Liturgijos tiesa ir melas
 

Visapusė mūsų vyžotų senelių teologija užleidžia vietą džiūgavimo teologijai. Visose bažnyčiose katafalkus perdažėme šviesiomis spalvomis. Kadangi Kristus mus atpirko, todėl galime ploti katučių ir džiaugtis.

Gilų mūsų liaudies egzistencinį gyvenimo suvokimą keičia amerikoniškas tikėjimas į Happy End (laimingą pabaigą). Katalikiškoje spaudoje taip ir mirga žodžiai meilė ir džiaugsmas ir retai akys teužtiks žodžius apie bausmę ir pragarą. Šiandieninės Bažnyčios šūkis: "Visi važiuos į dangų. Greitojo ekspreso numeris 308." Nors ir kalbėdami tikėjimo išpažinimą sakome: "kuris nužengė į pragarus," gėdijamės minėti velnią, nes būsime nesuprasti Happy End tikinčių katalikų. Būtent ši nuotaika rožine spalva nudažo antrąją tiesos pusę.

Nuoga tiesa yra skaudi: Kristus mums kalbėjo ne tik apie dangų, bet ir apie amžinąją ugnį, ne tik apie atlyginimą už gerus darbus, bet ir apie bausmę už nuodėmes, ne tik apie tai, kaip pasaulio pabaigoje kviečiai bus supilti į klojimus, bet ir apie pelus, kurie bus sudeginti. Bažnyčia privalėtų suklusti: žmonės po nepriklausomybės paskelbimo ne tik neplūstelėjo į bažnyčias, bet dargi , kaip rodo sociologinės apklausos, praranda pasitikėjimą ja. Nėra priežasties džiūgauti. Nebent iš nevilties, kaip kad Puškino poemos "Puota maro metu" herojai. Tai kas, kad Kristus mus atpirko, jeigu šio atpirkimo prireikia vis mažesniam žmonių ratui. Daugelis žmonių serga nepagydoma dvasine liga ir niekas nedrįsta apie tai pranešti.

Daugelis mano, jog tam, kad perteiktume Kristaus Evangeliją moderniame pasaulyje, reikia ieškoti naujų formų. Todėl išrišimo formulę tariame lietuviškai. Lotynų kalba mūsų bažnyčiose turėtų greitai kapituliuoti. Nusistovėjo nuomonė, kad altorius reikės atgręžti. Tačiau galime tik spėlioti, ar reikės išgriauti vargonus ir vietoje jų naudoti gitaras... Ar tai tikrasis kelias? Gal vien tik trypimas vietoje sudarant judėjimo įspūdį?

Jau pagoniškose religijose liturgija (gr. leitourgeios - tarnavimas) išpildė Dievo garbinimo užduotį. Ne visi Dievo kūriniai gali pažinti Dievą ir reikšti jam garbę, todėl žmogus, aukščiausias Viešpaties kūrinys, garbina jį kiekvieno kūrinio po dangumi vardu. Prie šio senovinio liturgijos suvokimo sugrįžta ir pasilieka protestantai. Jų nuomone Dievas vieną kartą visiems laikams atpirko žmoniją, todėl šv. Mišių auka tėra tiktai Kristaus aukos paminėjimas ir nieko daugiau. Katalikiškoji liturgija yra daug gilesnė.

Reformacijos krikščionys liturgiją suvokia kaip Dievo garbinimą "dvasioje ir tiesoje". Jų supratimu kiekvieno žmogaus individualus ir spontaniškas širdies išliejimas yra autentiška liturgija. Jeigu liturgijos esmė yra tik šis šlovinimas, kodėl reikalingi sakramentai? Taigi tiek Mišių aukos, tiek kitų sakramentų paskirtis nėra būti mielėmis mūsų jausmams.

