EITI SĄMONINGUMO IR KRISTAUS PAŽINIMO KRYPTIMI
 

Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Vilniaus arkivyskupas Audrys J. Bačkis atsako į "Bažnyčios žinių" klausimus

1997-ieji- Jėzaus Kristaus metai, pažymėti pasirengimo Didžiajam krikščionybės jubiliejui ženklu. Kokiomis kryptimis turėtų vykti šis pasirengimas Lietuvos Bažnyčioje?

Išėjo naujasis Katekizmas. Jis turėtų būti kelrodis tiems katalikams, kurie išlaikė tam tikras pamaldumo formas, kartais apsilanko bažnyčioje, bet kurių tikėjimui trūksta sąmoningumo. Jie kartais aiškina, kad tikėjimą praktikuoja vien dėl mamos ar močiutės paraginimo. Tačiau apskritai tikėjimo sąmoningumas Lietuvoje auga. Ir tai man gražiausia - matau daug mažų grupelių, kurios stengiasi išgyventi savo krikščioniškąjį tikėjimą tarpusavio meile ir pagalba. Tai, pavyzdžiui, "Tikėjimo ir šviesos" bendruomenė, besirūpinanti šeimomis, auginančiomis vaikus su negalia, charizminio atsinaujinimo bendruomenė "Gyvieji akmenys" ar Pedagoginio universiteto jaunimas, lankantis daugiavaikes, varganai gyvenančias šeimas. Yra daug gražių i iciatyvų. Juk artimo meilę reikia išgyventi, o ne sėdėti rankas sudėjus. Taigi krikščioniškojo sąmoningumo apraiškų daugėja. Nors sociologiniai tyrimai rodo, jog masinis bažnyčių lankomumas mažėja, bet svarbiausia, kad vis daugiau pastebima tikro, gyvo ir sąmoningo tikėjimo.

Šiais metais tikimės toliau eiti sąmoningumo ir Kristaus pažinimo kryptimi. O kaipgi geriau pažinti Kristų dvasine prasme? Manau, kad Lietuvos Bažnyčia šioje srityje daug padarys stiprindama pasirengimą sakramentų priėmimui. 1996 metais įsigaliojo naujas Kūdikių krikšto apeigynas. Naujosios Krikšto apeigos yra tartum kvietimas tėvams labiau dalyvauti savo kūdikio krikšte. Tėvai, savo vaiko vardu kalbėdami "Tėve mūsų" arba "Tikiu", privalo suvokti įsipareigojimą tą vaikelį išauklėti katalikiškai. Krikštui reikia labai rimtai pasirengti ir jį išgyventi. Tai turi tapti tikra šeimos švente. Šiais metais stengsimės įgyvendinti ir pasirengimo Santuokos sakramentui programą. Kaip jau skelbėme, nuo balandžio mėnesio reikalausime, kad norintieji tuoktis rieš 3 mėnesius iki santuokos pasirodytų savo parapijos klebonui. Sužadėtiniams numatyti pasirengimo santuokai kursai, kuriuose šeima bus nagrinėjama psichologijos, žmogiškosios ir krikščioniškosios antropologijos, taip pat sakramentiniu požiūriu. Tai ne kokie nors mūsų dirbtinai sugalvoti reikalavimai - norime, kad Santuokos sakramentas būtų priimamas sąmoningai, o jaunavedžiai žinotų, kokie įsipareigojimai ir sunkumai laukia jų šeimyniniame gyvenime, suvoktų, kad, norint kartu išgyventi, reikalinga Dievo malonė. Tiek daug skyrybų Lietuvoje rodo, kad žmonės į santuoką žengia nepasiruošę. Ne mes, kunigai, suteikiame ypatingą malonę jaunavedžiams - pati sutuoktinių sutartis vienas su kitu yra sakramentas. Bažnyčia tą sutartį tik palaimina. Mūs&osla h; rūpestis padėti žmonėms tai sąmoningai suvokti ir aiškinti, kas apskritai yra tie sakramentai. Manau, kad 1997-aisiais ir turime eiti šia kryptimi, sąmoningesnio pasirengimo sakramentams ir tobulesnio jų išgyvenimo kryptimi.

Kokie dar neatidėliotini darbai laukia šiemet Lietuvos Katalikų Bažnyčios?

