TURGAVIETĖ ŠIRDYJE

3 Gavėnios sekmadienis
Iš 20, 1-17; 1Kor 1, 22-25; Jn 2, 13-25

“Siunčiu savo pasiuntinį pirma savęs parengti man kelią. Staiga ateis į savo šventyklą Viešpats, kurio jūs ieškote. Sandoros pasiuntinys, kurio jūs trokštate, tikrai jau ateina, - kalbėjo Galybių VIEŠPATS. Bet kas gali ištverti jo atėjimo dieną ir kas gali išsilaikyti, jam pasirodžius? Juk jis yra kaip lydytojo ugnis ir kaip skalbėjų šarmas. Jis sėdės kaip sidabro lydytojas bei valytojas ir jis valys Levio palikuonis bei lydys juos kaip auksą ir sidabrą tol, kol jie neaukos teisumo atnašų VIEŠPAČIUI” (Mal 3, 1-3).

Šie pranašo Malachijo žodžiai labai gerai perteikia, ką Jėzus veikė paskutinę savaitę prieš savo kančią. Kai Jėzus pasirodė Jeruzalėje, visa minia Jį iškilmingai sveikino: “Osana Dovydo sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!” Jeruzalėje Jėzus išsyk nuėjo į Šventyklą, kurios Jis nematė nuo tada, kai, dar būdamas vaikas, Jis atsiliko nuo Motinos Marijos bei Globėjo Juozapo, kad galėtų kurį laiką pabūti tarp mokytojų, jų klausytis bei užduoti jiems klausimus. Kaip malonu būdavo Jėzui prisiminti tą dieną! Tada ten, Šventykloje, Jėzus jautėsi kaip namuose. Šventykla iš tikrųjų buvo Jo Tėvo namai, skirti melstis ir mokyti bei mokytis tiesų apie Dievą.

Bet dabar Šventykla neatpažįstamai pasikeitė. Dabar čia Jėzus nebesijautė kaip namuose. Tai jau nebebuvo Jo Tėvo namai. Ką gi pamatė Jėzus Šventykloje? Kas gi Jį taip nustebino, pribloškė, nuliūdino ir net privertė supykti? Ten Jėzus pamatė vargšę našlę, aukojančią paskutinį skatiką, bei nieko neaukojančius turtuolius. Jis išvydo labai daug pardavėjų, pirkėjų bei pinigų keitėjų. Nejaugi tai buvo ta pati Šventykla, kurią Jis lankė ir kurioje, dar būdamas vaikas, su tokiu džiaugsmu pasiliko? Argi tai ta pati Šventykla, švenčiausia vieta visoje Jeruzalėje? Ar gali būti visa tai daroma Dievo, jo Tėvo, namuose? O ne! Dabar tai buvo turgavietė, tinkamiausia vieta vagims ir įvairaus plauko sukčiams. Šito jau buvo per daug! Būtent todėl didžiai apmaudaudamas, pykdamas bei skaudančia širdimi dėl taip paniekintos Šventyklos Jėzus apvertė stalus, išvarė gyvulių ir paukščių prekeivius bei pinigų keitėjus.

Šventykloje Jėzus pradėjo skelbti ir pranašauti. Tai buvo skaudūs žodžiai, pilni neapsakomo sielvarto, nes tai buvo žodžiai apie artėjantį Šventyklos sugriovimą; žodžiai apie laikų pabaigą ir jos požymius: didžius karus, baisias, negirdėtas ligas, sausras ir potvynius. Tai buvo žodžiai, kurių nenorėjo girdėti kunigai, nei paprasti žmonės. Kaip labai Jėzus troško išvalyti Šventyklą nuo visų nuodėmių ir nešvarumų! Kaip labai Jėzus troško, kad šventykla vėl taptų šventa vieta, Jo Tėvo namais! Tai buvo tie žodžiai ir veiksmai, dėl kurių vėliau Jėzus bus suimtas, tardomas, plakamas ir galų gale nukryžiuotas. Bet po trijų dienų Jėzus prisikels su savo nauju, perkeistu kūnu. Taip Jėzus įkūrė Naują Šventyklą, kurios galva yra Jis pats ir kurios nariai esame mes visi, pakrikštytieji Jo krikštu, ir kurioje mes visi galime šlovinti Dievą Dvasia ir Tiesa.

Dabar pamąstykime, ką Jėzus randa, kai Jis įžengia į mūsų širdį, kuri irgi yra Šventykla. Ar Jis neranda ten chaoso, triukšmingos turgavietės? O gal randa tik neapykantą, skundus ir melą, atšalusias mūsų širdis, tuščias, be jokios vilties: širdis, kurių nejaudina net Jo žodžiai? Ar visa tai nepriverstų Jėzaus paklausti: “Argi tai ta pati širdis, kuri kadaise taip karštai mane mylėjo? Kur gi dingo tas pasiaukojimas, tas karštis, ta ugnis, kurie turėtų degti širdyje, sklidinoje meilės Dievui, Tėvynei ir artimui?” Ką galėtume atsakyti į tokius Jėzaus klausimus?

Dažnai pastebiu, kad šv. Mišių metu būna labai daug žmonių, nepriimančių Šventosios Komunijos. Tada man norisi paklausti: “Kodėl jūs neleidžiate Jėzui įeiti į jūsų širdžių Šventoves?” Jeigu nuodėmės sunkumas slegia jūsų širdis bei sąžines, jeigu tai didis sielvartas ar neramumas - drąsiai, bet su gilia atgaila bei nusižeminimu sieloje ženkite prie klausyklos, kur Sutaikinimo sakramento paslaptyje Jėzus kantriai laukia Jūsų, trokšdamas jus nuraminti, paguosti, patarti ir viską atleisti.

Net jeigu jūsų širdis visada triukšminga kaip turgavietė, net jei ji yra atšalusi, liūdna ar išsisėmusi, vis dėlto leiskite Jėzui ten įeiti, kad Jis galėtų ją apvalyti bei išgryninti, suteikti savo dieviškąjį gyvenimą ir pripildyti savo dieviška meile. Juk Jėzus tam ir paaukojo savo gyvybę ant kryžiaus, kad šv. Mišių metu galėtų ateiti į mūsų širdis ir apšviesti mūsų sielas savo dieviška šviesa. Tad stenkimės kuo plačiau atidaryti širdžių duris ateinančiam Viešpačiui. Ir visai nesvarbu, kad tuo metu gali nebūti tvarkos ar ramybės mūsų širdyse. Jėzus ateis ir jas apvalys bei nuramins. Juk Jėzus mus visus myli! Juk Jis iš meilės numirė už mus visus ant Kryžiaus! Jis viską atleidžia ir trokšta mums padėti ir sustiprinti mus. Todėl leiskite Jėzui ateiti į savo širdis, kad taip mumyse dar kartą išsipildytų pranašo Malachijo žodžiai.