Pašlaitės, pakelės, tarsi būtų nusėtos vargo ir skurdo rodyklėmis, išmargintos neįtikėtinai skurdžiomis lūšnomis, iš lentgalių, prakiurusių skardos lapų ar tiesiog suplyšusios palapinės skutu uždengtomis bakūžėlėmis. Jos vietine brazilų kalba vadinamos favelomis, kuriose gyvena dažniausiai iš šiaurės atsikraustę į San Paulo didmiestį neturtingieji brazilai. Argi jiems niekas nepadeda? Šia mintimi norėjome šiek tiek pasikalbėti su žmogumi, kuris keliasdešimt metų praleido šiame krašte ir pats jau peržengė 75 metų amžiaus slenkstį. Tai San Paulo lietuviškosios parapijos klebonas kun. Juozas ŠEŠKEVIČIUS:
 

- Kaip, Gerbiamas kunige klebone, šelpiate neturtinguosius savo parapijoje?

Du kartus per savaitę maždaug 100-150 žmonių gaminame pietus. Kas pas mus ateina? Bedarbių šeimos, neturtingi seneliai, girtuokliai, visokie valkatos. Niekas jų neklausia, kas jie tokie. Jei alkanas, sėsk prie stalo ir valgyk. Neturtingąsias šeimas, kiek suaukoja mūsų geros širdies parapijiečiai, neretai sušelpiame maistu. Virtuvei daržovių dažniausia mums parūpina daržovių parduotuvės. Be to, parapijoje dar turime aklųjų prieglaudą, kurioje gyvena 10 neregių moterų. Taip pat turime įsteigtą, lietuviškai vadinamą lopšelį - darželį, kur moterys, eidamos į darbą, palieka savo mažus nuo 3 mėn. iki 6 metų amžiaus vaikus. Vakare, baigusios darbus, išsiveda mažiausius namo. Vaikai visą dieną turi ką veikti: jie mokosi skaityti, žaidžia, dainuoja. Į tą darželį - lopšelį susirenka apie 200 mažųjų, kuriuos prižiūri, moko ir auklėja apmokami patyrę tarnautojai.
- Kas Jums padeda dirbti šį šalpos ir labdaros darbą?

Turime savanorių talkininkų, o virtuvėje nemažai triūsia ir pačios šelpiamosios moterys. Jos pačios šitaip prisideda prie valgio gaminimo, indų plovimo ir kitų darbų.

- Kiek šelpiamų šeimų Jūsų parapija gali aptarnauti?

Maisto produktais aprūpiname maždaug šimtą šeimų, iš kurių didžiuma patys ateina mūsų valgyklon pavalgyti.

-Kaip atrenkate žmones, kurie į Jus kreipiasi vienokios ar kitokios pagalbos?

Pirmiausia einame į namus ir tenai keli žmonės surenka žinias apie jų gyvenimo sąlygas, pagal kurias ir sprendžiame, kas reikalingas paramos.

- Jūsų klebonijoje jau kiek metų gyvena vienos profesinės mokyklos moksleivis Marcijus? Kaip jis pakliuvo jūsų pastogėn?

Marcijus jau neblogai kalba lietuviškai, tai - antrasis mano augintinis, kuriuos teko užauginti. Pirmąjį, dešimtmetį Joniuką, į mūsų namus atvedė tėvas pasakė: ‘’Aš neturiu ko jam duoti valgyti”. Taip ir liko vaikas pas mus. Leidau jį mokyklon ir sulaukęs 24 metų sukūrė šeimą. Dabar jis augina du sūnus - Petrą ir Povilą. Visa šeima mus kartais aplanko. Kai pas mus atėjo Marcijus, jis tebuvo tik 7 metų. Dabar jam jau aštuoniolika.Labai nori būti  vairuotoju, todėl dabar laiko egzaminus vairuotojo teisėms gauti.

- Kaip toliau dirbs Jūsų labdaros tarnyba?

Galvoju, kad pasikeitus klebonui, daugmaž dirbs tie patys žmonės.

- Kaip Jūs galvojate aprūpinti paties brandžiausio ir garbingiausio amžiaus sulaukusius lietuvius ir kitų tautybių žmones?

Kaip tik šį rudenį lietuviškoje sodyboje “Lituanika”jiems baigiame statyti naujus poilsio namus, kur gražios gamtos prieglobstyje, tarpukalnio slėnyje, prie miško ir upelio galės jie ramiai leisti savo saulėlydžio dienas. Čia kiekvienas gyventojas turės būtiniausiais patogumais aprūpintą kambarį, gaus rūpestingai paruoštą maistą, ne tik deramą medicininę, higieninę priežiūrą, bet ir dvasinius patarnavimus. Mat po ilgamečio darbo San Paulo lietuviškoje parapijoje ketinu pats persikelti pas tuos slaugomuosius, kad jiems ir čionai gyvenančioms seselėms, kai kuriems atvažiuojantiems ir nuolat gyvenantiems lietuviams ir kitų tautybių žmonėms galėčiau teikti dvasinę pagalbą. Tam esame pastatę nedidelę, bet gražiai atrodančią lietuviško stiliaus koplytėlę.

- Ką norėtumėte pasakyti Lietuvos “Caritas” žmonėms?

Visiems, kas dirba šioje srityje, norėčiau kalbėti Kristaus žodžiais: Jūs pasirinkote geriausią dalį, kuri iš jūsų nebus atimta. Tatai pati mūsų dienomis reikalingiausia ir konkrečiausia parama žmogui. Rūpintis skurdo prislėgtaisiais - tikrai Dievo malonių vertas darbas. “Iš tikrųjų sakau jums, ką padarėte vienam iš šių mažiausiųjų, man padarėte”,- sako Kristus...
Tegul mūsų Tėvynė taip tvarkosi, kad kuo greičiau nereikėtų niekam kreiptis į šią įstaigą. Tepranyks iš gimtosios padangės skurdas, badas, vargas ir ligos amžinai...

Redakcijos ir savo vardu nuoširdžiai linkime kun. klebonui J. Šeškevičiui jėgų užbaigti visus darbus “Lituanikoje”, kur jis rengiasi priglausti amžiaus naštos sulenktus žmones ir pats ketina prasmingai pailsėti Dievo akivaizdoje. Tepadeda dangus šiam didžios žmonių pagarbos nusipelniusiam kunigui įvykdyti plačius savo užmojus.
 

Kalbėjosi kun.  K.J. Ambrasas SJ