Šis protestantiškas liturgijos suvokimas leidžia šaknis mūsų Tėvynėje. Daugelis šiandieninių mūsų liturginių reformų būtent pabrėžia ir išryškina šį, reformatams būdingą, liturgijos supratimą. Katalikiška tiesa yra kiek kitokia. Nors Naujasis Testamentas ragina ir kviečia tikinčiuosius atsiliepti į Dievo kvietimą su meile ir džiaugsmu, bet liturgija neturėtų tapti vien tiktai tikinčiųjų entuziazmo išliejimu. Pagrindinis Bažnyčios liturginio garbinimo tikslas yra ne išreikšti mūsų jausmus Dievui, bet Kristaus asmenybę priartinti prie mūsų ir Kristaus ženklą įspausti mūsų širdyse.

Krikščioniškosios liturgijos pilnatvė atsiskleidžia, kuomet ritualuose ir simboliuose pasislėpęs nužengia prie mūsų Kristus ir mes tarsi apsigaubiame jo asmenybe, mes kvėpuojame juo, arba, pasak apaštalo Pauliaus, apsivelkame juo. Vis dėlto net daugelis televizijos ekrane ir laikraščių puslapiuose šmėkščiojančių kunigų šią paprastą tiesą sunkiai supranta.

Šiandieninėje mūsų Lietuvos Bažnyčioje gilios misterijos subanalinamos. Mes dargi prievarta Bažnyčią sekuliarizuojame tik jau savo rankomis. Žinoma liturgija turi persipinti su lietuviška kultūra, tačiau neturėtų prarasti savą mistinį skambesį. Laikui bėgant, be abejo, ir liturgija kinta, tačiau ji neturėtų pamesti Kristų, kaip joje veikiantį asmenį. Modernioje liturgijoje išblunka kristologinės paslapties pėdsakas. Įsileidžiame Bažnyčion naujoves, gerai nesuprasdami, ar jos supaprastins ar suprastins dieviškąją liturgiją. Paprastumas ir prastumas, subtilumas ir pigumas - kas susigaudys šiose sąvokose? Nebent paprasta liaudis, kuri pigaus daikto nekels nuo žemės.

Šiandieninės mūsų Bažnyčios liturginės reformos nepatraukia daugiau žmonių į Bažnyčią. Eksperimentavimai liturgijoje yra šunkelis, kuriuo per prievartą tempiame net ir Bažnyčioje išlikusius tradicinius tikinčiuosius, juos darome leksistais. Mums derėtų susimąstyti, ar nesistengiame iškišti pigią prekę - liturgiją be Kristaus?

Nedera liturgiją tarsi drabužį sukirpti pagal šiandieninę madą. Bažnyčioje netinka nei šokti, nei dainuoti, nei gitara groti. Tai galima daryti parapijos namuose. Liturgijos vyksmas turėtų talpinti savyje ne tik tinkamą muziką, veiksmus, bet ir tylos kalbą, kontempliacinę maldą, pagarbią ir baimingą adoraciją.

Liturgijos šerdis neturėtų sulinkti dėl laikmečio ar kultūros kaprizų. Ji siekia simbolinės sąmonės lygmenį, kuris yra pirminis ir todėl universalus. Pagrindiniai liturginiai simboliai ir veiksmai turi ne tiktai psichologinę atramą archetipiniame pasaulyje, bet yra užantspauduoti dieviškojo Žodžio autoritetu. Blogai daro tas, kuris šią gilią, galbūt ir nesuprantamą, liturginę veiką nori pakeisti į džiaugsmingą krykštavimą. Bažnyčios liturgija neturėtų joti ant kokio nors kunigėlio entuziazmo ar pamaldžios močiutės užgaidų arkliuko.

Jeigu liturgiją tiek supaprastinsime, kad ji bus aiški visiems, ar pasiges jos žmonių širdys? Jau kelinti metai maitinamės nuvogtais gabalėliais nuo italų, vokiečių ar amerikiečių išminties pyrago. Vis dėlto esame alkani.

