Krikščioniškoji žmogaus samprata ir šiuolaikinės evoliucijos teorijos

Popiežinės Mokslų Akademijos nariams jų visuotinio susirinkimo proga
 
 

Su dideliu džiaugsmu nuoširdžiai sveikinu Jus, Pone Prezidente, ir visus Popiežinės Mokslų Akademijos narius visuotinio susirinkimo proga. Savo geriausius linkėjimus ypač skiriu naujiems Akademijos nariams, pirmą kartą dalyvaujantiems šio susirinkimo darbuose. Be to, norėčiau prisiminti praėjusiais metais mirusius narius, kuriuos patikiu gyvenimo Viešpačiui.

1. Akademijos atkūrimo 60 - ųjų metinių proga norėčiau priminti savo pirmtako Pijaus XI norą suburti aplink save rinktinių mokslininkų grupę, kuri visiškai laisvai informuotų Šventąjį Sostą apie naujausius mokslinius tyrimus ir padėtų jam darant apmąstymus.

Jis kvietė tuos, kuriuos vadindavo Bažnyčios Senatus scientificus, tarnauti tiesai. Šiandien norėčiau jums vėl pakartoti šį kvietimą, būdamas tikras, kad visi gausime naudos iš "vaisių, kuriuos duoda pasitikėjimo kupinas dialogas tarp Bažnyčios ir mokslo" (Kreipimasis į Mokslų akademiją, 1986 spalio 28, Nr. 1).
 

Mokslas artėjant trečiajam tūkstantmečiui
 

2. Džiaugiuosi pirmąja tema, kurią pasirinkote, būtent apie gyvybės ištakas ir evoliuciją. Tai itin svarbi tema, labai dominanti Bažnyčią, nes Apreiškimas savo ruožtu apima mokymą apie gamtą bei žmogaus ištakas. Kaip galima įvairių mokslo disciplinų rezultatus suderinti su tuo, kas glūdi Apreiškimo naujienoje? Ir, jeigu iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad esama prieštaravimų, kuria kryptimi reikėtų ieškoti sprendimo?

Žinome, kad tiesa negali prieštarauti tiesai (plg.: Leonas XIII, enciklika Providentissimus Deus). Norint geriau išaiškinti istorinę tiesą, jūsų atlikti tyrinėjimai apie Bažnyčios santykį su mokslu nuo 16 - ojo iki 18 - ojo amžiaus yra labai svarbūs.

Per šį visuotinį susirinkimą jūs ėmėtės "apsvarstyti mokslą artėjant trečiajam tūkstantmečiui", pirmiausia suformuluodami pagrindines, mokslo iškeltas problemas, turinčias didelę reikšmę ateities žmonijai. Šiuo žingsniu nurodote, kuriomis kryptimis reikėtų ieškoti sprendimų, galinčių pasitarnauti visos žmonijos gerovei. Negyvosios ir gyvosios gamtos srityse mokslo plėtotė ir jo taikymas kelia naujų klausimų. Pažindama jų pagrindinius aspektus, Bažnyčia geriau suvoks ir jų poveikį. Tada - atsižvelgdama į savo ypatingą misiją - ji galės pasiūlyti naujus kriterijus nustatyti elgesiui, kurio privalu laikytis kiekvienam žmogui savo vispusiško išganymo labui.

3. Prieš imdamasis kelių konkretesnių apmąstymų apie gyvybės ištakas bei evoliuciją, norėčiau priminti, jog Bažnyčios Magisteriumas, kiek leidžia jo kompetencija, jau yra paskelbęs pareiškimų šiomis temomis. Čia norėčiau pacituoti du dokumentus.

Enciklikoje Humani generis (1950) jau mano pirmtakas Pijus XII išdėstė, kad evoliucija ir tai, ką apie žmogų ir jo pašaukimą moko tikėjimas, negali vienas kitam prieštarauti su sąlyga, jeigu iš akių neišleidžiami keli neginčytini punktai (plg. AAS 42 [1950], p. 575 - 576).