Neatidėliotini darbai, sakyčiau, nesikeičia. Kaip žinote, jau prieš 30 metų vykusiame Vatikano II Susirinkime, anot popiežiaus Jono XXIII, atvėrėme Bažnyčios langus. Kilus galingam skersvėjui, teko išpūsti daugybę dulkių, buvo ir skausmingų dalykų. Tačiau ta dvasia padėjo atnaujinti Visuotinę Bažnyčią. Tai pasiekia ir Lietuvos Bažnyčią, tačiau ne kaip skersvėjis, išblaškantis mūsų gražias tradicijas, bet kaip veiksnys, žadinantis sąmoningumą. Juk nevalia krikščionybę apriboti tik išoriniais formalumais, pavyzdžiui, visokiausiais parduotuvių ar bankų palaiminimais, kurie man, beje, tikrai ne prie širdies. Būtina ugdyti ir gilų tikėjimo supratimą.

Manau, kad mums Lietuvoje reikia to atsinaujinimo. Aišku, yra daug gražių dalykų, bet nemažai ir jau sustabarėjusių formų, kurias būtina išjudinti, kad gyvoji Dvasia gyventų Bažnyčioje. Negesinkime Dvasios! Ypač to laukia jaunimas.

O veiklos laukas yra toks pat, kokį mums nurodė atvažiavęs Jonas Paulius II, būtent katechezė. Einame į mokyklas, turime tikybos pamokas. Šioje srityje reikia dar labai daug nuveikti, kad pamokos būtų kuo geresnės, įdomios, patrauklios vaikams, kad būtų geresnių vadovėlių. Jau daug padaryta, bet veiklos laukas čia dar išties milžiniškas. Kaip jau minėjau, išleistas naujasis Katekizmas. Mūsų pareiga pritaikyti šį bendrą Bažnyčios mokslą Lietuvos sąlygomis. Tai padaryti - irgi didžiulis darbas.

Dar viena sritis - apaštalavimas šeimoje. Praėjo Šeimos metai, bet mūsų šeimos tebeserga. Manyčiau, kad Bažnyčia turi ne tik prisidėti prie parengimo santuokai - tai ir darysime, bet ir visokiais būdais padėti šeimoms. Vilniuje atidarėme Globos namus, kur priimame merginas, susilaukusias vaiko ir neturinčias vyro nei šeimos globos. Yra daug iniciatyvų, kaip globoti vargšus benamius gatvės vaikus.

Dar vienas darbas - rengti kunigus. Nors mūsų seminarijose vyksta atsinaujinimas, jį reikia spartinti. Reikalingi kuo geresni dvasios vadai, patyrę dėstytojai, baigę aukštuosius mokslus ir sugebantys giliai bei gyvai perduoti mūsų tikėjimo tiesas suprantama šiandienos kalba šiandienos jauniems žmonėms. Nepakanka kalbėti apie Švč. Trejybę žmonėms nesuprantamomis, neperteikiamomis sąvokomis. Mūsų uždavinys padaryti, kad teologija būtų ir dvasinis maistas. Todėl manau, kad kunigų, dvasios tėvų ugdymas yra viena iš krypčių, kuriomis turėtume eiti pirmyn. Juk anksčiau to negalėjome daryti. Dabar sąlygos jau visai kitos.

Jau minėjau šeimą. Norėčiau dar išskirti Bažnyčios socialinę veiklą. Sovietmečiu negalėjome darbuotis nei mokyklose, nei socialinėje plotmėje. Šiandien galime. Yra gražių pavyzdžių, kaip šią veiklą galime plėsti. Valstybė ir savivaldybės visko nepadarys. Reikia geros širdies žmonių, kurie pasiaukojamai padėtų. Jau kiekvienoje parapijoje veikia Caritas. Vilniaus Visų Šventųjų parapija kasdien priglaudžia ir pamaitina 30-50 vaikų iš stoties. Tie vaikai gyvena kaip laukinukai. Jie taip įskaudinti ir paliesti gyvenimo, kad į visus žmones žiūri su neapykanta. Tad šioje socialinėje plotmėje Bažnyčia galėtų labai daug padaryti. Bet čia reikia bendradarbiavimo. Darbo yra labai daug.

