Katalikų Bažnyčios Katekizmas

Svarbiausios temos ir esminiai principai
 

“Iuvenes Bostoniensis, Leningradiensis et Sancti Jacobi in Chile induti sunt Blue Jeans et audiunt et saltant eandem musicam”.

Aš labai gerai prisimenu dieną, kai išgirdau šiuos žodžius. Nors ši lotyniška frazė gal ir ne visai atitinka ciceroniškus standartus, šių žodžių poveikis buvo didelis. Mes turbūt neturėtume naujojo Katekizmo, jeigu kardinolas Bernard Law nebūtų pasiūlęs naujo Katekizmo, iškylančio iš Vatikano II Susirinkimo, idėjos.

Kalbėdamas susirinkusiems vyskupams, jau pačią pirmąją 1985-ųjų metų Vyskupų Sinodo Nepaprastosios sesijos dieną jis pirmas iškėlė šią idėją. Aš, kaip teologas, dalyvavau renginyje ir gerai prisimenu to paprasto, aiškaus argumento jėgą: “Mes turime mokyti tikėjimo, - sakė jis, - pasaulyje, kuris vis labiau tampa globaliniu kaimu (global village)”. Argi pasaulyje, kuriame visas jaunimas dėvi tuos pačius mėlynus džinsus, neįmanoma išreikšti tikėjimo ta pačia kalba? Tai ne tik įmanoma, bet ir būtina dėl dviejų svarbiausių priežasčių: pirma, dėl to, kad pasaulis, dalydamasis tomis pačiomis problemomis, rūpesčiais ir viltimis, tapo vientisas, antra, dėl to, kad ir pats tikėjimas taip pat yra vienas.

Vieningumas yra pagrindinis krikščioniško tikėjimo bruožas. Ši vieningo tikėjimo viename pasaulyje vizija ne tik pakurstė kardinolo Law entuziazmą, bet ir tapo Sinodo diskusijų dėl Katekizmo varomąja jėga.

Sinodo pabaigoje Šventasis Tėvas pats pritarė šiai idėjai. Kai po vienerių metų, 1986-ųjų lapkričio mėnesį, Šventasis Tėvas kreipėsi į jo paskirtą komisiją Katekizmui rengti, jis pabrėžė šį vienybės aspektą, kuris tapo esmingiausiu viso darbo principu:

“Katekizmu, kurį esate pašaukti sudaryti pagal Bažnyčios tradiciją, nenorima pakeisti diecezinius ar nacionalinius katekizmus; jis turėtų tarnauti jiems kaip pagrindas. Tad jis sumanytas ne kaip pilko suvienodinimo priemonė, bet kaip svarbi parama, garantuojant tikėjimo vienybę, kuri yra esminis Bažnyčios vienybės, savo ruožtu kylančios iš ‘Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybės’, matmuo.”

Pastarieji žodžiai yra ištrauka iš šv. Kiprijono “De unitate ecclesia “, cituojama Lumen gentium 4 ir KBK 810.

Tikėjimo vienybė, kurią šis Katekizmas nori sustiprinti, nėra “blankus vienodumas”. Tai vienovė, išplaukianti iš tobulos ir begalinės gyvojo ir mylinčiojo Dievo, Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, vienybės. Ieškodami esminių principų, pagrindžiančių Katalikų Bažnyčios Katekizmą (KBK), matome, kad šis vienybės principas yra visų svarbiausias. KBK 11 skiltyje tvirtinama: “Katekizmo tikslas yra organiškai ir sintetiškai išdėstyti esminį ir pagrindinį tikėjimą ir moralę aiškinančios katalikų doktrinos turinį”.

Tai, kas čia sakoma, tinka kiekvienam katekizmui. Katekizmas yra esminių tikėjimo tiesų sintezė.

