Katalikų Bažnyčios Katekizmas
Svarbiausios temos ir esminiai principai
(Pabaiga. Pradžia Nr. 23)
2. Bažnyčios Tradicijos vienybė laike ir erdvėje
Apžvelgus tiesų hierarchiją, antrasis vienybės principo, grindžiančio pačią KBK idėją ir jos įgyvendinimą, aspektas yra Tradicijos, įskaitant Šventąjį Raštą, vienybė. Ir projektas, ir dabar paskelbtas Katekizmo tekstas susilaukė kritikos dėl netinkamo ir moksliškai netikslaus Šventojo Rašto ir Tradicijos taikymo. Šis klausimas labai svarbus. Šventasis Raštas turėtų būti ne tik teologijos, kaip teigia Dei verbum (21), bet ir katechezės centras. Bet kaip tinkamai remtis Šventuoju Raštu?
Šventasis Tėvas, 1993 m. balandžio 23 d. kreipdamasis į kardinolus, diplomatus ir Popiežinės Biblijos komisijos narius Leono XIII enciklikos Providentissimus Deus šimtųjų metinių, Pijaus XII Divino Afflante Spiritu 50 metų sukakties bei svarbaus Biblijos komisijos dokumento Biblijos aiškinimas Bažnyčioje paskelbimo proga, patvirtino mokslinio Bibilijos nagrinėjimo teisėtumą ir reikalingumą.
Egzegezė turėtų būti dėmesinga žmogiškiesiems biblinio teksto aspektams, atvira visoms disciplinoms, galinčioms išryškinti istorinius elementus, sąlygojančius biblinį tekstą. Drauge su Leonu XIII ir Pijumi XII Jonas Paulius II vehementer [raiškiai] patvirtina tokius požiūrius. Sykiu jis primygtinai tvirtina, kad Šventajame Rašte esama dieviškų elementų. Analogiškai Įsikūnijimo slėpiniui, Šventasis Raštas yra Dievo žodis žmogaus žodžiais. Todėl pats egzegetas turėtų suvokti šiuose tekstuose dieviškąjį Žodį. Šventasis Tėvas čia cituoja šv. Augustiną: Orent ut intellegant. Dvasinis gyvenimas yra katalikiškosios egzegezės sąlyga. Kita sąlyga - ištikimybė Bažnyčiai. Jonas Paulius II pabrėžia būtinybę skaityti Bibliją tikinčiųjų bendruomenėje. Būti ištikimam Bažnyčiai,- sako jis,- reiškia ryžtingai įsitraukti į didžiosios Tradicijos tėkmę. Šventasis Raštas neegzistuoja be Bažnyčios. Skaityti Šventąjį Raštą Tradicijos ribose, bet neignoruojant sveikų ir pagrįstų kritinės egzegezės rezultatų, buvo svarbiausias principas, naudojant Šventąjį Raštą šiame Katekizme. Tai atitinka Dei Verbum nurodymus.
Akivaizdu, kad Katekizmas remiasi daugeliu šiuolaikinių Biblijos tyrinėjimų, net jei tai ir nėra aiškiai išreikšta. Žinoma, Katekizmas nėra egzegezės mokslo monografija. Ši knyga nekelia sau uždavinio aptarti ankstyvojo ar vėlyvojo Naujojo Testamento datavimo teorijas, šaltinius ir Sitz im Leben. Nepaisant to, lengva pastebėti, kad, pavyzdžiui, pastraipose apie Jėzų ir Izraelį tekstą pagrindžia labai rimti šiuolaikinių žydų ir krikščionių moksliniai tyrinėjimai.
Tačiau, apskritai, būtų teisinga sakyti, kad vyrauja dogminis ir doktrininis Šventojo Rašto taikymas. Ar būtinai jis turėtų prieštarauti deramam istoriniam Biblijos skaitymui? Ar doktrininiai Apaštalų Tikėjimo išpažinimo rėmai, kaip kad 1-ojoje dalyje, trukdo egzegetinei prieigai? Konfliktas tarp dogminio ir istorinio Šventojo Rašto interpretavimo turėtų būti įveiktas dėl pačios istorinės realybės. Savo garsiojoje knygoje Von Reimarus bis Wrede. Eine Geschichte der Leben-Jesu-Forschung, išleistoje 1900 metais, Albertas Schweitzeris padarė išvadą, kad istorinės tiesos, tikrojo istorinio Jėzaus paieška visada praranda orientaciją, kai atsiskiria nuo Bažnyčios doktrinos uolos.
