MOKYTIS MYLĖTI

4 Gavėnios sekmadienis
Krn 36, 14-16, 19-23; Ef 2, 4-10; Jn 3, 14-21
 

Kartą vienas kunigas papasakojo istoriją apie jo parapijoje gyvenančią šeimą: vyrą ir moterį, kurie turėjo vieną vienintelį berniuką - sūnų, gimusį su Dauno sindromu, širdies nepakankamumu ir kvėpavimo susirgimu. Kai jis gimė, tėvai nuliūdo, tačiau labai mylėjo savo vaikelį, nes jis priklausė jiems ir buvo jų rūpestis. Jie įrengė jo miegamąjį su stiklinėmis sienomis, kad iš bet kurios namų vietos galėtų jį matyti. Septyniolika metų miegojo šalimais jo mama, pridėjusi ranką prie jo širdies. Kai jam pasidarydavo sunku kvėpuoti, ji pabudindavo sūnų ir darydavo dirbtinį kvėpavimą. Taip jie gyveno septyniolika metų. Vieną niūrią dieną kaimynų duktė iškrito iš medžio ir susilaužė ranką. Motina, palikusi sūnų, skubėjo nuvežti mergaitę į ligoninę. Kai ji stovėjo ligoninės reanimacijos palatoje su maža mergaite, jos vyras laikė sūnaus lavoną. Jis mirė, kai mama buvo ligoninėje. Tėvas veltui stengėsi jį gelbėti. Tėvai, matydami mirusį berniuką, verkė, dėkojo Dievui už jų sūnaus gyvenimą. Paskui motina pasakė: “Mūsų sūnus išmokė mus kaip iš tiesų reikia mylėti”.

Sūnui reikėjo daug meilės, jis buvo meilės objektas. Šis berniukas su Dauno sindromu mokė tėvus mylėti. Tai buvo jo gyvenimo ypatingas pašaukimas ir ypatingas asmens orumas. Visi žmonės turi panašaus orumo, ne tik todėl, kad jie gali mylėti, bet ir todėl, kad jie gali priimti meilę. Mano mama yra geras pavyzdys. Visą savo gyvenimą ji mus mokė mylėti. Kaip žmona, motina, slaugė ir mokytoja aktyviai ir nuolat tarnavo žmonėms. Jos pasišventimas buvo mums meilės pavyzdys. Dabar jai aštuoniasdešimt šešeri metai. Ji serga Alzheimerio liga ir negali aiškiai, prasmingai mąstyti bei kalbėti, negali vaikščioti. Ji panaši į mažą vaiką, kuriuo ištisą dieną reikia rūpintis: maitinti, aprengti ir prausti. Dabar ji dar labiau mus moko meilės, nes tapo meilės objektu. Kai kurie linkę manyti, kad seni ir ligoti žmonės yra tik sunki našta ir jų reikėtų “atsikratyti”. Žmonės, linkę taip manyti bei teisinti eutanaziją, nesupranta, kad tie, kurie nebegali aktyviai mylėti kitų, turi Dievo vaikų orumą, nes jie yra mūsų ir Dievo meilės objektas.

Visais amžiais Dievas mus mokė mylėti. Šios dienos evangelijoje pagal Joną skaitome: “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą”. Dievo meilės paslaptį atskleidžia pirmasis Jono laiškas: “Meilė - ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes”. Mes nieko nepadarėme, kad pelnytume Dievo meilę. Šventasis Paulius šios dienos skaitinyje, laiške efeziečiams rašo: “Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi... Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana; ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų”. Nors esame nuodėmingi, Dievas vis tiek mus myli, saugo mus per savo Sūnų, Jėzų Kristų. Tai yra mūsų, Dievo vaikų, didžio orumo pagrindas.

Per visą savo gyvenimą Jėzus akino mus mylėti ne tik mokydamas, bet ir veikdamas. Jis parodė nuostabų meilės pavyzdį: bendravo su visuomenės atstumtaisiais, gynė vargšų teises. Jis gydė ir guodė visus ligonius, išvarinėjo demonus, kankinusius žmones psichologiškai bei fiziškai. Pasauliui vis dar reikia tokių meilės pavyzdžių. Jėzus mokė mus, kad meilės esmė yra gėrio darymas kitiems taip, kad tai būtų teisingumas. Jėzus mokė taip mylėti ir už tai mirė ant kryžiaus. Meilė dažnai reikalauja kančios ir pasiaukojimo. Jėzus pats buvo didžios meilės ir gailestingumo objektas. Jį mylėjo tėvai, Marija ir Juozapas, mokiniai ir draugai, visi, kuriuos jis gydė. O visų svarbiausia, jis buvo mylimas jį prikėlusio Dievo Tėvo. Jėzus pats mylėjo ir buvo mylimas kitų. Šie du keliai mus moko mylėti.

Sūnus su Dauno sindromu buvo didi Dievo dovana tėvams. Dievas apstus gailestingumo, nuolat teikia mums gausias dovanas: mūsų šeimas, draugus, artimuosius. Dėkojame Dievui, kad per juos Jis moko, kaip reikia mylėti. Kaip krikščionys mes patys galime būti meilės pavyzdžiai ir taip mokyti kitus. Tegul bus mūsų pasaulis dieviško teisingumo, meilės ir ramybės buveinė.