Prabyla vėlinių kapai
 

“Kas yra gyvenimas “- klausia  šv. Augustinas ir tuoj pat atsako: “tai skubus bėgimas į kapą”. Jis teisus, nes kiekvieno mirtingojo gyvenimas žemėje atsitrenkia į kapą. Tada sustoja visoks skubėjimas, sudūžta svajonės, gyvenimai ir likimai. Viską pasiglemžia nebylus kapas, pasilikusiųjų širdyje palikęs nuoskaudą: “Kapų ramybėj jūs užmigot palikę mus liūdinčius...”

Tačiau vėlinių dieną kapai, tarsi, atsiveria ir prabyla į mus gyvuosius. Poetas eiliuoja:”Paklausyki ką tau šneka kapas Vėlinių ant tako”. Parafrazuokime šį sakinį taip: paklausyki ką tau šneka kapas vėlinių prie kryžiaus.

Visų pirma kapas primena, kad mirusiųjų pasaulis - kapai yra  šventa vieta, nes kapai iškilmingai šventinami, o mišriuose kapuose kiekviena kapo duobė atskirai. “Dieve, tavo gailestingumas teikia atilsį mirusiems, tad palaimink šį kapą ir pavesk jį  sergėti vienam savo angelų. Be to kiekvienas kapas pašventintas artimųjų skausmu, nuriedėjusia ašara, sukalbėta malda.

Kapas primena mūsų būties trapumą ir mirtį. Kada tai išsipildys mūsų gyvenime, nežinome nė vienas: gal šiandien, rytoj?..  Gal nusišypsosi išgirdęs tai, bet gal tai bus tavo paskutinis šypsnys žemei. Mat mirtis ne visada siunčia pasiuntinius, nepraneša, kad tavo dienos suskaitytos. Tu sakai: baigsiu studijas, įsigysiu diplomą, vesiu, pasistatysiu namą ir gyvensiu. Geriau kartoti su apaštalu: “Jei Viešpats norės ir būsime dar gyvi, darysime tai ir tai...”Antkapių ir kapų kryžių įrašai liudija, kad mirties angelas pasišaukia ir jaunus. Juk ne visus vaisius, rudenį prinokusius renka sodininkas. Daug jų nukrečia vėjai, sunaikina įvairūs kenkėjai. Štai jaunuolis išskleidė sparnus skrydžiui į gyvenimą, o mirties angelas tuoj pat juos suglaudė. Vietoj skrydžio į gyvenimą - skrydis į kapą. “Būkite pasiruošę, nes nežinote nei dienos nei valandos”.

Kai mirties valanda nežinoma, kapas primena būtinumą būti pasiruošusiam sutikti mirtį būtent visada būti vienybėje per malonę su Dievu ir per meilę su kiekvienu artimu, gyventi tikėjimu amžinybe: “Kas tiki mane, nors ir būtų miręs, gyvens per amžius”.

Kapas kalba ne tik apie mirtį, bet taip pat apie būsimą gyvenimą ir prisikėlimą, primena prie kapo budintis kryžius. Kaip Kristus nukryžiuotas ir prisikėlęs daugiau nebemiršta, taip ir jį tikintieji: “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas, kas tiki manimi, nors ir būtų miręs, gyvena per amžius ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną”. Šią mintį iškelia ir gedulinių mišių prefacija, kur sakoma: “Gyvenimas, Viešpatie, tavo ištikimiesiems tik pasikeičia, bet nenutrūksta ir šios žemės gyvenimo būstui suirus, jų laukia amžinoji buveinė”. Taigi mes amžini ir kaip liudija giesmė už mirusius: “Anapus saulės mes susitiksim”.

Pagaliau mirusių kapai ir įrašai kryžiuose ragina prisiminti mirusius, ypač maldoje.”Keleivi, sustok ir pasimelsk” - skaitome įrašus senų, pakrypusių kryžių lentelėse. Tai ne gyvųjų kvietimas, bet mirusiųjų prašymas.

Ar randa vietą mūsų širdyse maldos už mirusius? Praėjusiais dešimtmečiais mūsų tautoje vyravęs kovingasis ateizmas sumažino dvasinių vertybių alkį. Nei-giant Dievą, sielos nemirtingumą ir amžinybę buvo nuvertinta ir malda. Tiesa, ir šiandien Vėlinių metu mūsų tikintieji gausiai lanko kapus, juos puošia rudens gėlėmis, žvakučių liepsnelėmis, tačiau kai kas pamiršta, kas brangiausia mirusiems. Daugelis moka mirusius tik pagerbti, bet nesugeba jiems padėti, pamiršta Šventojo Rašto raginimą: “Šventa ir išganinga mintis melstis už mirusius”.

Prisiminkime ką mums šneka Vėlinių kapai. Jie sako, kad čia šventa vieta, jie primena mūsų gyvenimo trapumą ir būtinumą būti pasiruošusiam keliauti, jie skelbia prisikėlimą, amžinąjį gyvenimą ir būtinumą per maldą bendrauti su tais, kurie jau išėjo.