Visi pašaukti į šventumą
Viešpats kai kurias sielas ypatingu būdu pasirenka ir veda per pasaulį, kad jos duotų pavyzdį kitiems. Kaip tik šventieji ir yra tokie Dievo parinkti žibintai vesti žmoniją į amžinąsias buveines. Jie tarnavimo Dievui pavyzdys, jų užtarimas ir nuopelnai išprašo iš Dievo nusidėjėliams bausmių dovanojimą, jų malda padeda gyviesiems sielos ir kūno reikaluose.
Bet į šventumą ne tik šios - rinktinės sielos - yra pašauktos. Į spindėjimą ne visi yra pašaukti, bet į šventumą visi yra pašaukti. Antrasis Vatikano Susirinkimas nurodo: Bažnyčioje visi, ar priklausantieji hierarchijai, ar jos ganomi, yra šaukiami į šventumą, kaip sako šv. Paulius: Tokia gi Dievo valia - jūsų šventėjimas(1Tes 4, 3; plg. Ef 1, 4) (Dogm. konst. apie Bažnyčią, 39). Nes taip įpareigojo Kristus: Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas (Mt 5 ,48).
Kas yra šventumas? Šventumas yra mylėti Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis (plg. Mk 12,30), o kiekvieną žmogų taip mylėti, kaip mylėjo mus Kristus (plg. Jn 13, 34).
Apaštalas Paulius įspėja, kad gyventume, kaip pridera šventiesiems (Ef 5, 3) ir apsivilktume, kaip Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkti nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu (Kol 3, 12; plg. Dogm. konst. apie Bažnyčią, 40).
Taigi, kelias į šventumą turi būti nuolatinis mūsų rūpestis ir ilgesys.
Viešpatie, kad pažinčiau Tave!- sakydavo šv. Augustinas.
Čia niekada negalima ištarti : Gana! Teisusis toliau tevykdo teisumą, ir šventasis dar tepašventėja, sako Šventasis Raštas (Apr 22, 11).
Kaip reikia eiti pas Dievą?, - paklausė kartą Arso kleboną.
Taip tiesiai, mielas drauge, kaip į savo tikslą.
Čia neturi būti bailumo. Nežiūrėti kainos. Neieškoti skirtumo tarp didelės ir mažos nuodėmės: čia didelė - tai saugosiuos, o čia maža - tai nesisaugosiu arba mažai saugosiuos. Visų nuodėmių reikia saugotis!
Bloga yra tam žmogui, kuris apleidžia maldą. Vadinamoji ištvermės malonė, galutinė malonė, t.y. malonė iki galo ištverti gerame, mirti taikoje su Dievu - įsidėmėkite - yra ne nupelnoma, bet išmeldžiama, išprašoma. Malonę mirti gera mirtimi Dievas suteikia žmogui ne atsilygindamas jam už jo padarytus gerus darbus ar kitus nuopelnus, bet visiškai laisvai teikia tam, kuris tokios malonės prašo, meldžia, arba gali suteikti tam, kuriam prašoma. Žmogus, pavyzdžiui, vaikystėje, jaunystėje gali būti ir labai šventas, daug gero padaryti, o vėliau - sugesti ir mirti blogai. O piktadarys ant kryžiaus, Kristaus dešinėje, dėl savo blogų darbų buvo vertas pasmerkimo, bet kreipėsi į Jėzų, prašė atleidimo ir buvo išklausytas. Jeigu teisusis nustoja gyvenęs teisingai ir pradeda elgtis neteisiai, tai turi dėl to numirti. Jis mirs dėl tos neteisybės, kurią bus padaręs. Ir jei nusikaltėlis gręšis nuo savo darytos neteisybės ir pradės gyventi dorai ir teisingai, tai išsaugos savo gyvybę. Jei jis prisipažins visus nusižengimus, kuriais nusikalto, ir atsivers, tai gyvas išliks ir nemirs, sako Šventasis Raštas (Ez 18,24) Kai teisus žmogus nusigręžia nuo savo teisumo, elgiasi neteisingai, - jis dėl to mirs. Jis mirs dėl savo neteisingumo. Ir kai nedorėlis nusigręžia nuo savo nedorumo, daro kas yra teisinga ir teisu,- jis išsaugos savo gyvybę. Dėl to, kad susiprato ir nusigręžė nuo visų nusikaltimų, kuriuos buvo padaręs, tikrai jis gyvens, - jis nemirs (Ez 18, 26-28).
Apaštalas Paulius ragina: Būkite atsidėję maldai, budėkite su ja dėkodami (Kol 4, 2). Išganytojas moko: Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta (Mt 7, 7).
Nuolat turime ugdyti Dievo meilę. Kas galvoja, kad gyventi be nuodėmės bus sunku, tas neturi tikros Dievo meilės. Juk viską galima išprašyti. Tad ir meilės reikia prašyti. Kas myli, tam lengva aukotis ir aukoti.
Reikia rūpintis visada būti ramiam ir linksmam. Ramybė - tai taika su Dievu. Jeigu mūsų nesunkina nuodėmė, vadinasi esame taikoje su Dievu, tai kodėl dar gali į mūsų širdis skverbtis nerimas?
Duok , Dieve, kad niekada nestigtume gerumo!
1966 m. Visų Šventųjų iškilmėje pop. Paulius VI, kalbėdamas didžiulei miniai, susirinkusiai Šv. Petro aikštėje, sakė: Argi netinka Visų Šventųjų iškilmėje priminti Kristaus Kalno pamokslą, Jo žodžius? Palaiminti mylintieji neturtą, nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti verkiantieji, nes jie bus paguosti. Palaiminti nekaltos širdies, nes jie regės Dievo veidą. Argi tuos žodžius galime kartoti tik bažnyčioje, Kristaus akivaizdoje, aukodami jo auką ir tardami malonės žodžius? Argi ne visada mes turime juos prisiminti ir pagal juos gyventi? Taip, visada!, - pabrėžė Šventasis Tėvas. Bet šie Kristaus žodžiai ypatingai tinka šios dienos šventėje, visuotinio pašaukimo į šventumą šventėje. Visi turime būti šventi! Visada! Ypač turime prisiminti, kad šių dienų pasauliui reikia šventųjų. Jis laukia iš mūsų tikro šventumo pavyzdžių. Nuoširdžiai melskime visų šventųjų, o ypač šventųjų Karalienės Mergelės Marijos užtarimo, kad būtume šventi!