Nuolaidžiavimas

Kristus nurodo mums labai aukštą idealą netgi įpareigodamas jo siekti: “Būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas”, ir kita vertus, smerkia fariziejus, kurie žmonėms krauna  nepakeliamas naštas, o patys nė pasijudinti nenori. Taip sakydamas Kristus turėjo minty grynai išorinius religijos  praktiką liečiančius dalykus. Moralės srityje Jis buvo labai griežtas ir reiklus. “Jei tavo ranka tave piktina, nukirsk ją”...

Kalbant apie Dievo ir žmonių meilę, krikščionis turi būti maksimalistas: “mylėti Viešpatį Dievą visomis jėgomis...” O religijos praktikoje: pamaldos, asmeninė malda - dera laikytis saiko. Kiek laiko skirti maldai? Kiek tai bus naudinga vidiniam sielos gyvenimui, ar nesudarys kliūčių didesniam gėriui?

Bažnyčia visais laikais,  atsižvelgdama į tikinčiųjų moralinį ir fizinį pajėgumą, tolydžio švelnino išorinius reikalavimus, pvz. pasninką, išorines atgailas už sunkias nuodėmes, mažino privalomų švenčių skaičių, trumpino pamaldas. Tačiau kaip visur, taip ir čia, tiems visiems reikalavimams ir švelninimams turi būti ribos. Per dideli reikalavimai gali atstumti, o per maži - neduoti tikintiesiems to, kas reikalinga jų dvasiniam gyvenimui.

Vaikystėje religingai išauklėtam krikščioniui dalyvavimas šv. Mišiose bei kasdieninė malda yra būtinybė ir vidinis poreikis. O neretai patirdamas sunkumą, dvasinį nuovargį ar sausrą, toks žmogus jaučia būtinybę nusigalėti ir jokiu būdu netrumpinti maldos. Mūsuose daugeliui tikinčiųjų dėl auklėjimo ir sąmoningumo stokos malda tapo našta. Dažnai be priežasties jie apleidžia sekmadienio šv. Mišias, žinoma, ir kasdienes ryto bei vakaro maldas.

Kai kurie kunigai, bijodami atstumti tikinčiuosius, trumpina sekmadienio pamaldas, ir apskritai teisina tikinčiųjų atšalimą. Per išpažintį prisipažinus tokiam penitentui, jog apleido ryto maldas, tokie pamoko: “persižegnok ir pakaks, o tavo darbas bus malda”. Vienas pamokslininkas tiesiog pasakė: “Jūs dirbkite (suprantama, sekmadieniais), o aš už jus melsiuosi”. Taip iš sekmadienio pamaldų liko tik šešėlis. Prieš 60 metų suma būdavo giedotinė, tad prisiminkime, kiek laiko reikėdavę vien tik “Gloria”, “Credo”, o po Sumos - pusvalandžio pertrauka ir mišparai. Gavėnios laiku vėl - Graudūs verksmai, Kryžiaus kelias. Pamokslas trukdavo pusę valandos.

Pakitusios gyvenimo sąlygos pareikalavo pamaldas sutrumpinti. Tačiau ar ne per toli nueita? Kai kur suma jau nė valandos neužtrunka: pamokslas - 10 minučių (kartais dar trumpiau), antroji eucharistinė malda, po komunijos jokių priedų, netgi “Šventas Dieve” pamirštas. Tik palaiminimas ir keliaukite sau.

Žinoma, išimtiniais atvejais tenka pamaldas greičiau atlaikyti: vaikų pamaldose, žiemą, laidojant žmogų,  kai prieš Mišias kokią valandą buvo klausyta išpažinčių, jeigu taip darė prieš tai buvęs klebonas.  Tik ne visada.

Tikinčiuosius patrauksime ne pamaldas trumpindami, bet darydami jas turiningesnes. Svarbu, kad tikintysis atsigaivintų,  dvasia praturtėtų, tada ir ilgos pamaldos bus jam patrauklios.