Kai 1992 m. spalio 31 dieną priėmiau jūsų Akademijos visuotinio susirinkimo narius, kalbėdamas apie Galilėjų, savo ruožtu turėjau progą atkreipti dėmesį į griežtos hermeneutikos būtinybę įkvėptajam žodžiui teisingai interpretuoti. Būtina gerai nustatyti tikrąją Šventojo Rašto prasmę, atmetant netinkamas interpretacijas, įterpiančias į jį dalykus, kurių jis neketina sakyti. Norėdami aiškiai apibrėžti savo kompetencijos sritį, egzegetai ir teologai turėtų būti susipažinę su rezultatais, kurių pasiekia gamtos mokslai (plg. AAS 85 [1993], p. 764 - 772; Kreipimasis į Biblijos komisiją, 1993 balandžio 23, pristatant dokumentą Biblijos interpretacija Bažnyčioje: AAS 86 [1994], p. 232 - 243].
 

Evoliucija ir Bažnyčios Magisteriumas
 

4. Atsižvelgdama į mokslinio tyrimo padėtį tuo laiku bei į teologijos reikalavimus, enciklika Humani generis laikė "evoliucionizmą" rimtai traktuotina hipoteze, kuri, kaip ir jai priešinga hipotezė, verta gilesnio tyrinėjimo bei apmąstymo. Pijus XII pridūrė dvi metodologinio pobūdžio sąlygas: šios nuomonės nevalia perimti taip, tarsi tai būtų patikima ir įrodyta doktrina ir tarsi būtų galima visiškai nusigręžti nuo Apreiškimo ir jo keliamų klausimų. Jis taip pat paminėjo sąlygą, kuriai esant būtų galima suderinti šią nuomonę su krikščioniškuoju tikėjimu. Prie šio dalyko dar grįšiu vėliau.

Šiandien, praėjus beveik pusei šimtmečio nuo šios enciklikos pasirodymo, naujos žinios duoda pagrindą laikyti evoliucijos teoriją daugiau nei vien hipoteze. Išties verta dėmesio tai, kad šią teoriją, padarius nemaža atradimų įvairiose žinojimo srityse, tyrinėtojai vis labiau pripažįsta.Toks tyrinėjimų rezultatų sutapimas, nei siektas, nei suklastotas, jau pats savaime yra svarus argumentas šios teorijos naudai.

Kokią reikšmę turi tokia teorija? Nagrinėti šį klausimą reiškia leistis epistemologijos sritin. Teorija yra metamokslinis formulavimas, skirtingas nuo stebėjimo rezultatų, bet su jais suderinamas. Daugybė vienas nuo kito nepriklausomų duomenų bei faktų per ją gali būti susieti ir aiškinami kaip vieninga visuma. Teorija įrodo savo pagrįstumą tiek, kiek ji gali būti verifikuojama; ji nuolatos tikrinama faktais. Nebegalėdama jų paaiškinti, ji parodo savo ribotumą bei netinkamumą. Tada ją reikia iš naujo apgalvoti.

Nors tokia teorija kaip evoliucijos tenkina suderinamumo su stebėjimo duomenims reikalavimą, ji sykiu remiasi ir tam tikrais vaizdiniais, pasiskolintais iš gamtos filosofijos.

Tiesą sakant, užuot kalbėję apie evoliucijos teoriją, turėtume kalbėti apie evoliucijos teorijas. Šią įvairovę, viena vertus, lemia skirtingi atsparos taškai, pasiūlyti evoliucijos mechanizmui paaiškinti. Kita vertus, įtakos turi ir skirtingos pasaulėžiūros, kuriomis remiamasi. Todėl esama materialistinių-redukcionistinių, taip pat spiritualistinių evoliucijos teorijos aiškinimų. Spręsti apie tai tenka filosofijai ir, be to, teologijai.