Redakcijos pastaba
 

Kun. V. Sabaliauskas straipsnyje iškelia aktualius liturginio atsinaujinimo ir inkultūrizacijos klausimus. Būtų džiugu, kad daugiau kunigų ir pasauliečių išsakytų savo nuomonę, kokios mūsų krašte turėtų būti liturginių apeigų formos, kad jos padėtų tikintiesiems vienytis su Kristumi ir per jį garbinti amžinąjį Tėvą. Vis dėlto yra dalykų, kurie nuspręsti Vatikano II Susirinkime ar vėliau Apaštalų Sosto išleistuose dokumentuose. Dėl jų nebeverta ginčytis, bet reikia tik įgyvendinti. Liturginė reforma, Vyskupų Konferencijos sprendimu vykdoma mūsų Tėvynėje, yra ne "protestantiškos dvasios" pasireiškimas, bet žengimas kartu su visuotine, tai yra Katalikų Bažnyčia. Jos nepriimti reikštų atskirti save nuo Bažnyčios (tuo pačiu ir nuo Kristaus), paskęstant nostalgiškuose praeities prisiminimuose. Kas kita pavienių asmenų savo iniciatyva daromi liturginių apeigų pakeitimai, kurie tikrai gali būti tik nevykusiu eksperimentavimu.

Kita vertus, būtina skirti esminę Bažnyčioje vykdomos liturginės reformos kryptį nuo konkretaus jos pasireiškimo atskiruose kraštuose. Ten padarytos klaidos ar atsiradę vienpusiškumai negali paneigti povatikaninio atsinaujinimo pažadinto gyvybingumo tiek liturgijoje, tiek ir visame Bažnyčios gyvenime. Jei pasitaiko supuvusių obuolių, tai dar nereiškia, kad reikia pjauti visą obelį. Kaip tik dėl to naudingiau būtų panagrinėti konkrečius liturgijos elementus ir pabandyti išsiaiškinti, kaip juos įgyvendinti, kad jie atitiktų Bažnyčios mintį ir sykiu būtų artimi lietuvio dvasiai.

Norėtume taip pat atkreipti dėmesį į vietą, kur velnių paminėjimas gretinamas su Kristaus nužengimu į pragarus. Juk Kristus nužengė į mirusiųjų buveinę (pragarus), bet ne pas pasmerktuosius (velnius, į pragarą) (Žr. KBK, 631 -635).

Kun. Robertas Gedvydas Skrinskas

Dėl parengimo Santuokos sakramentui kursų
 

Vyskupų sprendimas, įpareigojantis kunigus rimtai parengti jaunavedžius Santuokos sakramentui, yra reikšmingas įvykis Lietuvos Bažnyčios gyvenime.

Esu dirbęs palyginti nedidelėje parapijoje ir organizavęs parengimo santuokai kursus trims jaunuolių grupėms. Dalydamasis šia patirtimi norėčiau pateikti praktinį pasiūlymą dėl kursų organizavimo būdo ir laiko.

Vidutinėse ir mažose parapijose santuokų per metus nebūna daug, vos keletas. Jei vienas ar pora jaunuolių prieš 3 mėnesius ateis užsiregistruoti pas kleboną, specialiai jiems būtų sunku suburti komandą iš gydytojo, psichologo, sociologo ir pavyzdingos šeimos.

Ruošti po vieną jaunuolį būtų tiesiog kunigo ir minėtų specialistų laiko gaišinimas.

Todėl siūlau mažoms, vidutinėms, o gal ir didesnėms parapijoms per metus organizuoti tik vienerius ar dvejus, bet solidžiai, kompetentingai paruoštus 3 mėnesių trukmės pasirengimo Santuokos sakramentui kursus. Tuos kursus galėtų lankyti visi, atitinkamo amžiaus sulaukę, jaunuoliai. Kursų baigimo pažymėjimas galiotų ilgesnį laiką. Tačiau tokiu atveju kandidatai turėtų kreiptis į klebonus bent prieš pusmetį ar metus. Provincijų kunigams reikėtų iš šeimos centrų įsigyti videoprogramų ir nebijoti patiems organizuoti kursus. Dabartinėmis gyvenimo sąlygomis nerealu tikėtis, kad besirengiantys santuokai jaunuoliai iš kaimų ar miestelių važinės į kursus dekanatų centruose ar veikiančiuose šeimos centruose.

