaimus, pats eis pas “paklydusias Izraelio namų avis”. Jonas be kompromisų atmes kiekvieną, kuris neduoda “atsivertimo vaisių”; Jėzus kvies jį sekti ir be jokių sąlygų gydys, atleis, priims. Galiausiai Jonas pakiš savo galvą po budelio kalaviju dėl įžeistų karalienės ambicijų; Jėzaus mirtis bus sąmoningai ir laisvai pasirinkta.

Kokia yra šių priešingybių prasmė? Žinoma, Evangelija pirmiausia nori pabrėžti, kad Jėzus yra didesnis už Joną Krikštytoją. Galbūt “tarp eilučių” siūlo įsitikinti, jog meilė ir gailestingumas yra galingesni už baimę, bausmę, rūstybę. Bet mums šįkart to negana. Klausiame, kokia prasmė Jonui būti Mesijo šešėlyje, nuolat apsirikti ir pagaliau kapituliuoti prieš didesnįjį?

Tamsus, skausmingas Jono Krikštytojo Adventas šiandien mums duoda vieną svarbią, vertingą pamoką: gyvendamas prisiartinusios Dievo Karalystės tikrovėje visuomet  gali atrasti tai, kas nenumatoma, neįvertinama, nesuprantama. Kas viršija mūsų logiką ir apskaičiavimus. Kas netyčia. Kiekvienas atsakymas tampa nauju klausimu. Kiekviena pergalė žada pralaimėjimą arba atvirkščiai. Pirmtako likimas visuomet sunkus. O kas iš mūsų nėra pirmtakas savajame kelyje su Dievu? Ar šiandien Jonas drįstų tvirtinti, kad Dievo ilgesys ir laukimas gimsta tik dykumoje, tik valgant skėrius ir laukinį medų, dėvint kupranugario vilnų apdarą?

Neskubėkime laidoti Advento, net jei nepavyktų pamilti “amžinųjų vertybių” labiau už viską. Adventas nori būti panašus į mūsų gyvenimą. Toks pat prieštaringas ir vingiuotas, kupinas nelauktos, stulbinančios Dievo malonės.