Juozas Dapšauskas, tikybos mokytojas

Tikslas: ne griauti, o kurti
 

Perskaitęs kun. V. Sabaliausko straipsnį "Liturgijos tiesa ir melas" ("Bažnyčios žinios" Nr. 1) palikau nesupratęs šio rašinio tikslo. Piktinamasi Lietuvoje vykdoma liturgine reforma. Kreivai keliamas klausimas, "ar reikės išgriauti vargonus ir jų vietoje naudoti gitaras..."

Vatikano II Susirinkimas, atkreipdamas dėmesį į pakitusį laikmetį, ėmėsi regimų reformų. Tačiau jokiu būdu neįsakydamas kažką griauti ar ką dirbtinai keisti. Pasikeitimai akivaizdūs ir Lietuvos bažnyčiose. Tik klausimas, ar pakeitimai mūsuose nėra dirbtiniai, kiek jie išreiškia reformos esmę, dvasią.

Iš dalies diskusija iš vis atrodo beprasmiška, nes taip tuščiai filosofuojant skambioji "Marijos žemė" visai nukrikščionės. "Naujojo židinio" 1996 m. 10 numeryje Arūnas Peškaitis nurodo, kad tik 14% Lietuvos žmonių Dievą įvardija kaip asmenį, likusieji Dievą įsivaizduoja visai ne šventraštine prasme (verta prisiminti: katalikais save laikančių yra virš 70%). Kelia šypseną ir katalikų televizijos laidoje "Tavo laikas" užklausti žmonės gatvėje, ar jie tiki horoskopais ar ne. Dauguma atsakė, kad taip; paklausus, ar jie katalikai, visi atsakydavo, kad taip. Vienas ypač įdomiai atsakė: "Katalikas, bet netikintis". Tokia padėtis.

Bet kokios krikščioniškos liturgijos esmė - Jėzus Kristus. Vatikano II Susirinkimo liturginės reformos tikslas ir yra šį santykį gilinti. Taip pat siekiama, kad liturginiai veiksmai būtų tikintiesiems suprantami ir kad jie galėtų sąmoningai juose dalyvauti. Todėl atsisakyta lotynų kalbos. Altoriai taip pat atgręžti į žmones dėl sąmoningo visų tikinčiųjų ( bendruomenės) aktyvaus dalyvavimo Dievo garbinime.

Liūdniausia, kad patys kunigai neįsisavina šių pakeitimų esmės, o tik pasyviai priima šias direktyvas; atsuka altorius, bet neišsivaduoja iš individualizmo šv. Mišiose. Juk keistoka, kad dažnai dėl Katalikų Bažnyčios gyvavimo (ir jos reformos) daugiau "dega" ne kunigai, bet krikščionys pasauliečiai: didelę įtaką visuomenei darantys "Mažosios studijos" bei "Tavo laikas" laidų rengėjai ir kiti. Vietinėse parapijose kunigai abejingai sutinka reformas, bevelija likti konservatyvių pažiūrų. Taip patogiau! Reformos susijusios su rizika, jos gali ne visiškai gerai pasisekti. Tad neverta nieko keisti: kaip atradom, taip paliksim ( tik ar bebus kam palikti?). Ir vanduo stovėdamas rūgsta. Suprantama kas lengviau: kartoti štampus, ar bandyti kūrybingai atsinaujinti.

Tik nieko nedarykime dirbtinai: senyvo amžiaus žmonių nereikia stengtis "reformuoti", bet jaunimui būtinos naujos reformos, o jei ne - ką šiandien matome - jaunimas visiškai nuo bažnyčios nusigręžia.

Yra du keliai: arba užsikonservuoti ir surūgti - mirti, arba judėti ir atsinaujinti - gyvuoti.