Brangūs broliai ir seserys!

1. Gavėnios laikotarpis primena keturiasdešimt metų, kuriuos Izraelis praleido dykumoje pakeliui į pažadėtąją žemę. Anuo laiku ši tauta patyrė, ką reiškia gyventi palapinėje, neturint pastovios gyvenamosios vietos ir jokio saugumo. Kaip dažnai mėginta grįžti į Egiptą, kur, nors ir kaip vergų maistas, buvo garantuota kasdienė duona. Šioje keblioje padėtyje, dykumoje, būtent Dievas aprūpindavo savo tautą vandeniu bei maistu ir saugodavo ją nuo pavojų. Tad visiškos priklausomybės nuo Dievo patirtis tapo žydams iš vergijos bei daiktų garbinimo išlaisvinančiu keliu.

Gavėnios laikotarpiu norima paakinti tikinčiuosius per pastangas asmeniškai apsivalyti ir žengti tuo pačiu dvasiniu keliu, įsisąmoninant egzistencijos skurdą bei trapumą ir vėl atrandant globojantį Dievo veikimą, Dievo, kviečiančio atverti akis vargstančių seserų ir brolių poreikiams. Šitaip Gavėnios metas virsta solidarumo laiku, regint sunkias sąlygas, kuriomis gyvena žmonės ir tautos daugelyje pasaulio kraštų.

2. Per 1997 m. Gavėnią, pirmaisiais pasirengimo Didžiajam 2000 m. jubiliejui metais, norėčiau pasvarstyti apie sukrečiančią padėtį tų, kurie virš galvos neturi stogo. Siūlau apmąstyti šiuos Mato evangelijos žodžius: "Buvau keleivis, ir mane priglaudėte" (plg. 25,34-35). Gyvenamasis būstas - namai yra šeimos bendruomenės erdvė, namų židinys, kur iš vyro ir moters išgyvenamos meilės gimsta vaikai; kur šie perima gyvenimo įpročius ir pagrindines moralines bei dvasines vertybes, padarysiančias juos rytojaus piliečiais ir krikščionimis. Senas ir ligotas žmogus namuose irgi randa atidos ir meilės aplinką, padedančią jam įveikti kančios bei fizinio nuosmukio dienas.

Tačiau kiek daug žmonių, deja, yra išplėšti iš namams būdingos žmogiškosios šilumos bei priėmimo aplinkos. Turiu galvoje pabėgėlius, išvarytuosius, karo ir gamtos katastrofų aukas, taip pat žmones, užsikrovusius vadinamosios ekonominės emigracijos naštą. O kaip klojasi šeimoms, kurioms gyvenamasis būstas buvo atsakytas, arba tiems, kurie jo neranda, ir dideliam būriui senų žmonių, kuriems jų gaunamos socialinės pensijos neužtenka už priimtiną kainą išsinuomoti žmogaus orumą atitinkantį gyvenamąjį būstą? Tai bėdos, kurios savo ruožtu kartais tikrai įstumia į nelaimę, pavyzdžiui, į alkoholizmą, smurtą, prostituciją ir narkomaniją. Kai šių metų [1996] birželio mėnesį Sta bule vyko Pasaulinė konferencija dėl žmogaus gyvenimo sąlygų Habitat II, prieš sekmadieninę Angelo maldą atkreipiau visų dėmesį į šias sunkias problemas ir, akcentuodamas jų svarbą, pabrėžiau, kad teisę į gyvenamąjį būstą privalu pripažinti ne tik individui kaip subjektui, bet ir šeimai, kurią sudaro keli asmenys. Būdama pagrindinė visuomenės ląstelė, šeima turi pilnutinę teisę į deramą gyvenamąjį būstą kaip gyvenimo sritį, sudarančią jai galimybę įgyvendinti tikrąją namų bendruomenę. Bažnyčia pritaria šiai pagrindinei teisei ir žino, jog privalo prisidėti, kad ši teisė būtų tikrai pripažinta.