Jau pati Katekizmo idėja remiasi prielaida, kad tokia sintezė yra galima. Man kilo įspūdis, jog šis Katekizmas labiausiai kritikuojamas - atvirai arba numanomai - būtent dėl tokios prielaidos. Savo pagarsėjusiose 1983 metų konferencijose Paryžiuje ir Lijone kardinolas Ratzingeris sutelkė dėmesį į šią svarbią problemą, analizuodamas visuotinai paplitusio reiškinio - katekizmų nepopuliarumo ir klasikinės katechezės neveiksmingumo septintojo dešimtmečio pabaigoje - priežastis. Svarbiausia priežastimi kardinolas laikė tai, kad “nebeturima drąsos pateikti tikėjimą kaip organinę visumą, apsiribojant vien atrinktais dalinių antropologinių išgyvenimų, pagrįstų tam tikru nepasitikėjimu visuma, apmąstymais. Tai galima paaiškinti tikėjimo, arba dar tiksliau, visų laikų Bažnyčios bendrojo tikėjimo krize”.

Užuot skatinusios sintezę, organinį tikėjimo požiūrį, daugelis religinio švietimo knygų mano šalyje kelia gana painų “gabalėlių ir kąsnelių”, šen bei ten, nelyginant TV klipe, sužybsinčių švieselių įspūdį. Kaip šį reikalavimą atliepia KBK? Norėčiau pabrėžti tris minėtosios vienybės aspektus:

1) Tiesų hierarchijos principą;
2) Bažnyčios tradicijos vienybės laike ir erdvėje principą;
3) realizmą tikėjimo turinio atžvilgiu.

1. Tiesų hierarchija

Pirmoji ir griežčiausia kritinė pastaba, nukreipta prieš Katekizmo pataisytąją redakciją, 1989-ųjų gruodį išsiuntinėtą vyskupams, buvo priekaištas dėl “hierarchia veritatum” nepaisymo.  Žinoma, ne visada yra aišku, kaip atskiri kritikai suprato šią Vatikano II Susirinikimo sąvoką. Kardinolas Ratzingeris yra kelis kartus pareiškęs, kad “tiesų hierarchija” nėra “atėmimo principas”, leidžiantis redukuoti tikėjimą iki kokių nors “esminių pagrindų”, o visa kita palikti laisvam apsisprendimui ar net atmesti kaip ne taip reikšmingą dalyką. “Tiesų hierarchija”, anot Ratzingerio, reiškia organinės struktūros principą. Jos nederėtų painioti su tikrumo ar tikėtinumo laipsniu; ši sąvoka tiesiog tereiškia, kad skirtingos tikėjimo tiesos yra “sutelktos” apie centrą.

Todėl teisinga reikalauti, kad Katekizmas atitiktų šį principą, ir šia prasme daugelis kritinių pastabų, vyskupų pareikštų per konsultacijas, padėjo redakcinei komisijai atkreipti į tai dėmesį.

Kaip KBK atsižvelgia į šį tiesų hierarchijos principą? Visa darbo organizacija rėmėsi  trimis kriterijais:

a) Švenčiausiosios Trejybės kaip tiesų hierarchijos centro paslaptimi,
b) kristocentriniu požiūriu,
c) Katekizmo plano skaidymu į keturias dalis, kas vidujiškai išreiškia organinės struktūros principą.

a) “Švenčiausiosios Trejybės paslaptis yra centrinė krikščionių tikėjimo ir gyvenimo paslaptis. Tai paties Dievo vidinio gyvenimo slėpinys. Tad ji yra visų kitų tikėjimo paslapčių šaltinis, jas visas nušviečianti šviesa. Tai visų svarbiausia, esmingiausia tiesa ‘tikėjimo tiesų hierarchijoje”(DCG 43). “Visa išganymo istorija yra ne kas kita, kaip istorija kelio ir priemonių, kuriomis tikras ir vienintelis Dievas - Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia - apsireiškia, su savimi sutaikina ir suvienija nusigręžiančius nuo nuodėmės žmones”(DCG 47) (KBK 234).

