ATSIMAINYMAS

II Gavėnios sekmadienis
Pr 22, 1-18; Rom 8, 31-34; Mk 9, 2-10
 

Šitas mano mylimasis Sūnus" ir šiandien skamba balsas iš debesies. Tai Jėzaus krikšto metu dangiškojo Tėvo ištartų žodžių jo atžvilgiu patvirtinimas.

Čia, po tuo paprasto Izraelio "rabi" - mokytojo apdaru, Kristaus atsimainymo šviesoje nors trumpam laikui atsiskleidžia giliausia Jėzaus tapatybė, kuri galutinai suspindės tik visiškoje Tėvo garbėje. Jėzus - dangiškojo Tėvo Sūnus.

Tačiau po tuo titulu "mylimasis" slypi kitas sūnus. Tai kiekvienas mūsų, visa nuodėmingoji žmonija, kurios atpirkimas pareikalaus kryžiaus aukos. Čia slypi visa Kristaus, už mus tapusio "nuodėme", taip pat kiekvieno iš mūsų gyvenimo drama.

Čia ir vystosi, tik dar su didesne įtampa, praėjusį sekmadienį įžvelgta pagundos - bandymo išraiška. Ir dar dramatiškesnė, nes ir pats Dievas, atrodo, atsidūrė prieš didelę pagundą, reikalaujančią apsisprendimo.

Pirmiausia Kristus, vienatinis Dievo Sūnus, didžiausia Tėvo brangenybė, neapsaugotas nuo kančios; priešingai, turi džiugiai priimti net kryžiaus mirtį, kad pareikštų visišką atsidavimą Tėvo valiai ir įvykdytų visų žmonių atpirkimo planą.

Tėvas myli savo Sūnų begaline meile; tačiau ne mažiau myli ir žmogų. Ir štai Dievas susiduria su dilema, sakytum, didžiausiu jo meilės išbandymu - pagunda: ar iš meilės savo Sūnui palikti žmogų savo nuodėmių klane, ar iš meilės nusidėjusiai žmonijai pasmerkti mirčiai ant kryžiaus savo mylimąjį Sūnų. Tėvas pasirenka šią, mūsų supratimu, žiauriausią alternatyvą, kur, šv. Pauliaus žodžiais tariant, parodė savo "silpnumą" (1Kor 1, 25); Dievas taip pamilo pasaulį, kad dėl jo atidavė savo vienatinį Sūnų (plg. Rom 8, 32).

Koks keistas tas dangiškasis Tėvas ir visai nesuprantamas! Jis savo Sūnų myli begaline meile, o tuo tarpu iš jo reikalauja didžiausios aukos - mirties ant kryžiaus.

Kristus tatai žinojo ir tam ruošėsi. "Besileidžiant nuo kalno, - rašo evangelistas, - Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių" (Mk 9,9). Bet jiems buvo neaišku, ką tai reiškia "prisikelti iš numirusių". Jie negalėjo prileisti minties, kad Kristus, jų Mokytojas ir Mesijas, mirtų. Juk tokiu atveju sudužtų visos į Jį sudėtos jų religinio atsinaujinimo ir tautinio atgimimo viltys.

Dievas liko nesuprantamas ir Abraomui. Juk jis paliko savo kraštą, visą savo praeitį, o dabar čia, svetimoje žemėje ir visai senatvėje, turi paaukoti mirčiai paties Dievo jam duotą vienturtį sūnų, o su juo ir visą savo praeitį - savo ir visos šeimos.

Nesuprantami lieka Dievo keliai ir mums, jei norime savo buku protu juos analizuoti. Ir tęsiasi gyvenime niekad nesibaigianti "pagunda", tie mūsų tikėjimo bandymai, iškeliantys net gyvybiškai svarbių, bet neišsprendžiamų klausimų. Tai staigi mylimo asmens mirtis; anas jau tiek metų prirakintas lovoje invalidas, kuris nei gyja, nei miršta; tiek vaikų ir net kūdikių sunaikintų nesąžiningų kraugerių rankomis; aš taip stengiuosi ir meldžiuosi, o man niekas nesiseka, tik nelaimė po nelaimės... Kodėl taip?

Ir net kyla šauksmas: O Dieve, kur tu esi? Ar nematai, ar negirdi?.. O gal ir negali?!

Šios dienos liturginėje pamokoje Viešpats duoda savo atsakymą. Nors nepakeičia susidariusios padėties ir nenubraukia viso problemos dramatiškumo, tačiau nurodo išeitį. Jis moko į gyvenimą žvelgti tikėjimo akimis. O tikėjimas aiškiai rodo, kad viso pasaulio ir kiekvieno mūsų istoriją veda paslaptingoji Tėvo meilė, kuri laukia tik visiško pasitikėjimo Dievu.

Spindinčioje Atsimainymo šviesoje Dievas duoda garantuotą atsakymą Kristui, Jo mokiniams, o kartu ir mums, būtent, kad kančia - auka - kryžius, kaip ir pati pagunda, tai būtini vidiniam žmogaus augimui ištirti bandymo įrankiai, rodantys konkretų mūsų apsisprendimą šiuo ar kitu atveju, dorybę ar silpnumą, brandinantys vadinamąjį mūsų "širdies apsisprendimą" (plg. KBK 2847-2848).

Abraomas, po tikrai nežmoniško skausmo, sukelto minties apie savo sūnaus paaukojimą (verčiau jis pats aukotųsi už jį), su džiaugsmu atranda savo gyvenimo Dievą. Jis jam grąžina sveikutėlį jo sūnų ir patį palieka ne tik kaip visiško pasitikėjimo Dievu pavyzdį visiems visų laikų tikintiesiems, bet ir kaip jų tėvą, aiškiai skelbiantį, kad Dievas rūpinasi visais savo vaikais ir kad kiekvienas žmogus jam yra brangus.

O Kristus, paklusdamas Dievui tobuliau negu Abraomas (nuo pat paslaptingojo savo prasidėjimo) ir dosniau negu Izaokas ( išliedamas savo kraują ant kryžiaus aukuro), pilnutinai apreiškė dangiškojo Tėvo veidą, Pauliaus žodžiais sakant, net "Dievo silpnybę" (1Kor 1, 25): "Jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus"... (Rom 8, 32)

Taigi šio sekmadienio liturginė pamoka: visur ir visame visiškai pasitikėti Dievu, kuris yra mus mylintis Tėvas. Dievas rūpinasi mūsų šiandienine ir medžiagine gerove, bet labiau kreipia mūsų žvilgsnį į amžinąsias vertybes. Tad ir sunkiausio bandymo metu turime pasitikėti Dievu. Bet taip pat priimti dangiškojo Tėvo perspėjimą: "Šitas mano mylimasis Sūnus . Klausykite Jo!" (Mk 9, 7). Iš čia prasidės ir mūsų "atsimainymas".