Jau priekin žengia mūsų knygų leidyba, spauda, kad ir kuklią programos dalį užimančios katalikų televizijos laidos, katalikų radijas "Mažoji studija". Kol neturime savų garsių teologų ir dvasinės literatūros, labai praverčia vertimai. Taigi dar viena veiklos sritis - spauda, radijas, televizija. Dar per mažai esame matomi, o mūsų balsas per menkai girdimas. Manyčiau, čia svarbiausia parengti gerų ir kompetentingų pasauliečių, kurie užimtų atitinkamas pareigas.

Tokių žmonių trūksta ir spaudoje, ir politikoje, ir universitetuose bei mokyklose, o jiems parengti reikia daug laiko. Nors mokytis į užsienį esame išsiuntę nemažai žmonių, tai tik lašas jūroje. Reikės laukti, kol jie pasiruoš, sugrįš. Tačiau tai teikia vilčių perspektyvoje. Noriu dar kartą pabrėžti: svarbiausia ugdyti sąmoningus katalikus ir piliečius, kurie, remdamiesi Bažnyčios mokslu, patys imtųsi atsakingo darbo visose gyvenimo srityse.

Minėjote knygų leidybą, atkreipėte dėmesį į Katekizmo lietuviškąjį vertimą. Ar šiemet sulauksime ir naujo Šventojo Rašto leidimo?

Prelatas Antanas Rubšys yra išvertęs iš hebrajų kalbos Senąjį Testamentą. Jau turime kun. Česlovo Kavaliausko Naujojo Testamento vertimą, tad planuojame išleisti visą Šventąjį Raštą, katalikų Bibliją, kurioje bus paties prel. A. Rubšio parašyti įvadai, trumpi komentarai. Bažnyčia nori, kad Šventasis Raštas būtų visiems suprantamas. Šiuo Šventojo Rašto išleidimu žengtume pirmąjį žingsnį. Vėliau žadame išleisti ir ekumeninę Šventojo Rašto vertimo redakciją. Mūsų broliai iš kitų krikščioniškųjų konfesijų peržiūri tekstą ir norėtų kai ką pakeisti, nes paprastai ekumeniniuose leidimuose nebūna jokių komentarų ar įvadų. Jei min? ti pakeitimai bus suderinti su pagrindiniu vertimo autoriumi, šiemet išvysime ir ekumeninę Bibliją. Tačiau pirmiausia rengiamės išleisti katalikiškąjį variantą. Jis bus skirtas visiems, bet ypač katalikams, kurie čia galės rasti Bažnyčios minčių apie vieną kitą sunkiau suprantamą Rašto vietą, iš įvadų sužinoti vienos ar kitos knygos parašymo istorines aplinkybes.

Mes šio leidinio tikrai labai laukiame. Tai bus naujiena mūsų Bažnyčioje, o Lietuvai - didžiulis impulsas pažinti Dievo žodį. Paskutinysis arkivyskupo Juozapo Skvirecko vertimas buvo atliktas jau senokai, be to, buvo versta iš lotynų kalbos, o ne iš originalo, parašyto hebrajų ir graikų kalbomis. Kiek mačiau tekstus, prel. A. Rubšio kalba yra gyva, ir Šventojo Rašto skaitymas tikrai teiks džiaugsmo.

Vos prieš keletą mėnesių išsirinkome naująjį Seimą, kurio pirmajame posėdyje ir Jūs, Ekscelencija, dalyvavote. Kokias viltis siejate su naujaisiais parlamentarais? Ar yra neatidėliotinų ir skubiai spręstinų klausimų Bažnyčios ir valstybės santykiuose?

Dalyvavau Seimo posėdyje, nes reikėjo pagerbti mūsų tautos išsirinktuosius atstovus. Bet Bažnyčia - ir tai visą laiką kartoju- yra virš visų partijų ir virš partinių interesų. Mums pirmiausiai rūpi Lietuvos žmogus. Mums rūpi, kad tam žmogui būtų sudarytos sąlygos gyventi pagal savo tikėjimą.