Istorinė egzegezė, neatsižvelgianti į doktriną, linksta, kaip parodė istorija, būti įtraukta į vyraujančių ideologijų sūkurius. Kaip tvirtino Schweitzeris, žvelgdamas į XIX amžių - kas galioja ir šiandien -, istorinė tiesa išnyksta, vos tiktai nutolstama nuo Bažnyčios tikėjimo dogminio pagrindo. Kodėl taip atsitinka? Pagrindinė priežastis ta, kad krikščioniškojo tikėjimo istorinė realybė iš tikrųjų yra dogminė realybė: istorinis Jėzus išties yra amžinasis Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, gimęs Betliejuje ir gyvenęs žydų Galilėjoje. Istorinė Jėzaus paieška, skverbdamasi per istorinius sluoksnius, visada atsiduria prieš dogminį - Jėzaus, tikro Dievo ir tikro žmogaus, slėpinio - pagrindą. Ši dieviškos ir žmogiškos prigimties Kristuje vienybė - nesumaišyta ir neatskiriama - yra raktas tinkamai naudoti Šventąjį Raštą: Dievo sūnus... žmogaus rankomis darbavosi, žmogaus protu mąstė, žmogaus valia veikė, žmogaus širdimi mylėjo (GS 22,2; KBK 470).
Galite paklausti, kodėl taip atkakliai nagrinėju šiuos biblinės egzegezės klausimus? Todėl, kad Šventojo Rašto taikymas KBK irgi remiasi šiais principais.
Pavyzdžių galima rasti skyriuje apie Kristaus gyvenimą. Paskutiniais dešimtmečiais įtakinga protestantų teologijos pakraipa siekė įtvirtinti tam tikrą istorinio Jėzaus ir tikėjimo Kristaus dichotomiją. Ši tendencija turėjo įtakos ir didelei katechetinės literatūros daliai (bent jau Europoje). Nuo pat pradžių Popiežinė Katekizmo komisija pasirinko kitokį požiūrį: katechezė turi tvirtą pagrindą Bažnyčios gyvenime, ypač liturgijoje. Kiekvienais metais Bažnyčia švenčia visą Kristaus gyvenimo įvykių ciklą: jo gimimą, krikštą, mokymą ir gydymą, atsimainymą, kančią ir galiausiai Prisikėlimą ir Žengimą į dangų. Tai švęsdami prisimename tikrus istorinius įvykius, kurie sykiu yra slėpiniai: mūsų Viešpaties - tikro Dievo ir tikro žmogaus - dieviški-žmogiški darbai.
Šiuo požiūriu buvo remtasi KBK, per tai stengiantis įveikti nesveiką skirstymą į biblinį ir dogminį Šventojo Rašto skaitymą. Bažnyčios gyvenime visi Jėzaus darbai ir žodžiai išlieka dabartyje, ir per tikėjimą bei liturgiją mes įžengiame į komuniją su Kristaus gyvenimu. Svarbioje KBK teksto vietoje (521) sakoma:
Visa, ką Kristus išgyveno, išgyveno tam, kad mes galėtume tai išgyventi Jame ir Jis tai išgyventų mumyse. Savo Įsikūnijimu Dievo Sūnus tartum susijungė su kiekvienu žmogumi. Mes esame kviečiami būti viena su Juo, vienytis kaip Jo kūno nariai su visu tuo, ką Jis išgyveno kūne už mus ir būdamas mums pavyzdys (KBK 521).
II, III ir IV KBK dalys turėtų būti nagrinėtinos ta pačia perspektyva: būtent, kaip mes įgalinti dalytis Jėzaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo paslaptimis. Kalbant apie požiūrį į sakramentus:
Kristaus gyvenimo slėpiniais yra pagrįsta tai, ką dabar per savo Bažnyčios tarnus Kristus teikia sakramentuose, nes tai, kas buvo matoma mūsų Išganytojyje, perėjo į Jo paslaptis. (KBK 1115)
Kalbant apie krikščioniškojo moralinio gyvenimo sampratą:
Kai mes tikime Jėzų Kristų, vienijamės su Jo paslaptimis ir vykdome Jo įsakymus, pats Išganytojas myli mumyse savo Tėvą ir savo brolius - mūsų Tėvą ir mūsų brolius. Šventosios Dvasios dėka Jo asmuo tampa gyvomis vidinėmis mūsų veikimo gairėmis (KBK 2074).
Tad Šventasis Raštas turėtų būti skaitomas Bažnyčioje. Daugybė citatų iš Bažnyčios tėvų, Rytų ir Vakarų liturgijų, Bažnyčios Susirinkimų ir daugelio šventųjų darbų tik patvirtina tokį Dievo žodžio suvokimą. Šv. Pranciškaus, šv. Tomo Akviniečio, šv. Kotrynos Sienietės gyvenimo liudijimai yra gyvi Evangelijos komentarai. Kas geriau už šventuosius skaito ir supranta Šventąjį Raštą? Jų liudijimas yra labai svarbus mūsų tikėjimo supratimui, nes jie, gyveno ta tikrove, kuria mes drauge su jais tikime.
3. Realizmas
Šis Katekizmas ypač pabrėžia doktrinos dėstymą. Jis nori padėti geriau pažinti tikėjimą. Tuo siekia tikėjimo brandumo, jo įsišaknijimo gyvenime ir juo persunkto liudijimo (KBK 23).
