Prieš keliolika metų JAV Vyskupų Konferencija parengė dokumentą apie stresą kunigo gyvenime. Juo norėta padėti kunigams įžvelgti, kas kelia stresinę įtampą jų gyvenime, ir nurodyti teisingus sprendimus nuo jos apsisaugoti. Lietuvoje visuomenės gyvenimas tampa vis labiau panašus į vakarietiškąjį. Tai paliečia ir Bažnyčią. Todėl ne viena Amerikos vyskupų išvada gali būti naudinga ir Lietuvos kunigams. Pateikiame dokumento santrauką, šiek tiek pritaikytą mūsų sąlygoms.

STRESĄ SUKELIANČIOS PRIEŽASTYS

Bendra visuomenės situacija

Akivaizdu, jog šiandienos pasaulis labai skiriasi nuo to, kuris buvo prieš dvidešimt metų. Didelių pokyčių įvyko ir Bažnyčioje. Kunigo vaidmuo irgi ėmė keistis. Jis nebeturi aiškių atsakymų į iškylančius klausimus. Nemažą įtampą kelia teologiniai poslinkiai, ypač tada, kai lieka nesuprasti. Nauja, ekumeniškesnė ekleziologija, pabrėžianti kitų religijų vertę, ne vieną kunigą verčia susimąstyti apie savo tradicijos ir aukos prasmę. Ypač sunku tampa tuomet, kai vis labiau sekuliarizuotas pasaulis ima abejoti tikėjimu ir krikščioniškomis vertybėmis.

Kunigai pastebi, kad visuomenės požiūris, pavyzdžiui, tokioje srityje kaip seksualumas tapo visiškai skirtingas nuo jų skelbiamo Bažnyčios mokslo. Jie nebegali būti tokie pat moralės mokytojai kaip anksčiau. Nemažiau problemų kelia vis didėjantis skyrybų skaičius, verčiantis permąstyti santuokos teologiją. Autoriteto ir klusnumo temos šiuolaikinėje Bažnyčioje irgi nebėra tokios aiškios. Kita vertus, pasaulyje mažėja pašaukimų, ir tai kelia liūdnas mintis apie ateitį. Visos šios aplinkos sąlygos, žinoma, nevienodai veikia atskirus kunigus: tai, kas vienam kelia nemažą įtampą, kito gali nejaudinti.

Lūkesčiai ir reikalavimai

Kunigas jaučia, kad, norėdamas gerai atlikti savo pareigas, šiandien turi pasižymėti įvairiapusiškiausiomis savybėmis: ne tik teologo, Šventojo Rašto žinovo, katecheto, bet ir ekonomo, inžinieriaus. Aktyvus parapijiečių rengimas priimti sakramentus, jaunimo ir šeimų sielovada, vadovavimas parapijai reikalauja daug energijos ir sumanumo. Kita vertus, kunigas turi vis dažniau dalyvauti įvairiuose pasitarimuose (tiek vyskupijos, tiek ir kitais reikalais), kurie neduoda greitų, akivaizdžių rezultatų. Visa tai kartais netgi priverčia kunigą atsisakyti maldos, ramaus apmąstymo, laisvalaikio, normalaus gyvenimo ritmo. Stresą sukelia nuolatinis jausmas, kad reikia atlikti daug darbų, iš kurių nė vieno nepajėgiama padaryti tikrai gerai. Šią didžiulę įtampą gali lemti nerealūs reikalavimai, kuriuos kelia arba pats kunigas, arba jo vyresnieji, arba žmonės, kuriems jis patarnauja. Tačiau ją gali sąlygoti ir kunigo nesugebėjimas nusistatyti prioritetus. Jei kunigas nelabai aiškiai įsivaizduoja savo vaidmenį jam iš tiesų sunku pasirinkti, ko imtis ir ką palikti. Kaip bebūtų, prioritetų nustatymas yra vienas svarbiausių uždavinių, nes kitaip kiekvienas užsigeidęs temptų kunigą į savo pusę.

Kunigui keliami didžiuliai reikalavimai įvairiose srityse. Norima, kad jis būtų puikiai susipažinęs su teologija, patraukliai sakytų pamokslus, turėtų pedagogo savybių, sugebėtų būti geras administratorius ir t. t. Šie reikalavimai verčia kunigą nuolat pasitempti. Bet kai jis nebesupranta šiuolaikinio ganytojo teologinio pagrindo, kyla apmaudas;  daugelyje sričių patyrus nesėkmę, pradeda imti baimė; vos tiktai pajutęs esąs atsilikęs kurioje nors srityje, jis praranda pasitikėjimą savimi. Toks kunigas jaučiasi vienišas, atsiskyręs nuo visos Bažnyčios.