Atsižvelgiant į šiuos DCG (Directorium Catecheticum Generale) nurodymus, visas Katekizmas yra pateiktas Trejybės pagrindu. Jau nuo pirmosios pastraipos Trejybės dimensija yra centrinė. Ji sudaro viso Katekizmo perspektyvą, nes yra krikščioniškojo tikėjimo centras:

“Dievas, be galo tobulas ir pats savyje laimingas, vien iš savo gerumo laisvai sukūrė žmogų, kad padarytų jį savo laimingo gyvenimo bendrininku. Dėl to kiekvienu metu ir kiekvienoje vietoje Jis yra žmogui artimas. Jis žmogų kviečia, padeda žmogui Jo ieškoti, Jį pažinti, Jį visomis jėgomis mylėti. Visus nuodėmės išsklaidytus žmones Jis šaukia į savo vieningą šeimą, Bažnyčią. Kad tai įvyktų, laikui atėjus Jis atsiuntė savo Sūnų, Atpirkėją ir Išganytoją. Jame ir per Jį Jis kviečia žmones Šventojoje Dvasioje tapti Jo įsūniais ir jo laimingo gyvenimo paveldėtojais” (KBK 1).

Visa, kas pasakytina apie krikščioniškąjį tikėjimą bei gyvenimą, orientuota į šį centrą - komuniją palaimingame Švenčiausiosios Trejybės gyvenime. “Galutinis visos dieviškosios ekonomijos tikslas yra tobulas kūrinių susivienijimas su Palaimingąja Trejybe. Tačiau esame kviečiami jau dabar tapti Švenčiausiosios Trejybės būstu” (KBK 260).

Galėtume peržvelgti visą Katekizmą ir įsitikinti, kad šio trejybiškumo požiūrio laikomasi visame veikale. Trumpai nurodysiu keletą vietų, kur tai yra aiškiau pasireiškia.

- Misijinė dimensija juntama nuo pradžios iki pabaigos: dieviškosios Sūnaus ir Šventosios Dvasios misijos tęsiamos per Bažnyčios misiją ir yra tas nuostabus šaltinis, iš kurio kyla visa misijinė ir katechetinė veikla (KBK 1-3; 257; 690; 849-856; 859 ir kt.).

- Kūrimo darbas yra bendras Švenčiausiosios Trejybės darbas; tas pats pasakytina ir apie visą atpirkimo bei pašventinimo darbą. Tai labiausiai pabrėžiama KBK 648-650, kur kalbama mūsų Viešpaties prisikėlimą. Apie Bažnyčią yra labai aiškiai pasakyta: pagal Lumen Gentium, “visa Bažnyčia atsiveria prieš mus kaip “Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vienybe suvienyta tauta” (KBK 810).

- Liturgija, ypač Eucharistija (KBK 1358 - 1381), traktuojama pirmiausiai kaip Švč. Trejybės darbas (KBK 1077 - 1112). Tas pats pasakytina ir apie maldą į Tėvą, Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią.

Karlas Rahneris jau nuo pat šeštojo dešimtmečio pradžios ne kartą apgailestavo, kad Katalikų teologija ir pamaldumas užmiršo Trejybės dimensiją. Katekizmas galėtų padėti katalikišką mokymą ir pamokslavimą vėl sutelkti apie šią “tiesų hierarchiją”.

b) Antras svarbus aspektas “tiesų hierarchijoje” yra Jėzaus Kristaus, tikrojo Dievo ir tikrojo žmogaus, slėpinys: “Neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti (Apd 4, 12), kaip tik Jėzaus vardas”, sakoma Katekizmo epigramoje.

Kristocentriškasis akcentas Katekizme neprieštarauja trejybiškumo požiūriui. Tėvas apsireiškia ir Šventoji Dvasia duodama per Amžinojo Sūnaus įsikūnijimą, Jo gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Tad katechezė, kad būtų trejybiška, turėtų būti kristocentriška. Todėl pastraipose 426 - 429, įvedančiose į kristologinį skyrių, tvirtinama, kad Kristus yra “katechezės centre”. Cituojant popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinį paraginimą “Catechesi Trandendae”, Katekizme rašoma:

