Atpažinti Dievą žmoguje

2 eilinis sekmadienis (B)
1 Sam 3, 3b-10.19, 1 Kor 6, 13c-15a. 17-20, Jn 1, 35-42
 

Dievas nuolat žmogų šaukia: “Samueli, Jonai, Petrai.”Stebėtina, kaip visais laikais žmogus neatpažįsta Dievo ir neatsiliepia jam.Tai nuostabiai tiksliai ir psichologiškai pavaizduota pirmajame skaitinyje (plg., 1 Sam 3, 3...). Ir tuo labiau tai nesuprantama, kai žinai, jog pats žmogus yra “Dievo  šventovė” (2 skait.: 1 Kor 6, 19), kad Dievą gali rasti kiekviename žmoguje.Juk nenustoja skambėti pagrindinis Jėzaus mokymas: “Ką padarėte vienam iš mažiausių, man padarėte”...

2 val. naktį šaižus telefono skambutis. Susijaudinęs balsas sako: “Ligonė miršta”. Todėl dr. Brendovas skubiai išsiruošia. Ir tikrai: jam pavyko tiesiog paskutinę minutę išgelbėti astmos priepuolio ištiktą mergaitę. Patenkintas ir linksmas gydytojas lekia namo tuščiu nakties keliu. Staiga automobilio šviesos nutvieskia šlubčiojantį vyriškį. Mostais jis prašo sustoti. Dr. Brendovas, tarsi pratęsdamas išgelbėjimo džiaugsmą, sustoja. Vyras sunkiai lipa į automobilį, įsitverdamas gydytojo švarko. “Pavėlavau į traukinį. Mūsų stotelėje rytinis ankstyvasis traukinys nestoja. O anksti rytą turiu būti darbe. Esu sodininkas Jozefas Braunas...Penki kilometrai į stotį. Būčiau vėl nespėjęs, traukinys penktą valandą”. “Įdomu, kiek laiko”, - daktaras Brendovas ieško kišenėse laikrodžio. Deja, jo nėra. Abi kišenės tuščios. Dėkui Dievui, vidinėje kišenėje tebėra piniginė su dokumentais, bet jo brangusis, auksinis laikrodis dingo... Štai kodėl jis, vaidindamas invalidą, įsikibo į švarką. Gerai, kad dar nenužudė. Ir sustok tu naktį... Staigiai stabdydamas  Brendovas griebia sėdynės slėptuvėje paslėptą revolverį: “Na,drauguži, jokių teatrų man daugiau! Greit laikrodį į mano švarko kišenę ir marš pro duris!” Anas bando kažką kalbėti...”Greičiau, greičiau”. Po akimirkos automobilis vėl skrodžia nakties tamsą. “Dėkui Dievui gerai pasibaigė. Bet nereikia naktį niekam sustoti”, - atsikvepia gydytojas.

Įėjęs į miegamąjį, ant stalo mato..., negalimas dalykas, savo laikrodį. O ant laikrodžio, įdėto į jo kišenę, išgraviruota: “Jozefui Braunui už gyvybės išgelbėjimą, rizikuojant savo gyvybe ir sveikata”...

“Dieve mano, gyvybės gelbėtoją, tapusį invalidu, palaikiau banditu ir apiplėšiau naktį!”

Rytą daktaras Brendovas prisistato į policiją su laikrodžiu (Pagal G. Klein “Ein schoener Weg”).

Sunku, labai sunku žmogui pamatyti gelbėtoją. Ir Jono Krikštytojo mokiniai neatpažįsta Gelbėtojo, nors ieško jo, nors pats pranašas parodo Jį. Jėzus Kristus turi tiesiog pakviesti juos: “Ateikite ir pamatysite”. Tik pabuvoję pas Jėzų, jie pasakys: “Radome Mesiją”.

Ir samarietė prie šulinio neatpažįsta Gelbėtojo. Ir Abraomas tik vėliau sužino, kad pas jį svečiuose buvo pats Dievas...

Žydų mokslininkas Martynas Buberis sako: “Angelą atpažįsti tik jam praėjus”. Įtikinamas to įrodymas - ir Abraomas, ir samarietė, ir naktinis gydytojo susitikimas (tarp kitko, šiandien nuvykę pas dr. Brendovą, rasite jo sode besidarbuojantį šlubą vyriškį su dideliu randu veide ir trūkčiojančia dešine akimi)... Kiekvienas iš mūsų ko gero gali pridėti tokių pavyzdžių iš savo gyvenimo. Ne veltui patarlė sako: “Svečias į namus - Dievas į namus”. Tiesiog norisi palinkėti jums, kad ne kartą pajustumėte, kokius vertingus žmones sutinkate, net tada, kai tie žmonės atrodo tikri menkystės... Išgirskime, kaip juose pats Dievas šaukia mus, ateidamas pas mus.