Trys akmenys brolių daržan
 

Sėsdamas rašyti šį straipsnį,atrodo, kad turiu išankstinį nusistatymą: numesti keletą akmenų į konfratrų daržą. Turiu daug vilties, kad skaitytojai nesielgs kaip paaugliai ir nemes juos man atgal. Tikiu, kad juos pakelsite, sudėsite į mašiną ir išvešite į negyvenamą vietą.

Pirmasis akmuo. “Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita puse kelio...(Lk 10,30-32).

Ką Jėzus manė apie kunigą ir levitą? Apie šiuodu jis nepasako nieko. Dėmesio centre yra gailestingasis samarietis. Gal jie neprasikalto? Juk  jie tik nepadarė darbo,kurį galėjo padaryti. Štai plėšikai pakeleivį primušė ir apiplėšė. Jie išties nusikalto. O kunigas ir levitas? Atrodo, kad Jėzus jų dargi nepastebi.

Atkreipkime dėmesį į tai, kad Jėzaus kalbose neigiamybių, blogų pavyzdžių ir ano meto bjaurasties įvardijimo išties yra maža. Iš istorijos žinome apie baisius ir tiesiog nežmoniškus anų dienų papročius. Tačiau Jėzaus skelbime pasigendame tų tėvų, kurie, kaip kad romėnų įstatymai leido, naujagimius išmesdavo į jūrą, paminėjimo. Jis neišvardija paleistuvysčių... O kokios įmantrios kankinimo priemonės buvo praktikuojamos Jėzaus gyvenimo žemėje laikotarpiu. Jėzus nekalbėjo ir apie abortus ir, atrodo, kad ne todėl, jog būtų aplink rinkęsi senutės, kurioms išties neaktualu. Prie jo burdavosi minios jaunų žmonių. Galima būtų sakyti, kad Jėzus nemėgo savo rankas ir liežuvį kišti į bjaurastis. Be to, jis žinojo paprastą psichologijos dėsnį, kurį mes, jį sekantys, dažniausiai pamirštame. Koks jis?

Taip atsitinka, kad labiausiai išryškiname, žinoma, turėdami gerą intenciją, juodąsias gyvenimo puses. Negatyvių reiškinių iškėlimas yra vis dėlto didžioji klaida. Tame dargi šmėkščioja kažkas šėtoniško. Kodėl linkstame kituose pastebėti vien tiktai klaidas? Kodėl tai, kas gera, retai akis tepastebi? Žmogus yra tarsi moneta: jis turi ir gerąją, ir blogąją pusę. Kodėl renkamės blogąją? Jeigu pastebime  kitame žmoguje tik neigiamybes, tai tuo prisidedame prie galutinio savo brolio sužlugdymo. Mūsų dėmesys yra tarsi šildymo lempos spinduliai. Jeigu šiuos gyvybę nešančius spindulius kreipsime kito vidiniame pasaulyje apsigyvenusių kirminų ir kitokių parazitų link, vadinasi, šie augs ir stiprės. Žmogus bijo būti absoliučiu nuliu. Taigi jis mieliau bus  niekšas, nei bespalvė dėmė visuomenės žemėlapyje. Tik tas gydytojas puoselėja kitame gerumo užuomazgas. Jis apžiūri ir tiria kitame beprasikalančius gerumo daigus. Šiuo pastebėjimu jis tuos gerumo daigus tarsi šiltomis rankomis apglėbia ir gaivina. Tokia taisyklė: veši ir stiprėja tai , kas yra pastebima. Doras žmogus tai turi savo prigimtyje. Jis kitame ieško tik tai, kas gera, o visa, kas kreiva, nemato. Jis savotiškai naivus. Tačiau yra kvailas tas, kuris nepajėgia įžiūrėti nieko gero.

Interneto tinkle radau praeitais metais parašytą knygą “Jėzaus klaidos”. Autorius akademiniu tonu narsto Jėzaus gyvenimą. Pasirodo, kad turint noro, kiekvieno gyvenime įmanoma surasti begalę klaidų. Bet pamėgimas knaisiotis mėšlo krūvoje ar nepasako daug tiesos apie “teisuolio” prigimtį?

Antrasis akmuo. Taigi kuo prasikalto kunigas ir levitas? Krikščioniškoji moralinė teologija atsako; per omisionem. Mūsų civilinė teisė ir apskritai visa mūsų elgsena šaknimis siekia žydų legalizmą. Civilinis ir baudžiamasis kodeksai įvertina tik įstatymą pažeidžiančią veiklą. Anuos plėšikus būtų nubaudę tiek prieš du tūkstančius metų, tiek šiandien. Kunigą ir levitą niekas nesikėsino nubausti nei prieš du tūkstančius metų, jų niekas nebaustų ir šiandien. Nebent laikraštininkai turėtų dar vieną progą įrodyti tiesą, jog ten, kur juoda, yra juoda.