Yra daug dalykų, dėl kurių mums su vyriausybe reikėtų tartis. Pavyzdžiui, kad ir tikybos dėstymas mokykloje. Mes jau turime įstatymu garantuotą valandą per savaitę. Moksleivis gali rinktis tikybą ar etiką, ir ta galimybė duota ne tik katalikams, bet ir visoms devynioms tradicinėms Lietuvos konfesijoms. Tai labai gražus dalykas, bet, norint pakelti mokinių dvasią, to nepakanka, reikia ieškoti galimybių susitikti su mokiniais ir ne pamokų metu. Daug kur dėstymo galimybės ir sąlygos priklauso nuo pedagogų kolektyvo ar mokyklos direktoriaus. Vienur sekasi geriau, kitur susitarti ir susikalbėti sunkiau. Tikybos dėstymas yra viena iš problemų, kur susiduria Bažnyčios ir valstybės interesai. Ir valstybė, ir Bažnyčia nori auklėti vaiką (žinoma, pirmieji auklėtojai yra tėvai). Mes siekiame panašių tikslų. Tai tik vienas bendradarbiavimo pavyzdys.

Daug esame kalbėję apie kariuomenės, kalėjimų dvasinį aptarnavimą. Čia vėl viskas priklauso nuo vadovybės: vienur ji žvelgia palankiau, kitur - priešingai. Šioje srityje vėlgi reiktų surasti bendrą kalbą: sudaryti su vyriausybe sutartį, apibrėžiančią galimybę teikti dvasinius patarnavimus tiems nelaisviems žmonėms.

Svarbiausia, kad, prieš kalbėdami apie tuos konkrečius dalykus, apskritai suprastume Bažnyčios ir valstybės santykius. Po Vatikano II Susirinkimo jie tapo labai aiškūs. Tai dvi bendruomenės. Valstybė turi rūpintis bendru savo piliečių gėriu ir gerove. Bažnyčios tikslas - amžinasis gyvenimas. Tačiau mes - ir valstybė, ir Bažnyčia - tarnaujame tam pačiam žmogui, kuris yra ir pilietis, ir tikintysis, priklauso ir pilietinei bendruomenei - tautai, ir kartu savo Bažnyčiai.

Čia savaime yra daug sąlyčio taškų, kuriuos reikėtų išspręsti bendrais susitarimais ar įstatymais. Minėjau mokyklas, bet tas pat taikytina ir ligoninėms. Ten irgi reikėtų kapelionų, koplytėlių ar kambarėlio, kur tikintysis galėtų kasdien susitikti su kunigu.

Mes norime, kad būtų geriau aprūpintos daugiavaikės šeimos, taip pat šeimos, auginančios vaikus su negalia. Bažnyčia gali joms pagelbėti labdara, tačiau vyriausybė privalo spręsti pašalpų klausimus. Problemas socialinės rūpybos srityje išspręsime tik bendromis pastangomis.

Savo viltis sieju ne su šiais ar kitais konkrečiais parlamentarais. Kaip ir kiekvienas Lietuvos pilietis, dedu viltis į tai, kad valstybėje galiotų geri įstatymai, o svarbiausia, kad jie būtų vykdomi. Nepakanka išleisti įstatymus. O jų vykdymas priklauso ne tik nuo Seimo, bet veikiau nuo visos teisėtvarkos ir teisėsaugos sistemos.

Kaip Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, norėčiau geresnių ir glaudesnių Bažnyčios ir valstybės santykių. Ne Bažnyčios pareiga kurti įstatymus ar duoti nurodymus, bet turime susitikti ir tartis, kuo galėtume padėti Lietuvos žmogui. Vėl pakartosiu Vatikano II Susirinkimo mintį: Bažnyčia ir valstybė tarnauja vienam ir tam pačiam žmogui. O žmogus turi ir dvasią, ir širdį, ir kūną. Čia irgi būtinas bendradarbiavimas. Gali būti sukurta geriausia socialinės rūpybos sistema, tačiau vis tiek liks žmonių, kurie negalės tos paramos gaut i- gal bus neįregistruoti, gal neturės dokumentų ir pan. Bažnyčia visada padės tokiems žmonėms.

Bažnyčia skatina ir privačią iniciatyvą, tačiau jai turi būti sudarytos palankios sąlygos. Mes neieškome jokių privilegijų. Mūsų tikslas padėti žmogui. Kas nori mūsų pagalbos, kuo mieliausiai padėsim.

Bažnyčia gali padėti atgaivinti žmonių tarpusavio pasitikėjimą, sąžiningumą, apskritai moralę. Savivaldybės ar vyriausybė šioje srityje visko padaryti negali. Nors ir egzistuotų vienos ar kitos juridinės normos ar socialinės garantijos, visur viskas galų gale priklauso nuo žmogaus širdies.

Dėkojame.

Kalbėjosi Artūras Matusas