1. Dekanas

Kan. 553

§ 1. Dekanato vikaras (vicarius foraneus), taip pat vadinamas dekanu arba arkikunigu, arba kitaip, yra kunigas, vadovaujantis šiam vikariatui (vicariatus foraneus).

§ 2. Jeigu dalinė teisė nenumato nieko kita, dekaną skiria diecezinis Vyskupas, kuris, kad priimtų išmintingą sprendimą, išklauso tame dekanate tarnaujančius kunigus.

Kan. 554

§ 1. Dekano pareigoms, kurios nėra susietos su tam tikros parapijos klebono pareigomis, diecezinis Vyskupas, įvertinęs vietos ir laiko aplinkybes, turėtų pasirinkti kunigą, kurį jis laiko tinkamiausiu.

§ 2. Dekanas turėtų būti skiriamas tam  tikram dalinės teisės nustatytam laikotarpiui.

§ 3. Esant pagrįstai priežasčiai, diecezinis Vyskupas, vadovaudamasis savo išmintingu sprendimu, gali laisvai nušalinti dekaną nuo pareigų.

Kan. 555

§ 1. Greta dalinės teisės teisėtai jam suteiktų galių dekanas turi pareigą ir teisę:

1* skatinti ir koordinuoti bendrą sielovadinę veiklą dekanate;

2* rūpintis, kad jam patikėtos teritorijos dvasininkų gyvenimas atitiktų jų padėtį, kad jie sąžiningai atliktų savo pareigas;

3* stengtis, kad religiniai veiksmai būtų atliekami pagal šventosios liturgijos reikalavimus, kad būtų stropiai rūpinamasi bažnyčių bei šventų reikmenų puošnumu ir švarumu, ypač švenčiant Eucharistiją ir saugant švenčiausiąjį Sakramentą, kad būtų teisingai pildomos ir pagal reikalavimus saugomos parapijos knygos, kad būtų rūpestingai valdomas bažnytinis turtas; galiausiai, kad būtų deramai prižiūrima klebonija.

§ 2. Jam patikėtame dekanate dekanas turėtų:

1* stengtis, kad dvasininkai, vadovaudamiesi dalinės teisės potvarkiais, nustatytu laiku dalyvautų paskaitose, teologiniuose susirinkimuose ar konferencijose pagal kan. 279, § 2;

2* rūpintis, kad jo teritorijos kunigams būtų garantuota dvasinė parama, ir ypač daug dėmesio skirti tiems, kurie išgyvena sunkumus ar yra slegiami problemų.

§ 3. Dekanas turėtų rūpintis, kad parapijos klebonams, paaiškėjus, jog jie sunkiai serga, netrūktų dvasinės ir materialinės paramos, o mirusieji būtų garbingai palaidoti; jam taip pat privalu rūpintis, kad ligos ar mirties atveju nedingtų ar nebūtų išneštos knygos, dokumentai, šventi reikmenys ir kita, kas priklauso Bažnyčiai.

§ 4. Pagal diecezinio Vyskupo potvarkį dekanas privalo vizituoti savo teritorijos parapijas.

2. Bažnyčios rektorius

Kan. 556

Bažnyčios rektoriais laikomi kunigai, kuriems patikėta rūpintis bažnyčia, kuri nėra nei parapinė, nei kapitulinė, nei susieta su kokios nors vienuolinės bendruomenės ar apaštališkojo gyvenimo bendrijos, kuri čia rengia liturgines apeigas, namais.

Bažnyčios rektoriaus apibrėžimas paimtas iš ankstesnio kanonų teisės kodekso. Greta parapinės bažnyčios parapijos teritorijoje gali būti kitų bažnyčių, kurios nepriklauso nuo klebono, yra tikrai autonomiškos ir patikėtos kunigui, vadinamam rektoriumi.

Bažnyčių rektoriai yra kunigai, kuriems patikėta rūpintis bažnyčia, kuri nėra nei parapinė, nei kapitulinė, nei susieta su vienuolinės bendruomenės ar apaštališkojo gyvenimo bendrijos, kuri čia rengia liturgines apeigas, namais. Remiantis kan. 150, šiuo atveju reikalingi kunigystės šventimai “ad validitatem”. (Kan. 150: “Pareigos, susijusios su pilnutine sielovada, kuriai vykdyti reikalingi kunigystės šventimai, negali būti galiojančiai [valide] patikėtos kunigystės šventimų neturinčiam  asmeniui”).

Bažnytinės pareigybės, kurioms pagal teisę reikalingi kunigystės šventimai, yra šios:

kardinolo: kan. 351, § 1;
vyskupo: kan. 378, § 1, Nr. 4;
generalinio vikaro, vyskupo ir teismo vikarų: kan. 478, § 1; kan. 1420, § 4;
kurijos moderatoriaus: kan. 473, § 1;
kunigų tarybos nario: kan. 495, § 1;
dekanato dekano: kan. 553;
kanauninko: kan. 509, § 2;
seminarijos rektoriaus: kan. 262;
klebono ir parapijos vikaro: kan. 521, § 1; kan. 546;
parapijos administratoriaus: kan. 539;
bažnyčios rektoriaus: kan. 556;
kapeliono: kan. 564.

Kan. 557

§ 1. Bažnyčios rektorių laisvai skiria diecezinis Vyskupas, išskyrus atvejus, kai į tai teisėtai pretenduoja asmuo, išrinktas ar pasiūlytas pagal teisės reikalavimus; tada diecezinis Vyskupas turėtų rektorių patvirtinti arba paskirti.

§ 2. Net ir tada, kai bažnyčia priklauso popiežiškąsias teises turinčiai dvasininkų vienuolinei institucijai, Vyresniojo pasiūlytąjį rektorių turėtų paskirti diecezinis Vyskupas.

§ 3. Su seminarija ar kita dvasininkų vadovaujama kolegija susijusios bažnyčios rektorius yra seminarijos ar kolegijos rektorius, jeigu diecezinis Vyskupas nėra nustatęs kitaip.

Bažnyčios rektoratas yra bažnytinė pareigybė (kan. 145, § 1). Tai lemia, kad jis nėra pavaldus vien dieceziniam Vyskupui ar vien jo prižiūrimas. Vis dėlto, pagal kan. 157, teisė laisvai skirti rektorių tenka Vyskupui, išskyrus atvejus, kai asmuo, šeima ar bendruomenė, turintys teisę rektorių rinkti ar teikti, pasiūlo Vyskupui savo kandidatą. Tada Vyskupui reikia jį patvirtinti. Rektorius gali būti skiriamas neribotam arba apibrėžtam laikui.

Jeigu bažnyčia priklauso popiežiškųjų teisių dvasininkų vienuolijai, Vyskupas tvirtina kompetentingo Vyresniojo pasiūlytą rektorių. Tai taikoma arba dvasininkų (kan. 588, § 2), arba vienuolių (kan. 607, § 2), arba popiežiškąsias teises turinčiai (kan. 589) institucijai.

Kan. 558

Nepažeidžiant kan. 262, rektoriui neleidžiama jam patikėtoje bažnyčioje vykdyti kan. 530, Nr. 1-6 išvardytų klebono funkcijų, jeigu klebonas tam nepritaria arba, esant reikalui, jo tam nedeleguoja.

Kan. 262: “Seminarija turėtų būti išskirta iš parapijos jurisdikcijos; klebono funkcijas, išskyrus Santuokos sakramentą, visų seminarijoje gyvenančiųjų atžvilgiu vykdo seminarijos rektorius arba jo deleguotas asmuo, nepažeidžiant kan. 985.”

Kan. 530: “Klebonui specialiu būdu patikėtos šios funkcijos:

Krikšto teikimas;
Sutvirtinimo sakramento teikimas tiems, kuriems gresia mirties pavojus, pagal kan. 883, Nr. 1;
Viatiko ir Ligonių patepimo teikimas nepažeidžiant kan. 1003, § 1 bei 2 ir apaštališkojo palaiminimo teikimas;
asistavimas santuokai ir santuokų laiminimas;
mirusiųjų laidojimas;
krikšto vandens šventinimas Velykų laikotarpiu, vadovavimas procesijoms už bažnyčios sienų ir iškilmingų palaiminimų teikimas už bažnyčios sienų;
kuo iškilmingesnis šv. Mišių aukojimas sekmadieniais ir privalomais šventadieniais.”

Tad kan. 558 draudžia bažnyčios rektoriui vykdyti visas klebono funkcijas, išvardytas kan. 530, Nr. 1-6, palikdamas jo nuožiūrai tiktai septintąją dalį, kur kalbama apie šv. Mišias. Kalbant apie santuoką, reikia pabrėžti, jog santuoka negalios, jei bažnyčios rektorius nebus gavęs klebono sutikimo dėl asistavimo santuokai arba nebus jo tam deleguotas.

Kan. 559

Rektorius gali vykdyti jam patikėtoje bažnyčioje ir iškilmingas liturgines apeigas, jei tai nepažeidžia teisėtų steigimo sąlygų arba, jei vietos Ordinaras mano, kad dėl to nenukentės parapinė tarnystė.

Rektorius gali atlikti visas, net iškilmingiausias, liturgines funkcijas (žr. kan. 1219), tačiau tiktai su dviem išlygomis:

jei tai neprieštarauja steigimo sąlygoms;

jei tai nedaro žalos parapijai.

Kilus nesutarimams tarp rektoriaus ir klebono, sprendimą turėtų priimti Vyskupas, pirmiausia atsižvelgdamas į tikinčiųjų gerovę (kan. 510, § 1).

Kan. 1219: “Teisėtai pašventintoje ar palaimintoje bažnyčioje galima atlikti visus dieviškojo kulto veiksmus, išsaugant parapijos teises.”

Kan. 560

Vietos Ordinaras, jeigu mano esant reikalinga, gali nurodyti rektoriui jam patikėtoje bažnyčioje vykdyti tikinčiųjų labui tam tikras parapijos funkcijas ir atverti bažnyčią tam tikroms tikinčiųjų bendruomenėms, kad jos čia galėtų atlikti liturgines apeigas.

Iškilus reikalui, pavyzdžiui, tada, kai parapijos bažnyčia negali sutalpinti tikinčiųjų ar įvairių jų grupių arba yra pernelyg toli, diecezinis Vyskupas gali suteikti rektoratui tam tikras, aiškiai apibrėžtas parapijos funkcijas arba palikti bažnyčią atvirą konkrečioms tikinčiųjų grupėms.

Kan. 561

Be rektoriaus ar kito teisėto Vyresniojo sutikimo niekam neleidžiama aukoti šv. Mišių, teikti sakramentų ar atlikinėti kitų šventų veiksmų bažnyčioje; sutikimas duodamas arba atsakomas remiantis teise.

Teisė numato, kad toks sutikimas gali būti numanomas.

Kan. 562

Bažnyčios rektorius, vadovaudamasis vietos Ordinaro potvarkiais ir laikydamasis teisėtų statutų bei įgytųjų teisių, įpareigotas rūpintis, kad bažnyčioje šventosios funkcijos būtų atliekamos oriai, pagal liturgijos normas bei kanonų potvarkius, kad įsipareigojimai būtų vykdomi tiksliai, kad turtas valdomas sąžiningai; jis sykiu turėtų rūpintis šventų daiktų bei šventų pastatų priežiūra ir švara, taip pat tuo, kad neatsitiktų nieko, kas būtų kokiu nors būdu nesuderinama su vietos šventumu ir Dievo namams derančia pagarba.

Kan. 563

Esant pagrįstai priežasčiai, vietos Ordinaras, laikydamasis kan. 682, § 2, savo išmintingu sprendimu gali nušalinti bažnyčios rektorių net ir tada, kai jis buvo kitų išrinktas ar pasiūlytas.

Esant reikalui, vietos Ordinaras gali nušalinti bažnyčios rektorių be ypatingų pastangų. Tais atvejais, kai bažnyčia vyskupijoje patikėta vienuolijos nariui ar apaštališkojo gyvenimo bendrijos kunigui (žr. kan. 538, § 2), rektorių gali nušalinti ir diecezinis Vyskupas (pranešęs apie tai vienuolijos Vyresniajam), ir Vyresnysis (pranešęs apie tai Vyskupui). Asmuo, nesutinkantis su savo nušalinimu nuo pareigų, gali imtis procedūrų, išdėstytų kan. 1732 ir toliau.

Apie bažnyčių rektorius kalbama ir kituose kanonuose:

Kan. 570: “Jeigu bažnyčia, susijusi su bendruomenės ar grupės rezidencija, nėra parapijos bažnyčia, šios bažnyčios rektoriumi turi būti kapelionas, nebent rūpinimasis bendruomene ar bažnyčia reikalautų kitaip.”

Kan. 1232, § 2: “Statutuose pirmiausia reikėtų nustatyti šventovės tikslą, rektoriaus galias, nuosavybės santykius ir turto valdymą.”

Kan. 767, § 1: “Tarp pamokslo formų svarbiausia vieta tenka homilijai, kuri pati yra liturgijos dalis ir rezervuota kunigui arba diakonui; per liturginius metus joje, remiantis šventuoju tekstu, reikėtų dėstyti tikėjimo slėpinius bei krikščioniškojo gyvenimo normas.”

§ 2: “Sekmadieniais ir privalomais šventadieniais homiliją privalu sakyti per visas šv. Mišias, kuriose dalyvauja tikintieji; jos galima atsisakyti tiktai dėl svarbios priežasties.”

§ 3: “Labai rekomenduojama sakyti homiliją, jei susirenka pakankamai tikinčiųjų, ir per šv. Mišias kitomis savaitės dienomis, ypač Advento ir Gavėnios laikotarpiais, taip pat švenčių ar liūdnų įvykių progomis.”

§ 4: “Klebonui ar bažnyčios rektoriui privalu rūpintis, kad šių potvarkių būtų sąžiningai laikomasi.”

Kan. 1220, § 1: “Visi, kuriems privalu, turėtų rūpintis, kad bažnyčiose vyrautų Dievo namams priderama švara bei puošnumas, ir kad būtų vengiama visko, kas nesuderinama su vietos šventumu.”

§ 2: “Reikėtų pasirūpinti deramu šventų ir brangių gėrybių išlaikymu bei tinkamu jų apsaugojimu.”

Kan. 958, § 1: “Klebonui ir bažnyčios arba kitokios šventos vietos, kur įprasta gauti Mišių stipendijas, rektoriui privalu turėti specialią knygą, kurioje būtina tiksliai nurodyti aukotinų Mišių skaičių, intenciją, gautą stipendiją ir paaukotas Mišias [laiką].”
§ 2: “Ordinaras privalo kiekvienais metais patikrinti šias knygas pats ar per kitus.”

Kan. 1307, § 2: “Greta knygos, minimos kan. 958, § 1, būtina antra knyga, saugotina pas kleboną arba rektorių; joje turėtų būti žymimi paskiri įsipareigojimai ir jų įvykdymas, taip pat gautos išmaldos.”

Kan. 764: “Nepažeidžiant kan. 765 potvarkio, kunigams ir diakonams leidžiama, esant bent numanomam bažnyčios rektoriaus sutikimui, pamokslauti visur, jeigu tai nėra apribota ar uždrausta atitinkamo Ordinaro arba, jeigu dalinė teisė nereikalauja aiškaus leidimo.”

Kan. 1177, § 2: “Tačiau kiekvienas tikintysis arba tas, kuriam tenka rūpintis mirusio tikinčiojo laidotuvėmis, turi teisę pasirinkti egzekvijoms kitą bažnyčią, jeigu šios bažnyčios rektorius su tuo sutinka, o mirusiojo [parapijos] klebonui apie tai yra pranešta.”

Kan. 903: “Kunigui, net ir tada, kai bažnyčios rektorius jo nepažįsta, leistina celebruoti, jeigu jis pateikia savo Ordinaro ar Vyresniojo rekomendacinį raštą, išduotą ne anksčiau kaip prieš metus, arba, jeigu galima pagrįstai manyti, kad jam nėra jokių kliūčių celebruoti.”

Kan. 1215, § 2: “Diecezinis Vyskupas gali duoti sutikimą [statyti naują bažnyčią - red.] tik tada, kai jis, išklausęs kunigų tarybos ir kaimyninių bažnyčių rektorių nuomonės, mano, kad nauja bažnyčia tarnaus sielų gerovei, ir kad bažnyčios statybai bei dieviškajam kultui netrūks reikiamų išteklių.”

Kan. 397, § 1: “Ordinarinei Vyskupo vizitacijai pavaldūs jo vyskupijoje esantys asmenys, katalikiškosios įstaigos, šventieji daiktai ir vietos.”

Pastaba:
Katalikų Bažnyčia nėra aprobavusi čia pateikiamų kanonų vertimo.