Svarbu suprasti, kad stresą sukelia ne darbų gausybė (žinoma, peržengus ribą stresas neišvengiamas). Net ir sunkus darbas gali teikti pasitenkinimą ir džiaugsmą. Stresą kelia nuostata, su kuria imamasi darbo. Jei tai bus vidinis sumišimas, baimė, nepasitenkinimas ar pyktis, darbas neišvengiamai taps streso šaltiniu. Taip atsitikus kunigas dažniausiai neproporcingai daug laiko ima skirti kokiam nors hobiui. Tai ženklas, kad jo darbas neteikia jam pasitenkinimo.

Pripažinimo ir pagalbos stygius

Daugelį metų dirbantis kunigas kartais pasijunta labai nesmagiai, nes jam atrodo, kad nenuveikė nieko konkretaus, ką galėtų parodyti kitiems. Jo draugai pasauliečiai per tą laiką pakilo tarnyboje, gali pasidžiaugti jau paaugusiais vaikais. Anksčiau kunigas galėjo laukti, kad jo pastangos ir entuziazmas kokiu nors būdu bus įvertintas. Tam pasitarnaudavo išoriniai pripažinimo ženklai - didesnės parapijos paskyrimas ir didesnė pagarba visuomenėje. Šiandien kunigo pašaukimas sulaukia daugiau kritikos nei pripažinimo, o tokie išoriniai pripažinimo ženklai jau nebegalioja.

Kunigas neretai pajunta nepasitenkinimą, kai mažai patiria arba ir visiškai nepatiria padėkos bei įvertinimo iš tų, kuriuos laiko svarbiais asmenimis. Tai gali būti jo šeimos nariai, kiti kunigai, bet pirmiausia - vyskupas arba vienuolyno vyresnysis. Net ir tuomet, kai jis susilaukia supratimo iš kitų žmonių, jei nejaučia konfratrų arba vyskupo paramos, yra įsitikinęs, kad jie nieko nepadarys jo naštai palengvinti.

Nepakankamas dėmesys fizinei sveikatai

Šiandien daug kas reikalauja kunigo laiko, ir daugeliui uolių kunigų iškyla pavojus susirgti dėl išsekimo. Kunigai turėtų pripažinti, kad kartais stresą lemia nepakankamas dėmesys savo emocinei būklei ir fizinei sveikatai. Šiandienos medicina, psichologija, taip pat dvasinė teologija remiasi supratimu, kad kūnas, protas ir dvasia taip stipriai tarp savęs susiję, jog vienoje srityje kilusios problemos dažnai turi labai konkrečius padarinius kitose.

Galbūt ne visi kunigai pripažins, kad jų gyvenimą, taip pat entuziazmą, motyvaciją, energiją neigiamai veikia bloga fizinė savijauta, kurios priežastys gali būti netinkamas maitinimasis, nepakankamas poilsis, nenoras kreiptis į gydytoją. Mėgindami kovoti su įtampa netinkamais būdais, jie dažnai susiduria su per didelio svorio arba net alkoholio ar narkotikų vartojimo problemomis. Bendras rezultatas - daug prastesnė kunigo tarnystė Bažnyčioje.

Nepakankamas dėmesys emocinei savijautai

Emocinės problemos, pavyzdžiui, nuolatinė frustracija, depresija ir pyktis, gali būti vieno iš anksčiau minėtų streso veiksnių padarinys. Tačiau jų gali kilti ir dėl nepakankamo dėmesio teisėtiems emociniams poreikiams.

Viena iš labiausiai paplitusių tokio pobūdžio problemų tiesiogiai susijusi su celibatu. Visuomenėje, kurios daugelis narių nesupranta ir nevertina šio ypatingo krikščioniško liudijimo, kunigui yra labai sunku pasirinkti tinkamą laikyseną. Jis dar aiškiau pajunta jame glūdinčią įtampą, o kai kurie tradiciniai argumentai celibato naudai jo ima nebeįtikinti. Dėl to kai kuriems kunigams nepavyksta pasiekti reikiamo savęs vertinimo nei seksualinėje, nei celibato įžado srityje.

Šiandien visuotinai pripažįstama, kad emociniam gyvybingumui ir geram savęs pažinimui labai reikšmingas žmogaus intymus vidinis gyvenimas. Kunigas, kenčiantis dėl menkavertiškumo, sunkiai priima kitų meilę ir vargiai gali teikti pagalbą kitiems. Norėdamas mylėti kitus ir priimti jų meilę, kunigas visų pirma turi mylėti save. Tinkamo savęs vertinimo, pripažinimo šaltinis yra ne išorinis, bet vidinis. Kunigas turėtų pats garbingai pripažinti savo vertę, prieš pripažindamas kitą žmogų ar priimdamas pripažinimą iš jo.

