Ekumeninės pamaldos Europos bažnyčiose per Pasaulinę maldos už krikščionių vienybę savaitę, minimą sausio 18 - 25 dieną, šiais metais skirtos temai "Jūs esate sutaikinti Kristuje". Šia tema norima atkreipti dėmesį į kūrinijos ir pirmiausia žmogaus atsinaujinimą. "O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnystę. Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. Taigi Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: ‘Susitaikinkite su Dievu’ " (2 Kor 5, 18-20).
 

Kas yra sutaikinimas?
 

Sutaikinimas reiškia draugystės ir meilės ryšių tarp žmonių, kuriuos skaldo kivirčai ir nesantaika ar net nusikaltimai ir konfliktai, atkūrimą. Sutaikinimas reiškia santykių pertvarkymą, susijusį su jausmų, nuostatų ir nuomonių pokyčiu: taika pakeičia nesantaiką, supratimas - kivirčus, harmonija - nesutarimus.

Tikėjimo požiūriu sutaikinimo tikslas yra gyvenimo pilnatvė. Žmogaus nepaklusnumas Dievui nutraukia gyvą bendrystę tarp Kūrėjo ir kūrinijos, nes per nuodėmę žmonės priešinasi dieviškajai valiai. Šios bendrystės atkūrimas yra Dievo malonės darbas, Dievo, kurio meilė kviečia žmones atsakyti. Šiuo požiūriu pamaldos, maldos ir garbinimas yra veiksmai, kuriais siekiama žmones sutaikinti su Dievu (plg. Sk 5, 7). Pranašai savo ruožtu pabrėžia moralinį ir religinį aspektą, kai su Dievu susitaikoma atgailaujant bei laikantis įsakymų (plg. Iz 1, 10-20). Idėja tarpininko, kuris, pats būdamas nekaltas, prisiima už kitus bausmę ir per tai įgyvendina sutaikinimą su Dievu, išreikšta Kenčiančio tarno giesmėje (plg. Iz 52).

Kristuje Dievas pats imasi sutaikinimo iniciatyvos ir sutaikina visą pasaulį su savimi (plg. 2 Kor 5, 19). Dievas "nesusitaikina" su pasauliu, bet sutaikina pasaulį su savimi, sukurdamas naują artumo santykį tarp žmonių ir savęs. Sutaikinimas nėra vien teisinė būklė, bet suponuoja tikrą pokytį žmonėse, naują gyvenimą pagal Dievo valią. Šis sutaikinimas apima ne tik žmoniją, bet ir visą kūriniją (plg. Rom 8, 22-23; Kol 1,20).

Kristus veda žmones į vienybę ir sutaiko juos, paversdamas juos viena nauja tauta (plg. Ef 2, 11-15), vienu kūnu (plg. Ef 2, 16-18), viena šventove (plg. Ef 2, 19-22), viena Bažnyčia (plg. Ef 5, 25-27). Todėl Bažnyčiai patikėta sutaikinimo tarnystė (plg. 2 Kor 5, 18). Jėzuje Kristuje Bažnyčia yra sutaikintoji bendruomenė, kur "nebėra nei žydo, nei graiko; nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jie yra viena Kristuje Jėzuje". ( Gal 3, 28)

Dievo meilė, pasirodanti per nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų, yra sutaikinimo šaltinis, taip pat galia, pakeičianti nuodėmingų žmonių gyvenimą ir leidžianti jiems susitaikinti su Dievu bei savo artimu. Kalbant apie Dievą, sutaikinimas visos žmonijos labui jau įgyvendintas per Kristų, tuo tarpu, kalbant apie žmogų, kiekvienas asmuo turi vėl ir vėl individualiai patirti tai, ko maldauja apaštalas Paulius: "Susitaikinkite su Dievu!" (2 Kor 5, 20).
 

Pasaulinės maldos už krikščionių vienybę savaitės ištakos
 

Pasaulinė maldos už krikščionių vienybę savaitė remiasi ilga tradicija. Jos ištakos siekia 1857 metus, kai buvo įsteigta Association for the Promotion of the Unity of Christendom (Susivienijimas krikščionijos vienybei skatinti, vienijęs anglikonus, katalikus ir ortodoksus, kurie malda siekė atkurti krikščionių vienybę). Nors šis judėjimas Katalikų Bažnyčios iš pradžių buvo uždraustas, popiežius Leonas XIII vėliau pritarė jo tikslui. Dienas tarp Kristaus Ėmimo į Dangų ir Sekminių jis nustatė kaip ypatingą maldos už krikščionių vienybę laikotarpį. Postūmį "maldos oktavai" galiausiai suteikė anglikonų dvasininkas Paul J. Francis Wattson ir jo 1899 metais Amerikoje įkurta "Susitaikinimo draugija". Wattsonas ragino nustatyti reguliarią maldos savaitę nuo sausio 18-osios iki 25-osios. 1909 m. tam pritarė popiežius Pijus X, o popiežius Benediktas XV padarė šią maldos oktavą privalomą visai Katalikų Bažnyčiai. Ekumenizmu tuo metu buvo iš esmės siekta atsiskyrusių krikščionių grįžimo į Romos Katalikų Bažnyčią. "Dvasinio ekumenizmo" skatintojas abatas Paul Couturier (1881-1953), teigęs, jog krikščionių vienybę galima pasiekti tiktai per atgailą, atsivertimą ir atsinaujinimą, 4-ajame dešimtmetyje suformulavo maldos intenciją taip, kad joje nuo to laiko galėjo dalyvauti kitų konfesijų krikščionys.