Kristus nešė į pasaulį šviesą, kuriai spindint tamsybės trauktųsi.  Ir tiktai šitos šviesos dėka, žinoma, jeigu ji iki mūsų ateina, galime kalbėti apie prasikaltimą per omisionem.

Kur kreipiu kalbą? Būtent siekiu išdėstyti paprastą tiesą: valstietis turi mažiau progų nusikalsti per omisionem. Seimo narys daugiau, kunigas dar daugiau, vyskupas išties turi begalę progų nusidėti per omisionem. Kiekvienas užimame šiame pasaulyje tam tikrą vietą ir ši vieta padiktuoja mums mūsų pareigas. Jų neatlikimas ir yra nusikaltimas per amisionem. Juk ne paslaptis yra daug tokių, kurie užsėda dešimt krėslų, tačiau nei vienos pareigybės dorai neišpildo. Kodėl jie užsiima tiek daug pareigų? Gal paprasčiausiai jiems norisi būti viešai įvardytiems dešimteriopu titulu? O galbūt jie mano, kad visi kiti yra padaryti iš molio, sumaišyto su mėšlu? Svarstymų gali būti įvairių, o išvada paprasta: didelio posto siekimas, jo užėmimas dėl kitų motyvų, bet ne dėl noro išpildyti su juo susijusias pareigas yra greitasis ekspresas į pragarą. O mes juk tikime, kad pragaras yra? Kiekvienas prieš užsidėdami kokią nors pareigybę sau ant pečių turėtume galvoti ne apie tai, ar titulas gražiai skambės prie mano vardo, bet ar pajėgsiu išpildyti su juo susijusias pareigas, ar aš turiu tam reikalingą pasirengimą ir apskritai norą dirbti.

Trečiasis akmuo. Prie Jėzaus priėjo du broliai ir paprašė, kad jis padalintų palikimą. Jėzus atsakė:”Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?” (Lk 12,14). Jeigu apaštalai, pargrįžę nuo Taboro kalno, būtų mintį apie palapinę subrandinę ir Jėzui pateikę pasiūlymą:” pastatykime didžiulį namą, kuriame sutilptume ne tiktai mes, bet ir visi tavo pasekėjai.  Ten galėsime susirinkti ir garbinti tavąjį Tėvą”. Jis , be abejo, būtų atsakęs: “Kas mane paskyrė inžinieriumi?”

Nesupraskite manęs neteisingai. Esu už patogumus. Juk nesame Tikėjimo Žodžio bažnyčia, kuri miesto aikštėje pastato rausvą palapinę ir ten gieda šlovinimo giesmes. Tačiau turime sutikti, jog visa tai, kas metams bėgant dūlėja, yra mūsų, bet ne Dievo statinys.

Kad kunigas galėtų sėkmingai veikti, jam reikalingas bent minimalus materialinių gėrybių kiekis. Žinoma, galima ir šiais laikais būti pranciškonu, t.y. Pranciškaus sekėju, bet ne jo idėjų skelbėju. Betgi radijas, televizorius, automobilis, net ir kompiuteris yra mums, kunigams, reikalingi. Panašiai galima kalbėti plačiau: bažnyčių pastatai, parapijų namai su salėmis, klebonijos - visa tai yra Bažnyčiai reikalingos vertybės, kad ji sėkmingai skelbtų Evangeliją. Bet kulto pastatų, parapijos namų statymas ar begriūvančių remontas jokiu būdu nėra Evangelijos skelbimas. Tai gerovės kūrimas, bet ne pastoracija.

Jokiuose bažnytiniuose dokumentuose nerasime paliepimo kunigams dirbti statybininko ar remontininko darbą. Šiam tikslui dera suburti pasauliečius ir būtent jiems pavesti šiuos išties reikalingus dalykus. Kunigas turėtų atsidėti Evangelijos skelbimui.

Aš jau šešeri metai skraidau akrobatiniu lėktuvu. Tai mano hobis. Kai kas pašiepiamai mane vadina lakūnu. Hobis yra reikalingas žmogui, kad galėtum pailsėti, ypač atsigauti nuo psichologinės įtampos. Kiti renka pašto ženklus, treti paveikslus, ketvirti stato bažnyčias. O jeigu bažnyčios statytoją pavadinsi inžinieriumi? Niekas ir neįtars, kad nori jį pajuokti. O vis dėlto tai tėra hobis. Kunigas gyvena iš altoriaus, bet ne iš statybos ar remonto darbų vykdytojo algos. Negi neįmanoma  surasti šioms pareigoms tinkamo pasauliečio. Tada vertėtų apsidairyti plačiau atvertomis akimis, ar išvis toje vietovėje yra žmonių ir, galiausiai, ar ten reikalinga bažnyčia ar koplyčia?

Jeigu atmestume tuos darbus, kurie mums, kunigams, “ne prie veido”, išgyventume egzistencinį nerimą. Šis nerimas žeistų mūsų širdis ir verstų ieškoti gydančios Dievo rankos prisilietimo. Pasveikę galėtume sėkmingiau gydyti kitus.
 

Šiame skyrelyje pateikiamos mintys nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.