Kunigo intymų vidinį gyvenimą trikdo darbas kaimo parapijose, kur jis yra  atskirtas nuo savo draugų. Vienatvė kartais tampa rimtu rūpesčiu. Pyktis ir agresyvumas, kai jie nėra traktuojami lanksčiai ir konstruktyviai, irgi sukelia stresą. Problemų gali kilti dėl to, kad kunigas mano negalįs ar neturįs galimybės išreikšti savo pykčio.

Stresas galimas ir tada, kai kunigas gauna užduotį, kuri nesutampa su jo potraukiais, neatitinka sugebėjimų ar prieštarauja jo lūkesčiams. Į individą neatsižvelgianti arba jam deramai pasireikšti neleidžianti užduotis stumia jį į moralinį nuopuolį ir sukelia didžiulę įtampą.

Emocinė įtampa atsiranda ir tarp kunigų, kurie, dirbdami vienoje parapijoje, skirtingai žiūri į apaštalavimą ir jo prioritetus.

Dvasinio gyvenimo sunkumai

Streso priežastimi gali būti ir atotrūkis tarp realaus kunigo dvasinio gyvenimo ir jo idealių lūkesčių. Šį atotrūkį paprastai sąlygoja per didelis kiekis įsipareigojimų, atimančių iš kunigo visą jo laiką ir energiją. Toks perdėtas metimasis į veiklą grindžiamas vadinamąja “gerų darbų erezija”, kriptopelagianiškąja tendencija, labiau pabrėžiančia darbus, o ne malonę.

Kitais atvejais problema gali būti tik paties kunigo įsivaizduota. Tas, kuris perdėtai sutelkia dėmesį į idealą, nepriimdamas savo ir konfratrų silpnumo, pasijunta esąs netinkamas, nebesuvokia, kad iš tikrųjų jo gyvenimą sudaro realus bei autentiškas dvasingumas ir “idealo” siekimas.

Jeigu šis atotrūkis gilėja, kunigas gali pradėti trauktis nuo to, kas sudaro jo kunigiškumo šerdį: Kristaus meilės sau pažinimo ir jautimo. Tada malda virsta rutina, apleidžiama, o kunigas palaipsniui ima nebevaldyti savo dvasios, jaučiasi kaltas, patiria nesėkmę pastoracijoje. Netrukus jis pastebi, kad, užuot rėmęsis asmenine patirtimi, skelbdamas žodį dėsto abstrakčias tiesas, o jo sielovadinė veikla tapo banali, kad jo viduje išdžiūvo maitinantis šaltinis.

Taip atsitikus reikia žinoti, kad kunigas turi skirti laiko asmeninei maldai, kaip ir bet kuriai kitai veiklai. Tai turėtų būti valandos ir ypatingos dienos, kurias jis praleidžia tyliai medituodamas vienumoje arba kartkartėmis bendrai melsdamasis su kai kuriais konfratrais.

Kunigas dažnai atsiduria kryžkelėje. Viena vertus, skirdamas laiko maldai, jis pajunta nepasitenkinimą dėl neatliktų skubių sielovados darbų, kita vertus, dėl moralinio imperatyvo, kylančio iš Šventosios Dvasios ir teisėtų bažnytinės vadovybės reikalavimų, jaučia dar didesnį nerimą. Labai dažnai kunigas stačia galva pasineria į veiklą, kad į šalį nustumtų kaltės jausmą. Vienintelė išeitis būtų atnaujinti savo vertybių skalę ir dvasinį gyvenimą, sugrįžti prie dvasingumo šaltinio, t. y. asmeninio ryšio su Dievo Dvasia.

ATSAKAS Į STRESĄ

Nors ir svarbu savo gyvenime atpa-žinti stresą, tai tėra pirmasis žingsnis. Būtina rasti ir teisingą atsaką. Be abejo, esama ir netinkamų reakcijos būdų, iš kurių labiausiai paplitę: persivalgymas, nesaikingas alkoholio vartojimas ar rūkymas, perdėta veikla, prisirišimas prie turto; konfratrų, kitų žmonių, darbo ar apskritai gyvenimo vengimas, pesimistiška ir ciniška laikysena. Šie būdai nėra geri jau vien dėl to, kad jie neišsprendžia streso problemos, nepagerina žmogaus fizinės, emocinės ir dvasinės savijautos. Būtina konstruktyvi reakcija.

