MATYTI ŠALIA ESANČIO ŽMOGAUS VARGĄ

5 eilinis sekmadienis (B)
Job 7,1-4. 6-7; 1Kor 9, 16-19. 22-23; Mk 1,29-39
 

Senosios Sandoros epocha buvo pažado išsipildymo, išganymo laukimo metas, todėl Dievo žodis, parašytas Senojo Testamento knygose, tegalėjo paguosti būsimojo atpirkimo malonėmis, kviesdamas tikinčiuosius ruoštis deramam ateisiančio Išganytojo sutikimui. Dievas tačiau nevengia parodyti žmonėms savo meilę, apdovanodamas juos visokiomis malonėmis bei gėrybėmis, nuolat ir nuolat atleisdamas nuodėmes, išgelbėdamas iš prispaudimų, į kuriuos per savo pačių nuodėmes dažniausiai būdavo patekę. Tos Viešpaties malonės, gausiai minimos Senojo Testamento knygose, yra ženklas, kad vienintelė žmogaus apsauga, gerovė ir laimė yra Dievas; jo nesišaukdamas, nuo jo nuklydęs, jo nelaiminamas žmogus negali būti laimingas, be Dievo malonės neįmanoma išgyventi.

Jobo istorija, skaitoma daugelio žmonių kartų,buvo Dievo žodžio paliudijimas, kad Viešpats teikia gausias malones tiems, kurie jį myli. Šis Senojo Testamento personažas buvo apdovanotas turtais, turėjo gausią šeimyną, buvo visų gerbiamas, turėjo visa, ko galėjo trokšti. Pats Dievas, su meile žvelgdamas į ištikimąjį Jobą, džiaugėsi, tačiau nalabasis pareikalavo visa iš jo atimti, kad būtų ištirta, ar jis mylėjo patį Dievą, ar vien jo dovanas. Prasideda skaudi Jobo drama, kai jis netenka visko: turtų, vaikų, sveikatos, žmonių pagarbos ir atsiduria už miesto, šiukšlyne,svarstydamas apie gyvenimo prasmę ir laikinųjų dalykų nepastovumą.

Jobo gyvenimas atskleidžia naujas , iki tol nežinomas tiesas: žmogaus gyvenimas yra vien tik skurdas ir vargas. Visos Dievo dovanojamos gėrybės, taip sunkiai pasiekiamos dirbant, kovojant prieš savo artimą, meldžiantis ir stengiantis patikti Dievui, - yra nepakankamos, kad pripildytų laimės trokštančią širdį. Viskas taip trapu, taip laikina. Sunkiai pasiekiama ir lengvai prarandama. Kaip neprisiminti kito žmogaus, šventojo Augustino, kuris patyręs gyvenimo linksmybes ir skausmą, pripažino: "Dieve, sukūrei mane sau ir nerami bus mano širdis, kol neatilsės tavyje". Viešpaties duodamos gėrybės yra tikras jo meilės ženklas, bet ne žmogaus gyvenimo tikslas ir jo atbaigimas, tai tik ženklas, kad Dievas nepamiršo, juo rūpinasi ir jį ruošia savo paties atėjimo laikui, kai padarys jį visų savo dieviškojo buvimo, dieviškosios meilės dalyviu. Atėmęs iš Jobo visas žemiškąsias dovanas, visus savo meilės ženklus, Dievas jam visa vėl iš naujo suteikė, tačiau šventasis jau buvo praturtėjęs žinojimu, kad visa tai tik praeinantis ženklas, o tikroji gyvybė slypi ateities pažaduose.

Liturgija pateikdama tuos apmąstymus šiandienos tikintiesiems, turintiems daug Viešpaties duotų dovanų, dar daugiau jų trokštantiems, teikiantiems joms didžiule reikšmę, manantiems, kad ne tautos žmogiškumas, bet pragyvenimo lygis yra svarbiausi ir pirmiausiai spręstini dalykai, Bažnyčia primena, kad taip nėra. Turėti patį Dievą savo gyvenimo dalimi ir dalyvauti jo meilės gyvenimo paslaptyse yra daugiau, nei vien tik naudotis jo teikiamomis dovanomis, kurios tėra Viešpaties meilės ženklas, esantis tarp jo ir mūsų, kartais net trukdantis jį patį įžvelgti.

Bažnyčia tai skelbia ne žodžių išmintimi, bet savo vaikų gyvenimu, šiandien tai yra apaštalo Pauliaus džiaugsmingas liudijimas, kad jis pasidarė Evangelijos skelbėjas, kad vargas jam, jeigu Evangelijos neskelbtų, ir norėdamas tą darbą geriau atlikti, jis laisvanoriškai pasidarė visų vergu, tapdamas visiems viskuo, kad tik daugiau patrauktų į atrastą džiaugsmą Viešpatyje. Jis, kaip kalba kitoje vietoje, yra "Viešpaties pagautas", jis pažino Viešpatį, patyrė tą džiaugsmą ir negali nesidalyti juo su kitais. Kaip su atlygiu? - klausia apaštalas ir čia pat pareiškia, kad jo atsisako. Tai žmogus, kuris sutiko Dievą, įtikėjo ir su juo subendrino savo gyvenimą. Nuo šiol apaštalui nereikia tų Dievo dovanų, kuriomis buvo apdovanotas Jobas ir daugelis ištikimų tikinčiųjų: visos dovanos tėra Dievo meilės ženklas, o jis turi patį Viešpatį, su kuriuo gali kartu gyventi ir veikti, dalyvaudamas Jėzaus Kristaus meilės darbuose ir aukojimesi už visus.

Tai yra nepriklausomybė nuo visko, įgalinanti tapti visų vergu. Dažnas gali paklausti: koks čia džiaugsmas - visko atsisakyti ir pasivergti kitiems? Tačiau kaip tik tarnavimas kitiems atskleidžia asmens žmogiškumą, kurį dažnai slopina baimė netekti vienokių ar kitokių gėrybių. Mūsų gyvenimo uždavinys yra augti žmogiškumu, atskleisti savyje panašumą į Dievą, glūdintį žmogaus prigimtyje, kuris įvykdomas tada, kai žmogus ryžtasi atsikratyti visų baimių bei priklausomybių ir įtikėti.

Tikėjimo ir dieviško gyvenimo pavyzdys mums yra Kristus, o šios dienos Evangelijoje matome jo dieviškus darbus, kurie yra tokie paprasti: matyti šalia esančio žmogaus vargą ir būti su juo. Dievo Sūnaus meilės ženklai yra tokie paprasti, dalijami kaimeliuose, paprastų žmonių namuose ir pakelėse, visada lydimi Dievo žodžio pamokymo, kad tai yra Viešpaties meilės liudijimas, kurios bendradarbiais kviečiamas kiekvienas įtikėjusysis, kaip šv. Paulius, daugelis Bažnyčios šventųjų ir kiekvienas iš mūsų. Jėzus dažnai pasitraukia maldai, primindamas tikintiesiems, kad, norint gyventi dievišku džiaugsmu, dosnumu ir gerumu, reikia nuolat ir nuolat susikaupti dangiškojo Tėvo akivaizdoje.