“Katechezės centre iš esmės mes randame vieną asmenį, Jėzų iš Nazareto, vienatinį Tėvo Sūnų (...), kuris kentėjo ir mirė už mus ir dabar, prisikėlęs, amžinai gyvena su mumis”. Katechizuoti  “reiškia Kristaus asmenyje atskleisti visą amžinąjį Tėvo planą, stengtis suprasti Kristaus veiksmus ir žodžius, Jame išsipildžiusius ženklus” Katechezės tikslas: “Pasiekti bendrystę su Jėzumi Kristumi: Jis vienas tegali pažadinti mumyse Tėvo meilę Dvasioje ir padaryti mus Švenčiausiosios Trejybės gyvenimo dalyviais”. (KBK 426)

“Tiesų hierarchijos” principas vėl aiškiai išryškėja kitoje pastraipoje:

“Katechezėje mokoma apie Kristų, Įsikūnijusį Žodį ir Dievo Sūnų - visa kita siejasi su Juo; ir moko vien tik Kristus, visi kiti tai daro kaip Jo atstovai, leisdami Kristui mokyti jų lūpomis (...). Kiekvienas katechetas turėtų sau taikyti slėpiningus Jėzaus žodžius: ‘Mano mokslas ne mano, bet To, kuris yra mane siuntęs ‘ (Jn 7,16)” (KBK 427).

Kristus yra akinanti šviesa, apšviečianti ne tik visą tikėjimo aiškinimą, bet ir sequela Christi kelius “gyvenime Kristuje”. Krikščioniškosios moralės katechezė, įkvėpta Šventosios Dvasios malonės, iš esmės yra naujo gyvenimo Kristuje mokymas. Todėl šios dalies prologas baigiasi šiais žodžiais:

“Pirmasis šios katechezės šaltinis ir galutinė atrama visada bus pats Jėzus Kristus, kuris yra “kelias, tiesa ir gyvenimas” (Jn 14,6). Su tikėjimu žvelgdami į Kristų, krikščionys gali viltis, kad, mylėdami Jį tokia meile, kokia Jis juos mylėjo, jie elgsis, kaip reikalauja jų kilnumas.” (KBK 1698)

c) Trejybiškumo ir kristocentriškumo akcentavimu norima padėti pritaikyti “tiesų hierarchijos” principą. Bet yra dar ir trečiasis aspektas: KBK planas pats savaime jau yra svarbi žinia, aiškus katechetinis pasirinkmas, kurį savo 1983 metų kalboje Paryžiuje ir Lijone išsamiai ir gražiai apibūdino kardinolas Ratzingeris.

“Katechezės struktūra atsiskleidžia per pagrindinius Bažnyčios gyvenimo įvykius, atitinkančius svarbiausias krikščioniškosios egzistencijos dimensijas. Tad šios katechezės struktūros užuomazga siekia ankstyvosios Bažnyčios laikus. Liuteris pasinaudojo šia struktūra savo katekizmui lygiai taip pat natūrialiai, kaip ir Tridento katekizmo autoriai. Tai lėmė ne kokia nors dirbtinė sistema, bet būtinos tikėjimo medžiagos, atspindinčios tuo pat metu Bažnyčiai gyvybiškai reikalingus elementus, mnemoninė sintezė. Šie elementai yra Apaštalų Tikėjimo išpažinimas, sakramentai, dešimt Dievo įsakymų ir Viepaties malda. Šie keturi klasikiniai ir esminiai katechezės komponentai šimtmečiais tarnavo kaip katalikų mokymo paveldas ir santrauka. Jie taip pat atvėrė kelią į Bibliją kaip Bažnyčios gyvybę. Kaip jau sakėme, jie atitinka krikščioniškosios egzistencijos momentus. Anot Romos Katekizmo, juose randame tai, kuo krikščionis turėtų tikėti (Tikėjimo išpažinimas arba simbolis), kuo viltis ("Tėve mūsų") ir ką daryti (dešimt Dievo įsakymų), ir tai, kokioje gyvybinėje erdvėje jis turėtų šiuos dalykus įgyvendinti (sakramentai ir Bažnyčia)”.

1988 metais Vatikane išleistas kritinis Catechismus Romanus (CR) leidimas, kurį redagavo profesorius Pedro Rodriguez ir jo bendradarbiai. Šie mokslininkai rūpestingai išstudijavo CR autorių pasirinkto plano ir prioritetų priežastis ir priėjo kai kurių vertingų išvadų, patvirtinusių kardinolo Ratzingerio požiūrį, bet sykiu davusių naujų įžvalgų.