5. Bažnyčios Magisteriumui tiesiogiai rūpi evoliucijos klausimas, nes jis apima ir žmogaus sampratą. Apreiškimas moko, kad žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 24). Susirinkimo konstitucija Gaudium et spes didingai išplėtojo šį mokymą, kuris priklauso krikščioniškojo mąstymo esmei. Ji priminė, kad žmogus yra "vienintelis žemėje kūrinys, kurio Dievas norėjo dėl jo paties" (Nr. 24). Kitaip tariant, žmogus negali būti pajungtas nei giminei, nei visuomenei kaip paprasta priemonė ar grynas įrankis; jis turi vertę per se. Jis yra asmuo. Savo proto bei valios dėka žmogus su jį supančiais žmonėmis pajėgus sudaryti bendrystės, solidarumo ir savęs atidavimo ryšį. Šv. Tomas pastebi, kad žmogaus panašumo į Dievo pagrindą pirmiausia sudaro spekuliatyvusis intelektas, nes jo santykis su savo pažinimo objektu panašus į Dievo santykį su savo kūriniu (Summa Theologica, I - II, q. 3, a. 5, ad 1). Bet dar labiau žmogus pašauktas sueiti į pažinimo ir meilės santykį su pačiu Dievu, santykį, kuris bus pilnutinai išskleistas už laiko ribų, amžinybėje. Visą šio pašaukimo gelmę bei didybę mums atskleidžia prisikėlusio Kristaus paslaptis (plg. Gaudium et spes, Nr. 22). Toks orumas būdingas visam asmeniui, įskaitant jo kūną, būtent dėl to, kad jis turi dvasinę sielą. Pijus XII pabrėžė šį esminį momentą: žmogaus kūno ištakos glūdi iki jo egzistavusioje gyvojoje materijoje, tuo tarpu dvasinė siela yra tiesiogiai sukurta Dievo ("animus enim a Deo immediate creari catholica fides nos retinere iubet"; enciklika Humani generis, AAS 42 [1950], p. 575).

Vadinasi, su tiesa apie žmogų nesuderinamos tos evoliucijos teorijos, kurios - įkvėptos jas grindžiančių pasaulėžiūrų - laiko dvasią gyvosios materijos jėgų rezultatu arba vien šios materijos epifenomenu. Šios teorijos, be to, nepajėgios pagrįsti žmogaus, kaip asmens, orumą.

6. Svarstydami apie žmogų, susiduriame su ontologinio pobūdžio perskyra, galėtume sakyti, ontologiniu šuoliu. Tačiau ar tokiu ontologinio nutrūkstamumo tvirtinimu nesikėsinama į fizinį nepertraukiamumą, kuris atrodo esąs pagrindinis evoliucijos tyrinėjimų bruožas fizikos ir chemijos plotmėse? Atsižvelgdami į metodą, taikomą įvairiose žinojimo srityse, galime suderinti dvi pozicijas, kurios atrodo nesuderinamos. Empiriniai mokslai vis tiksliau aprašinėja ir matuoja įvairialypes gyvybės pasireiškimo formas, susiedami jas su laiko ašimi. Perėjimo į dvasinę plotmę momentas nėra tokio stebėjimo objektas, nors jis [stebėjimas - red.] eksperimentiniu lygiu vis dėlto gali atskleisti daug vertingų nuorodų į tai, kas yra specifiška žmogaus esmei. Tačiau metafizinio žinojimo, savimonės ir savirefleksijos, dorovinės sąžinės ir laisvės patirtis arba taip pat estetinė ir religinė patirtis priklauso filosofinių svarstymų sričiai, o teologija parodo jų galutinę prasmę pagal Kūrėjo planą.
 

Mes pašaukti amžinajam gyvenimui
 

7. Baigdamas norėčiau priminti Evangelijos tiesą, galinčią iš aukščiau nušviesti jūsų tyrinėjimų, susijusių su gyvosios materijos ištakomis bei vystymusi, horizontą. Biblija išties skelbia nepaprastą naujieną apie gyvybę. Aprašydama aukščiausias būties formas, ji pateikia mums per tai išmintingą gyvybės viziją. Šia vizija vadovavausi kurdamas encikliką, kurią paskyriau žmogaus gyvybei pagerbti ir todėl pavadinau Evangelium vitae.

Reikšminga, kad Jono evangelijoje gyvybė žymi dieviškąją šviesą, kurią mums atveria Kristus. Esame pašaukti įžengti į amžinąjį gyvenimą, tai yra į dieviškosios palaimos amžinybę.

Norėdamas įspėti mus dėl mums gresiančių rimtų pagundų, mūsų Viešpats kartoja garsiuosius žodžius iš Pakartoto Įstatymo knygos: "[…] žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų" (Dtn 8, 3; plg. Mt 4, 4).

Dar daugiau: gyvybė yra vienas iš gražiausių vardų, kuriuos Biblija priskyrė Dievui: Jis yra gyvasis Dievas.

Iš visos širdies linkiu Jums ir visiems, kurie Jums artimi, gausios Dievo palaimos.
 

Vatikanas, 1996 m. spalio 22 d.

Jonas Paulius II