Vatikano II Susirinkimas savo dekrete apie ekumenizmą maldą pavadino "viso ekumeninio judėjimo siela" (8), ir jau po dviejų metų Vatikano sekretoriatas krikščionių vienybei skatinti ir Ekumeninė Bažnyčių taryba paragina rengti bendras maldos oktavas, kurios, ekumeniškai švenčiamos nuo 1966 metų, dabar daug kur užima tvirtą vietą ekumeninių liturginių metų plane. Abi institucijos taip pat patvirtina tekstus maldos oktavai, kuri švenčiama sausio 18 - 25 d. arba savaitę prieš Sekmines.
 

"Tomo mišios"
 

Ekumenines pamaldas Europos bažnyčiose šiais metais pasiūlė Krikščioniškųjų Bažnyčių Šiaurės taryba. Jos remiasi vadinamosiomis "Tomo mišiomis", pamaldomis, pradėtomis praktikuoti 1989 metais Helsinkyje ir paplitusiomis daugelyje Skandinavijos miestų bei Europos šalių. Vyrai ir moterys, trokštantys pagilinti savo tikėjimą šiame sekuliarizuotame, nesantaikos kupiname pasaulyje, įžvelgė Šventojo Rašto istorijoje apie "netikintį Tomą" taiklius akcentus ir, patyrę paskatą atsinaujinti, rado čia kelius, vedančius į pasitikėjimą bei susitaikinimą. Šioje istorijoje pasakojama, kaip prisikėlęs Jėzus Kristus pasirodo mokiniams, tarp jų ir Tomui, kuris nepajėgė patikėti kitų žodžiais, kitaip tariant, jais pasitikėti. Kitų mokinių žodžiai ir entuziazmas kelia jam abejones. Jis trokšta pats tai patirti ir įsitikinti asmeniškai. Nepaisant abejonių ir nepasitikėjimo, Tomas Kristaus traktuojamas rimtai ir priimamas toks koks yra.

Daugelis šiandienos žmonių jaučiasi išgyveną vadinamąją "Tomo situaciją". Juos slegia abejonės, skeptiškumas, nepasitikėjimas, nesantaika, bendravimo stoka, atstumtumo jausmas. Daugelis pažįsta Jėzų tik iš nuogirdų ir nelabai žino, ką manyti apie prisikėlusį Jėzų Kristų. Sutikę krikščionis, žodžiu ir savo gyvenimu išpažįstančius Kristų arba net kalbančius apie asmenišką patyrimą bei susitikimą su juo, atsako užsispyrimu, ironija, skeptiškumu ar net pašaipa ir piktžodžiavimu. Kiti teprisimena iš kelių girdėtų pamokslų ar tikybos mokymo kelis fragmentus, pavyzdžiui, kad Kristus prisikėlė ir gyvena tarp žmonių. Tačiau savo, savo draugų ar net savo parapijos gyvenime jis beveik nejaučia Gerosios Naujienos jėgos ir džiaugmo, kuriuos ji turėtų skleisti. Treti laukia "nepaprasto susitikimo", kokį patyrė Tomas. Tačiau šis galiausiai krinta ant kelių ir išpažįsta: "Mano Viešpats ir mano Dievas!"

Šios ekumeninės pamaldos pasižymi malda ir meditacija. Greta įprastinių liturgijos vykdytojų daug dėmesio skiriama maldos pagalbininkams. "Tomo mišios" taip pat išsiskiria savo bendromis maldomis ir ypatingais simboliniais aktais.
 

Krikščionių vienybė kaip uždavinys
 

Pastangas atkurti visų krikščionių vienybę nedera apriboti viena savaite per metus. Šis siekis turėtų būti pagrindinis visų krikščionių uždavinys per ištisus metus, ypač artinantis Didžiajam 2000 metų jubiliejui. Apaštaliniame laiške "Trečiajam tūkstantmečiui artėjant" (34) popiežius Jonas Paulius II pabrėžia: "Artėjimas prie antrojo tūkstantmečio pabaigos iš visų reikalauja sąžinės sąskaitos ir deramų ekumeninių iniciatyvų - tuomet galėsime švęsti Didijį Jubiliejų jei ne visai susivieniję, tai bent labiau įveikę antrojo tūkstantmečio susiskaldymą. Visiems akivaizdu, jog tai pareikalaus didelių pastangų. Ne tik būtina tęsti dialogą apie doktriną, bet pirmiausia įsipareigoti ekumeninei maldai. Po Susirinkimo ji labai suaktyvėjo, bet reikia, kad ta malda plistų, apimdama vis daugiau krikščionių, ir skambėtų kartu su Kristaus maldavimu kančios išvakarėse: ‘Tėve, tegul visi bus viena!’ (Jn 17, 21)".
 

Parengta pagal L’Osservatore Romano ir Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) bei Europos Bažnyčių konferencijos (CEC) vadovą Antrajam Europos Ekumeniniam susirinkimui (1997) pasirengti

.