Kretingoje ketvirtadienių vakarais celebruojamos šv. Mišios trukdavo iki pusantros valandos, tačiau į jas atvykdavo jaunimas net iš Klaipėdos bei Plungės... Vienas jaunuolis paaiškino: “Ne šv. Mišių ilgumas atstumia, bet skubotas ir nepagarbus jų celebravimas”.

Per trumpas pamokslas taip pat nepasiekia tikslo. Aforizmais kalbėdami, galime ir per keletą minučių daug pasakyti. Tačiau daugeliui tiesų, pvz. kas yra šv. Mišios, pašvenčiamoji malonė ir kt., išaiškinti reikia palyginimų, argumentų, o valiai paskatinti - motyvų, pavyzdžių iš gyvenimo. Klausytojus nuvargina ne ilgas, bet neparuoštas pamokslas, sakomas be plano, šokinėjant nuo temos prie temos, kartojantis ir t. t.

Kad malda gaivintų, nepakanka sukalbėti vieną “Tėve mūsų” ir “Sveika Marija” - t. y. vieną poterį. Čia kyla pavojus, jog žmogus, pasakęs “Amen”, nepajus, jog meldėsi. Žinoma, svarbiausia susitelkimas, dėmesys, tačiau turi reikšmės ir laikas.

Nuolaidžiavimas ir pataikavimas veda į visišką dvasingumo praradimą. Kunigas turėtų eiti ne paskui savo aveles, bet jų priekyje. Jis privalo žodžiu ir pavyzdžiu ugdyti tikinčiųjų aukos dvasią, o ne jiems pataikauti. Juk kunigo žodį lydi Dievo malonės veikimas. Tikintie-siems reikia aiškinti, jog malda be aukos išvis neįmanoma ir neveiksminga. Krikščioniškai gyventi, save tvardyti, uoliai dirbti, pakęsti artimųjų silpnybes reikia nemažai energijos, valios ir meilės.

Reikia atminti, jog gyvenimas ir žmogiškoji prigimtis turi savus reikalavimus, kurių tariamasis gerumas nepašalina. Juk nugalėti neskaisčias pagundas, kęsti vyro ar vaikų ydas nepalyginamai sunkiau negu keliolika minučių ilgiau pasimelsti ar penktadienį atsisakyti mėsos kąsnelio. Tad iš kur tikintysis semsis jėgų kovai su aistromis ir gyvenimo negandomis, jeigu neįpratęs nusigalėti, melstis ir tada, kai to nenorima? Paprastai vaikai nedėkingi tiems tėvams, kurie juos lepino, ir, priešingai, dėkingi tiems, kurie buvo jiems griežti ir nenuolaidūs.

Žinoma, kunigo padėtis tarp tikinčiųjų yra kitokia nei šeimos tėvo vaikų atžvilgiu. Kunigas privalo tikintiesiems rodyti tikrovę tokią, kokia ji yra, jos neslepiant, kad jie suprastų, jog be aukos krikščioniškas gyvenimas yra neįmanomas. Jeigu jie nekreips dėmesio, suvoks, jog patys yra kalti, kad pasidavė iliuzijoms.

O dalyvavimas šv. Mišiose? Dominikonas J. Salij pabrėžia, kad raginimas dalyvauti šv. Mišiose neturi būti žeminantis elgetiškas maldavimas arba demagogiškas įtikinėjimas. Šv. Mišios ir malda - tai ne prekė, kurią derėtų įkyriai siūlyti žmonėms. Nenusileiskime iki pataikaujančio prašymo, nes Dievas nėra elgeta, laukiąs išmaldos. Kristus aukojosi iki galo, tačiau niekur niekada ir nieko nemaldavo: nei turtingo jaunikaičio apsigalvoti, nei Judo, nei mokinių melstis. Manyčiau, jog nereikia niekam dėkoti, kad atėjo į bažnyčią, nebent, ateitų šiokiadieniais pasimelsti už tėvynę. Užuot dėkojus, galima pasakyti “džiaugiuosi, kad jūs vertinate Kristaus auką, jog branginate dvasines vertybes, nepaisydami šalčio atėjote į bažnyčią”.