Numatau dar vieną problemą. Santuokai rengti turėtų tas kunigas, kuris laimins santuoką. O jei jaunieji norės tuoktis ne ten, kur gyvena, bet, pvz., kitame Lietuvos gale? Neprivažinės - ir liks jaunieji be kursų. Siūlau laikytis panašaus principo, kaip ir nagrinėjant kanonines kliūtis santuokai. Jei nėra pagrįstos priežasties, santuoka turi būti laiminama savoje parapijoje. Raginkime tikinčiuosius palaikyti ir kurti savo parapijas.

Kun. Kazimieras Ambrasas SJ

Kristus ir tikėjimas
 

Gera pradžia - pusė darbo. Taip taikliai kadaise, o gal kai kas ir šiandien tebesako. Kokia toji pradžia? Su ką tik neseniai prabėgusio advento pradžia prasidėjo trijų paskutinių prieš 2000 metus Jubiliejinių metų pasirengimo laikotarpis. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II paskelbė turiningą 1997 metų programą, kurios esminė mintis - PAŽINTI KRISTAUS ASMENYBĘ, GERIAU IR ARČIAU PAŽINTI SAVO TIKĖJIMĄ.

Maga panagrinėti vieną mūsų dienų aktualiją. 1996 m. lapkričio 30 d., pirmojo Advento sekmadienio išvakarėse, per iškilmingus Mišparus Vatikane, Šventasis Tėvas paskelbė maldą, kuria Jis kviečia visus tikinčiuosius ne tik per Adventą, bet ir per visus liturginius metus, rengiantis 2000 metų jubiliejui, kalbėti (žr. "Bažnyčios žinios" 1996 12 16, Nr.23, p.2-3).

Malda - pokalbis su Dievu. Į jį sudedami svarbiausi prašymai, slapčiausios godos ir didžiausi troškimai. Kokius svarbiausius visos krikščionijos rūpesčius ir esmines temas savo prašymuose Aukščiausiajam paliečia Šventasis Tėvas? Visa malda susideda iš penkių dalių. Šios penkios maldos dalys, tarsi eilėraščio posmai turi gilią mintį. Tai tarsi kiekvienam pasaulio žemynui skirta atskira tema, suvienijanti į vieną visumą - visos žmonijos meldimus. Atidavus Jėzui, kaip "laiko pilnatvės ir istorijos Viešpačiui", garbę, prašoma tikėjimo šviesos, kurios galime pasisemti studijuodami, apmąstydami naująjį Katekizmą, prašydami Šv. Dvasios dovanų. Toliau prašoma, kad šie metai "būtų malonės ir gailestingumo metai". Taigi, tiek pasauliui, tiek mūsų tautai APIE TAI REIKIA YPAČ PAGALVOTI. Kaip visa tai galima pasiekti? Mums duotas labai paprastas raktas, įdėtas į Betliejaus prakartėlės šiaudus - "tyra ir paprasta širdis", galinti nuoširdžiai pajusti Įsikūnijimo paslaptį, Kūdikėlio Jėzaus, mūsų Brolio atsiradimą "Mergelės įsčiose".