Gana įdomu trumpai apžvelgti CR proporcijas: 22% skirta Apaštalų Tikėjimo išpažinimui, 37% (beveik dvigubai) - sakramentams, 21% - Dievo įsakymams, 20% - Jėzaus maldai. Aiškiai daugiau dėmesio skiriama sakramentams, turbūt iš dalies dėl Reformacijos kontraversijos sakramentų klausimu. Dabar žvilgterėkime į KBK proporcijas: 39% skirta Apaštalų Tikėjimo išpažinimui, 23% - sakramentams, 27% - Dievo įsakymams ir 11% - maldai. Šiems proporcijų skirtumams turėjo įtakos įvairios sąlygos ir istorinės aplinkybės. Vis dėlto, abu katekizmai perteikia teologinį ir katechetinį turinį. KBK galėtume taikyti tai, ką P. Rodriguez’as pasakė apie CR:

“Pasirinkimas aiškus: CR, prieš pateikdamas krikščioniui, ką šis privalo daryti, nori parodyti jam, kas ir kaip jis yra; čia randame šiuos šv. Leono Didžiojo žodžius: ‘Krikščioni, atmink savo didybę’. Tik tada, kai žmogus pažįsta antgamtišką jėgą, kylančią iš jo ‘buvimo Kristuje per Šventąją Dvasią’, jis kaip ištikimas Kristaus mokinys gali stengtis pasitikinčia širdimi, be vergiškos baimės praktikuoti ir tobulinti krikščionišką gyvenimą pagal Dekalogą... Be pirmiau pateikiamos sakramentų doktrinos, apimančios mokymą apie Bažnyčios ir Išganymo paslaptį, Dekalogo nurodymai atrodo viršijantys mūsų žmogiškąsias galimybes. Tačiau, remdamiesi tikėjimu ir sakramentais, mes žvelgiame į juos su pasitikėjimu ir energija. Tai yra specifinė katalikiškojo dvasingumo savybė, pasiekianti savo viršūnę CR” (Įžanga, p. XXVI-XXVII).

Tokį stiprų malonės primato akcentavimą abiejuose katekizmuose patvirtina mano pateikta trumpa statistika. Abiejuose dokumentuose pirmosios dvi dalys sudaro beveik du trečdalius visos apimties. Atsižvelgdami į tai, galime taikyti KBK tai, ką redaktoriai sakė apie CR:

“Faktiškai doktrininė tvarka CR turi ne keturias dalis, bet atsiskleidžia kaip didingas, iš Tradicijos perimtas diptichas, sudarytas, viena vertus, iš tikėjimo vieninteliu ir triasmeniu Dievu, slėpinių, išpažįstamų (Apaštalų Tikėjimo išpažinimas) ir švenčiamų (sakramentai), ir, kita vertus, iš krikščioniškojo gyvenimo pagal tikėjimą – tikėjimą, veikiantį meile – pasireiškiantį per krikščionišką gyvenimo būdą (Dekalogas) ir Dievo vaikų maldą ("Tėve mūsų")” (Įžanga, p. XXVIII).

Ką tokiu dvilypiu dalijimu norima pasakyti, visiškai aišku. Kad ir koks metodas būtų taikomas katechezėje, - nei CR, nei KBK neperša jokio specifinio metodo - pirmenybė katechezėje teiktina Dievui ir jo darbams. Kad ir ką žmogus bedarytų, viskas bus atsakas Dievui ir Jo darbams. Abiejuose katekizmuose magnalia Dei yra “visko centras”. Tai aiškus katechetinis pasirinkimas, tačiau jis nėra laisvas, bet akivaizdus savaime; jis tiesiog atitinka realybę: Dievas yra pirminis; malonė yra pirminė. Štai teisinga “tiesų hierarchija”. Todėl katechezė pirmiausia turėtų skatinti garbinti Dievą, skelbti Jo didžius darbus, šlovinti Jo malonę: Misericordias Domini in aeternum cantabo.
 

(Pabaiga kitame numeryje)