3. Daug Šventojo Rašto vietų aiškiai nurodo pareigą patenkinti benamių poreikius.

Jau Senajame Testamente, anot Penkiaknygės, prašalaitis ir benamis, kadangi jiems gresia visokie pavojai, nusipelno tikinčiųjų dėmesio. Negana to, Dievas pakartotinai siūlo būti svetingiems bei kilniaširdžiams prašalaičio atžvilgiu (plg. Įst 24,17-18; Sk 15,15 ir kitur), primindamas sunkumus, kuriuos turėjo įveikti Izraelis. Vėliau Jėzus sutapatina save su tuo, kuris neturi pastogės: "Buvau keleivis, ir mane priglaudėte" (Mt 25,35), ir moko, kad už meilę tam, kuris yra tokioje padėtyje, bus atlyginta danguje. Viešpaties apaštalai ragina jų įkurtąsias bendruomenes būti viena kitai svetingas, kas turėtų ženklinti bendrystę ir naują gyvenimą Kristuje.

Iš meilės Dievui krikščionis išmoksta padėti vargstančiajam ir dalytis su juo savo materialinėmis bei dvasinėmis gėrybėmis. Toks rūpinimasis yra ne tik pagalba tam, kuris kenčia vargą, bet ir proga dvasiškai augti davėjui, per tai skatinamam atsisakyti žemiškųjų gėrybių. Juk egzistuoja aukštesnė dimensija, kurią mums Kristus nurodė savo pavyzdžiu: "O Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti" (Mt 8,20). Šitaip Jėzus norėjo išreikšti visišką savęs atidavimą dangiškajam Tėvui, kurio valią jis troško išpildyti, neprisirišdamas prie žemiškųjų gėrybių: juk nuolat gresia pavojus, kad žmogaus širdyje Dievą išstums žemiškosios tikrovės dalykai.

Todėl Gavėnios metas teikia Apvaizdos panorėtą progą dvasiškai atsižadėti žemiškųjų gėrybių, siekiant atsiverti Dievui, į kurį krikščionis privalo orientuoti visą gyvenimą suvokdamas, kad šiame pasaulyje jis neturįs pastovaus būsto, nes "mūsų tėvynė danguje" (Fil 3,20). Švenčiant Velykų slėpinį Gavėnios pabaigoje, tampa aišku, kad apsivalymo kelią vainikuoja laisvas ir meilės kupinas savęs atidavimas Tėvui. Eidamas šiuo keliu, Kristaus mokinys mokosi atsiverti ir peržengti savo egoistinius interesus, kad meilėje susitiktų su savo seserimis ir broliais.

4. Evangelijos raginimas stovėti greta "pastogės neturinčiojo" Kristaus kviečia kiekvieną pakrikštytąjį pažinti savąją tikrovę, konkrečiu solidarumu artintis prie seserų ir brolių, jų sunkumus paverčiant savaisiais. Būdami atviri ir kilniadvasiški, krikščionys gali bendruomeniškai ir individualiai tarnauti vargšo asmenyje esančiam Kristui ir liudyti Tėvo meilę. Šiame kelyje Kristus eina pirma mūsų. Jo buvimas teikia jėgų ir padrąsina: jis mus išlaisvina ir padaro meilės liudytojais.

Brangūs broliai ir seserys! Nesibaimindami eikime su juo iki Jeruzalės (plg. Lk 18,31), priimdami jo kvietimą atsiversti ir pagilinti santykį su šventuoju ir gailestinguoju Dievu pirmiausia per malonės metą, Gavėnią. Linkiu, kad šis laikas mums visiems padėtų išgirsti Viešpaties raginimą ir atverti savo širdį kiekvienam savo artimui. Melsdamas Marijos dangiškosios globos ypač benamiams, visiems nuoširdžiai teikiu apaštališkąjį palaiminimą.
 

Vatikanas, 1996 m. spalio 25 d.

Jonas Paulius II