Toks yra šios knygos uždavinys: būti aiškiai doktrina paremtu darbu ir drauge padėti siekti gilesnio gyvenimo bei galingesnio tikėjimo liudijimo. Ar šie du tikslai suderinami? Kaip gali objektyvi Bažnyčios doktrinos tiesa ir kiekvieno tikinčiojo grynai asmeniškas jos įsisąvinimas būti pateikiami lygia greta? Arkivyskupas Eric dArcy žurnale Communio pastebėjo: Per daugelį metų anglakalbiai katechetai ir tikėjimo mokytojai pasidavė teorijai, vienpusiškai pabrėžiančiai tik asmeninį, subjektyvų aspektą. Tai turėjo pražūtingų padarinių visos kartos gebėjimui su pasitikėjimu pripažinti objektyvią Bažnyčios doktrinos tiesą. Todėl būtina kuo veikiau pasirūpinti, kad doktrina užimtų deramą vietą bendrame tikėjimo ugdymo plane. Reikia nugalėti vis dar labai stiprią emocinę antipatiją doktrina pagrįstai katechezei.
Tikėjimo mokymas yra daugiau nei išgyvenimai, egzistencinis rūpestis, emocinis prisilietimas. Tikėjimas pirmiausia susijęs su tikrove, faktais, o ne su sąvokomis ar koncepcijomis: Fides non terminatur ad enuntiabile sed ad rem (tikėjimo baigtis - tikrovė, o ne teiginys"), - sakė šv. Tomas Akvinietis. Mes tikime amžinojo Dievo Žodžio įsikūnijimo realybe: Nekaltasis Prasidėjimas yra tokia pat tikrovė, kaip ir Viešpaties Prisikėlimas iš mirusiųjų. Bet faktai gali būti įtvirtinti tik teiginiais. Tikėjimas be teiginių yra tikėjimas be faktų. Newmanas sakė: Krikščionybė yra tikėjimas, tikėjimas reikalauja doktrinos, doktrinai reikia teiginių. KBK tvirtina panašiai:
Mes tikime ne formules, bet tikrovę, kurią jos išreiškia ir kurią paliesti mums leidžia tikėjimas... Vis dėlto prie tos tikrovės mes artinamės pasigelbėdami tikėjimo formulėmis. Jos mums padeda tikėjimą išreikšti ir perduoti, švęsti jį bendruomenėje, jį įsisąmoninti ir vis labiau juo gyventi.(KBK 170).
Tikėjimo teiginiai sudaro doktrinos paveldą, krikščionių kalboje vadinamą depositum fidei. Sergėk tau patikėtą turtą (1 Tim 6,10), sergėk brangųjį turtą (2 Tim 1,14), - sako savo mokiniui šv. Paulius. Saugoti tikėjimo lobį yra misija, kurią Viešpats patikėjo savo Bažnyčiai ir kurią ji nuolat vykdo, - tokie pirmieji Jono Pauliaus II apaštališkosios konstitucijos Fidei depositum žodžiai.
Newmanas klausia: Kas yra paveldas? - Tai, kas tau patikėta, ne tai, ką esi atradęs; tai, ką gavai, o ne tai, ką pats sugalvojai; tai dalykas, kylantis ne iš protingumo, o iš mokymo, perduodamas ne privačiai, bet per visuotinę tradiciją.
KBK turėtų tarnauti, saugant ir perduodant tikėjimo lobį. Bažnyčia turi pareigą, bet sykiu ir teisę išreikšti pilnatvę, turtingumą ir grožį tikėjimo, vieną kartą visiems laikams duoto šventiesiems (Jud 3; plg. KBK 171).
Šiuo tikslu visuotinė Bažnyčia pateikia KBK, unikaliai autoritetingą doktrinos žinyną (E. dArcy).
Doktrina neprieštarauja gyvenimui. Kaip mes galime mylėti nesuprasdami? Tikėjimo mokymas turėtų būti drauge intellectus fidei mokymas. Tikėjimo supratimas didina pasitikėjimą šiuo tikėjimu, tuo pačiu ir tikėjimo keliu, kurio moko tikėjimas. Šio pasitikėjimo ypač reikia jaunajai kartai.
Vienas patyręs mokytojas taip rašė apie KBK:
Nuo šiol mūsų mokiniai turės galimybę suvokti, kad Tikėjimo doktrinos infrastruktūra intelekto požiūriu yra lygiai tokia pat rimta, pagrįsta ir susisteminta ir lygiai taip pat nuodugniai įkūnyta mūsų šiuolaikiniame gyvenime, kaip ir visi kiti jų studijuojami dalykai.
Jis užbaigia: Katekizme Bažnyčia kviečia mus dar kartą patikėti jauniesiems
katalikams tą lobį, kurį jie teisėtai paveldėjo.
Ši kalba pasakyta 1993 m. birželio 20 d. Niu Orleane (Luiziana, JAV) per simpoziumą Jungtinių Valstijų vyskupams.