Antrojoje dalyje - prašymas atverti "mūsų širdis, kad palikę klystkelius, sektume Tavo pėdomis". Atsivertimas, nusigręžimas nuo nuodėmės ir maldavimas likti ištikimais "krikšto pažadams", kurie kasmet atnaujinami Bažnyčioje. Kokia svarbi mintis, "kad gyventume pagal mūsų tikėjimą, kad uoliai liudijant Tavo žodį, šeimose ir visuomenėje, suspindėtų tavo evangelijos šviesa." Tatai ne tik tiesioginis kreipimasis į dvasininkus, vienuolius, bet ir visą visuomenę, ypač šeimas, kur turi suspindėti Evangelijos šviesa, nes iš tikrųjų šeima yra pirmoji Bažnyčia. Pirmoji Bažnyčia - ant motinos kelių. Pirmoji Bažnyčia - dar motinos įsčiose, nes tikintis tėvas ir kiekviena giliai tikinti motina yra aktyvi, pati veikliausia Bažnyčia, apie kurią Popiežius Pijus sakė: duokite man gerų motinų, aš pakeisiu pasaulį.

Toliau savalaikis, svarbus, aktualus žvilgsnis į Šventąjį Raštą, "kuriame aidi Tėvo balsas". Su juo susijęs kertinis misijų akmuo: pažinti, "tikrąjį Dievo ir žmogaus Sūnų". Šių pirmųjų trijų programinių Jubiliejinių metų svarbiausia kryptis pasislinkti, prisiglausti arčiau Kristaus krūtinės, kaip kadaise Vakarienbutyje prie stalo darė apaštalas Jonas.

Kai Bažnyčia ir pasaulis yra draskomi vidaus ir išorės jėgų, kai žmoniją norima suvienyti po viena totaline ar, kaip ji vadinama, globaline valdžia, mes turime vienytis. VISŲ ŠALIŲ KRIKŠČIONYS, VIENYKTĖS ! Toks šiandienos šūkis. Jungtis, nes jau tiek kartų, tiek amžių ir valstybių, imperijų, santvarkų žudė garsusis romėnų galybės šūkis "divide et impera" - "skaldyk ir valdyk". Kad visi būtų viena, - pats ir savo apaštalo lūpomis kalbėjo Jėzus. Dabar jį vėlei kartote kartoja Jonas Paulius II, meldžia ir prašo dangaus, "kad visi Tavo mokiniai, Tavo Dvasios galia, taptų viena... padėk mums statyti vieningą pasaulį". Vėlei, netgi maldoje, primygtinai kartojama, kad "taika nugalėtų karą, o pagarba gyvybei - mirties kultūrą"!

Kaip ir dera pasaulių ir širdžių Viešpačiui, kuris "pilnas malonės ir tiesos", atiduokime deramą garbę šeimoje, mokykloje, įstaigoje, seime, visuomenėje. Lygiai taip pat kilnu ir būtina atiduoti garbę Tėvui, Sūnui ir Šventąjai Dvasiai, kad būtų atstatytas šeimos, tautos, moters orumas ir reikalinga pagarba žmogui, o per žmogų - DIEVUI. Ir priešingai, išmokus gerbti Viešpatį, nebus sunku gerbti ir žmogų. Lyg padangių skliautais skambantis arfos aidas - kiekvieno penkių posmų pasikartojantis atsakas, skirtas visiems žmonėms: "Tau, o Kristau, garbė ir šlovė dabar ir per amžius"...

Popiežius žino, ko reikia žmonijai, tautoms, kiekvienam žmogui.Gal tik amžinybėje išvysime, kokį artimą ryšį Jis turėjo ir turi su antgamte, kaip Jį mylėjo ir tebemyli Mergelių Mergelė, Dievo Motina Marija. Tad teskamba ši malda iš didelio ir mažo lūpų, kasdien ne tik Bažnyčiose, mokyklose, bet ir kiekvieno mūsų namuose, kelyje, netgi per darbo pertraukas, laukiant autobuso ar traukinio, likus atokvėpio valandėlei nuo kasdienio vargo ir rūpesčių.Tegul ši malda būna išspausdinta pirmuosiuose žurnalų ir laikraščių puslapiuose, ant atvirukų. Tebūna padauginta dauginimo mašinomis, kompiuteriais ir kitomis priemonėmis.Tai mūsų nematomasis ginklas, versiantis galinga kliūtis, negandas, nelaimes šluojančia vandenyno banga.