Taisytinas vienas vaišingumo paprotys
Retkarčiais dvasininkams tenka dalyvauti įvairiose liturginėse iškilmėse. Pavyzdžiui, vasarą dažnai vyksta vyskupų vizitacijos parapijose. Gražios ir prasmingos ordinarų bažnytinės sutiktuvės, tikinčiųjų procesijos ir giesmės, taip pat maldų viršūnė - šv. Mišios su dvasią įkvepiančiu pamokslu arba homilija, visa tai - visiems šventės dalyviams daugiau ar mažiau suteikia dvasinio peno...
Dažniausiai po tokių iškilmių bažnyčioje, garbingi svečiai: vyskupas, kunigai ir kai kurie pasauliečiai (kartais pasaulietiškos valdžios atstovai) renkasi į kleboniją, kur pratęsiamas šventės minėjimas jau prie žemiškų vaišių stalo. Pobūvio metu, po padėkos Dievui už skanėstus, pradedama maloniai kalbant užkandžiauti. Visa tai - natūralu ir suprantama.
Tačiau kartais per daug gausūs patiekalai ant stalo, kai kuriems svečiams pasauliečiams gali sukelti štai kad ir tokių minčių: kai šiais laikais tiek daug tautiečių galą su galu vos suduria, ar derėjo klebonui šitaip gausiai savo svetelius maitinti? Taigi nejučiomis pasauliečiams galima suteikti pretekstą apie Bažnyčios atstovus kritiškai pagalvoti, o paskui, jiems grįžus į namus, tarp puikių šventės dvasinių įspūdžių ir, deja, skeptiškai apie buvusią klebonijoje gardumynų gausybę, saviškiams pasakoti...
Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadove (Vilnius, 1995 m.) skaitome, jog dvasininkas turi stengtis teisingai formuoti pasauliečių sąžines. Nors ši sąvoka yra plati, tačiau ją pritaikydami, pvz., pobūvio stalui, galime sakyti, jog ir iškilmingiausių švenčių metu tikintieji, o ypač kunigai, turi stengtis išlikti krikščioniško santūrumo ir blaivumo pavyzdžiu kitiems svečiams.
Visiškai suprantama, jog vaišių dalyviai dalijasi ne tik savo spalvingais įspūdžiais, žaismingu sąmoju ir dvasinėmis mintimis, bet, pasak šv. Pranciškaus Asyžiečio, ir brolį asilą, savo kūną, valgiais pastiprina. Vis dėlto, kai matai, jog kartais šventinis stalas lūžta nuo valgių gausumo, kuriuos vis neša ir neša uoliosios šeimininkėlės, tuomet pagalvoji: ar nepersistengė parapijos ganytojas? Galbūt ir ne. Gal jis net ir nežinojo kiek daug patiekalų yra prigaminta...
Čia pravartu prisiminti popiežių Joną Paulių II, kuris enciklikoje Veritatis splendorypač pabrėžė dvasininkų kaip ganytojų pastoracinio budrumo svarbą. Minėtoje enciklikoje nagrinėjama moralinių principų pritaikymo galimybės šiuolaikiniame sekuliarizuotame pasaulyje gyvenantiems žmonėms. Labai aiškus Bažnyčios moralinis mokymas mus įpareigoja ir tokiam reiškiniui, kaip svetingumo dorybės kokybė, taikyti krikščioniškos moralės kriterijų. Nes kiek parodome uolumo įgyvendindami Bažnyčios ir Kristaus mokymą kasdienybėje ir švenčių dienomis, tiek išreiškiame savo ištikimybę ir gyvą tikėjimą Viešpačiui Jėzui ir artimui. Kai iš Dievo malonės viliamės sulaukti ateisiančių religinių švenčių ir su jomis susijusių vaišių, vertėtų savęs paklausti: ar Jėzus, jei Jis realiai dalyvautų šventės pobūvyje, kuriame, pvz., dėl valgių pertekliaus būtų pažeistos išminties, nuosaikumo ir gal kitos dorybės,- ką Jis tuomet sakytų ir darytų?
Galbūt Išganytojas mums primestų šiuos Šventraščio žodžius: Iš tiesų Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas šventojoje Dvasioje. Kas šitaip Kristui tarnauja, tas mielas Dievui ir priimtinas žmonėms. Tad laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui. Taigi negriauk Dievo darbo dėl maisto! Nors viskas tyra, bet gali tapti bloga žmogui, kuris valgo įtikindamas kitus. Kas valgo abejodamas, tas smerktinas, nes elgiasi ne pagal įsitikinimą. Visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė (Rom 14, 17-20. 23). Taip pat esti ir atvirkščiai: visa, kas daroma iš įsitikinimo, kuris atitinka Dievo valią, yra dorybė.
Tad tegul visada dvasininkų ir pasauliečių vaišingumas pasižymi ne patiekalų gausa, bet žydi krikščioniškos bičiulystės, tarnystės Viešpačiui ir artimui, dvasia.
Šiame skyrelyje pateikiamos mintys nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone.