Pirmosios užuominos apie Gavėnią mus pasiekė iš IV a., Nikėjos susirinkimo dokumentų. Nuo pat pradžių Gavėnia - keturiasdešimties dienų pasiruošimo Velykų šventei laikotarpis (Quadragesima). Nuo sekmadienio po Pelenų dienos iki Didžiojo Ketvirtadienio imtinai kaip tik yra toks dienų skaičius. Iš pradžių Gavėnia apėmė būtent šį laikotarpį. Didysis Tridienis jau neįėjo į Gavėnią, o buvo švenčiamas kaip viena, Viešpaties perėjimą iš mirties į gyvenimą mininti šventė.

Per Gavėnią tikintieji dažniau rinkdavosi pasiklausyti Dievo žodžio ir vyskupo pamokymų, kartu melstis. Tokie susirinkimai dažniausiai vykdavo trečiadieniais ir penktadieniais.

Gavėnios pradžioje būdavo išrenkami katechumenai, kuriuos krikštydavo Velyknakčio apeigose. Visą tą laiką jie intensyviai rengdavosi reikšmingam gyvenimo momentui. Kaip tik todėl bent tris Gavėnios sekmadienius būdavo skaitomos ištraukos iš Evangelijos pagal Joną, kuriomis remiasi krikšto katechezė, katechumenai susipažindavo su tikėjimo išpažinimu bei Viešpaties malda. Visa Dievo tauta tam rengdavosi ir jautė, kad tarp jų yra žmonių, besiruošiančių atgimti naujam gyvenimui. Todėl visiems tikintiesiems Gavėnia tapo krikšto sąmonės atnaujinimo laikas. Nuo VII a. katechumenų ruošimas perkeliamas į eilines savaitės dienas ir sekmadieniai prarado pasiruošimo krikštui pobūdį.

Gavėnia geriausiai tikdavo ir “kanoninei atgailai”. Privačiai atlikę išpažintį, nusidėjėliai turėdavo atlikti šią atgailą, jei norėjo, kad būtų vėl priimti į Bažnyčią. Didįjį Ketvirtadienį jie gaudavo atleidimą ir per Velykų šventes jau galėdavo priimti Komuniją. Atgailos laikas prasidėdavo trečiadienį prieš pirmąjį Gavėnios sekmadienį. Atgailautojams ant galvos užberdavo pelenų, todėl šis trečiadienis gavo Pelenų dienos vardą. Visa bendruomenė prisidėdavo prie atgailos tų žmonių, kurie maldavo Dievo gailestingumo ir Bažnyčios atlaidumo, ir už juos melsdavosi.

Pasirengimas Velykoms, katechumenatas, kanoninė atgaila nulemdavo Gavėnios nuotaiką, pamaldumo ir asketines praktikas. Nuo VI a. Romoje tikintieji Gavėnios pamaldoms pradėjo rinktis beveik kiekvieną dieną. Jie susiburdavo į vieną bažnyčią ir procesijos būdu eidavo į kitą, vadinamąją “stoties” (statio) bažnyčią. Pamažu pirmykštė tų susirinkimų prasmė išblėso ir vis daugiau dėmesio imta skirti šventiesiems, kuriems buvo skirtos “stočių” bažnyčios. Įsigalėjo nuomonė, kad Gavėnia visų pirma yra pasninko metas, kunigai ragino žmones daryti atgailą už nuodėmes, organizavo atgailos ir pamaldumo procesijas, pavyzdžiui, Kryžiaus kelią. Dar vėliau Gavėnios metui skirtas Mišių maldas praktiškai išstūmė šventųjų minėjimai ir gedulinės pamaldos. Tik XX a. liturginis judėjimas pamažu įgalino sugrąžinti tikrąją Gavėnios prasmę. Vatikano II Susirinkimas pateikė sielovadinių ir dvasinių nuorodų šiam liturginiam laikotarpiui.

Pagal savo pirmykštę prasmę Gavėnia vėl tapo tikru keturiasdešimties dienų pasiruošimo laikotarpiu, atvedančiu prie Didžiojo Tridienio slenksčio. Skirtingais būdais ir formomis ji įtraukia visus tikinčiuosius. Svarbiausia, kad jie iš naujo apmąstytų ir įsisąmonintų žymiųjų tikėjimo protėvių (Mozės, Elijo, taip pat ir Jėzaus) bei žydų tautos patirtį. Bažnyčios parinktų Šventojo Rašto ištraukų apmąstymas padės eiti šiuo Gavėnios keliu. Todėl būdingiausias Gavėnios elementas - Dievo žodžio klausymas. Ir ne tiek asmeniškai jį skaitant, kiek dalyvaujant tikinčiųjų maldos susibūrimuose. Tokie maldos sambūriai gali būti jungiami ir su Eucharistijos šventimu.

Dievo žodžio maistas brandina tikėjimą ir skatina parodyti tikrų atsivertimo vaisių. Kristus, kuris atmetė gundymus, remdamasis tuo, kas “parašyta”, yra pavyzdys kiekvienam krikščioniui jo gyvenimo apsisprendimuose.

Konkretus ženklas, kad žmogus nori žengti atsinaujinimo keliu, yra praktiški darbai, kuriuos pasiūlo bendruomenė arba kiekvienas asmeniškai pasirenka. Pagal oficialią tvarką toks praktiškas veiksmas yra susilaikymas nuo mėsos Gavėnios penktadieniais. Žinoma, šito tikrai neužtenka įgyvendinant Gavėnios atgailos dvasią ir todėl ieškoma kitų formų bei būdų. Vis labiau krikščionys šeimose ar asmeniškai atsisako kai kurių dalykų, kad sutaupytomis lėšomis galėtų padėti stokojantiems. Šitaip vėl išryškinama pasninko karitatyvinė ir socialinė dimensija, kurią jis turėjo krikščionybės istorijoje. Šiame rimtame atgailos darbų fone savo tikrąją reikšmę įgauna ir sakramentinė atgaila, kurią kiekvienais metais Bažnyčia ragina priimti visus tikinčiuosius.

Didžiulis skirtumas tarp Bažnyčios Tėvų sakytų ir šiuolaikių Gavėnios homilijų rodo, kaip pasikeitė dvasinis šio laikotarpio išgyvenimas. Tuo metu, kai liturgija dar buvo suprantama kaip bendruomenės šventė, Gavėnios nuotaiką formavo jai pritaikyti Šventojo Rašto skaitiniai ir tinkamos asketinės praktikos. Vėliau Gavėnioje buvo aktyviai skatinama apsimarinti, mąstyti apie Jėzaus kančią ir apverkti savo nuodėmes, atsiteisti už kitų nuodėmes ir pan. Nuo Vatikano II Susirinkimo vis labiau atskleidžiama pirmykštė Gavėnios reikšmė išryškina visų pirma ne asketinį, bet biblinį ir sakramentinį jos pobūdį. Šiuo laikotarpiu tikintysis turi jaustis Dievo tautos nariu, kartu su Bažnyčia iš naujo eiti katechumenato ir atgailos keliu, kad geriau suprastų velykinę Kristaus paslaptį, giliau suvoktų savo paties krikšto reikšmę, uoliau atsilieptų į savo krikščioniškąjį pašaukimą.

Todėl tikintieji skatinami Gavėnios laiku aktyviai dalyvauti Bažnyčios liturgijoje, bendradarbiauti savo bendruomenės karitatyvinėje veikloje, atgailos praktikose, įsitraukti į sielovadinę ir apaštalinę veiklą, kuria siekiama ugdyti bendruomenės narius ir evangelizuoti nutolusius nuo Bažnyčios. Žinoma, čia galima ir asmeninė iniciatyva.

Per Gavėnią ypač tinka daugiau laiko skirti Šventojo Rašto skaitymui, intensyvesnei maldai, ieškoti tinkamų ir prasmingų “atgailos” darbų. Svarbiausia, kad šie darbai vis labiau išlaisvintų nuo to, kas trukdo kelyje į Dievą, ir ugdytų veiklią artimo meilę.

Šiuo dvasiniu ir asketiniu pasiruošimo Velykoms laikotarpiu tikinčiuosius apšviečia, kreipia ir skatina gerai parinkti ir sistemingai išdėstyti Šventojo Rašto skaitiniai. Per pirmąsias dvi Gavėnios savaites esminiai yra evangelijų skaitiniai apie Jėzaus gundymus ir atsimainymą. Kartu su Moze ir Eliju mąstome apie šlovingąjį Jėzų, kuris nugalėjo gundymus ir sutiko būti nuolankus ir kenčiantis Mesijas. Kiti skaitiniai išryškina Dievo išganymo darbą, pradėtą jau Senajame Testamente, įvykdytą per Jėzų, naująjį Adomą ir dabar realizuojamą Bažnyčioje, naujojoje Dievo tautoje. Norėdami asmeniškai dalyvauti išganyme, turime būti klusnūs Dievo žodžiui, laikytis Dievo įsakymų, ištikimai melstis, apsimarinti su giedria nuotaika, parodyti meilę artimui. Evangelijos pagal Joną ištraukos apie samarietę, pagydytą akląjį ir Lozorių kitomis Gavėnios savaitėmis sugrąžina pasiruošimo krikštui temą, o Verbų sekmadienio skaitinys apie Viešpaties kančią jau galutinai paruošia artėjančioms Velykų šventėms.

Parengė L.V.