Asmeninis lygmuo

Pirmasis vaisingas žingsnis, kurį kunigas gali žengti atsakydamas į stresą, tai paprasčiausiai atkreipti dėmesį į jo simptomus ir imti ieškoti priežasčių. Tai nėra lengva, ypač jeigu tos priežastys jau įsisenėjusios ir sunkiai pastebimos. Naudinga būtų apžvelgti ir keturias sritis, nuo kurių priklauso optimali egzistencija: maldą, darbą, draugystę ir laisvą laiką. Jei visas laikas skiriamas darbui kunigas praranda pusiausvyrą. Dėl daugybės darbų jis nebekreipia dėmesio į draugiškus santykius. Ironiška, bet šitai kaip tiktai trukdo jo darbui. Mat viena esminių savybių, kurių žmonės laukia iš kunigo, yra gebėjimas suprasti ir atjausti kitą. Šias savybes draugystė palaiko ir ugdo.

Bendra visuomenės situacija

Naujausi tyrimai parodė, kad stresą sukelia trys veiksniai: 1) aplinkos sąlygos; 2) subjektyvus situacijos suvokimas ir vertinimas; 3) po to atsirandanti emocinė ir fiziologinė paskata. Vis labiau pabrėžiama, kad didžiulę reikšmę stresui turi tai, kaip mes patys vertiname aplinkos sąlygas. Stresą sukelia žmogaus įsitikinimas, kad kokie nors įvykiai jam turės neigiamų padarinių. Vos suformulavus tokį neigiamą vertinimą, savaime kyla emocinė ir fizinė reakcija, sukurianti įtampą.

Iš čia aiškėja ir trys būdai įtampai sušvelninti. Pirmiausia galėtume bandyti keisti aplinkos sąlygas, kad išvengtume ar apsisaugotume nuo to, kas kelia stresą. Toliau galima stengtis keisti savo požiūrį į mus erzinančius dalykus ir galiausiai, padedami gydytojo, medituodami, sportuodami ar imdamiesi kitų priemonių, sušvelninti savo emociškai bei fiziškai skausmingas reakcijas.

Kunigas nėra pajėgus iš esmės pakeisti visuomenę, kurioje gyvena, tačiau gali keisti savo požiūrį į visuomenę arba stengtis vis geriau pažinti Dievo veikimą joje.

Lūkesčiai ir reikalavimai

Kunigui būtų be galo naudinga, jeigu jis, tardamasis su bendradarbiais, pasistengtų apibrėžti savo apaštalavimo prioritetus ir nusistatytų darbus, nereikalaujančius neprotingų pastangų. Aiškus savo vaidmens apibrėžimas ir realūs siekiai būtų pirmasis žingsnis, padedantis orientuotis tarp daugybės reikalavimų.

Kad kunigas liktų kompetentingas, esminis vaidmuo tenka nuolatiniam lavinimuisi. Kunigas, dedantis pastangas, kad neatsiliktų teologijos srityje bei įgytų naujoms sąlygoms reikalingų įgūdžių, paprastai dirba savimi pasitikėdamas.

Pagaliau, kas yra bene svarbiausia, vis geresnis savęs pažinimas padėtų kunigui realiai vertinti į jį dedamus lūkesčius. Pavyzdžiui, veiklioms, nenustygstančioms asmenybėms stresą gali sukelti per maži pokyčiai, tuo tarpu ramiems žmonėms - per dideli. Tad pastangos geriau pažinti save galėtų būti teigiamas veiksnys mažinant įtampą.

Pripažinimas ir pagalba

Kunigo savybių pripažinimas ne visuomet priklauso nuo paties kunigo. Bet jis gali pasirūpinti, kad nuolatos justų kitų paramą. Tai svarbu, nes asmuo retai, o gal ir niekada, negali išsiskleisti vienas. Paprasčiausiai jis nepastebi visų savo galimybių, nepajėgia pasikeisti ar pakankamai giliai apmąstyti savo padėties, tuo labiau gauti atgarsių apie save.

Paramos kunigas gali susilaukti neformaliai, palaikydamas draugystę su asmenimis, kurie jį myli ir vertina, arba formaliai - įsitraukdamas į kunigų broliją ar grupę. Šiandien kunigai vis labiau rūpinasi sukurti kokias nors kunigų brolijas ir prisiimti atsakomybę vieni už kitus.

Kita vertus, nepakanka, kad kunigą vertintų jo vyresnieji, konfratrai ar tikintieji. Norėdamas pasidžiaugti kitų įvertinimu, jis ir pats turėtų deramai save vertinti. Kai kurie kunigai nesugeba priimti kitų pripažinimo, nes patys apie save yra ne kokios nuomonės. Tokiu atveju jie bando palaikyti savo vertę, būdami perdėtai kritiški ar priešiški kitų atžvilgiu. Tačiau tas, kuris sąžiningai sveikai save vertins, ne tik pajus, kad jam nebereikia negarbingai ieškoti kitų pripažinimo, bet ir patirs kur kas mažiau stresinių situacijų.

Fizinė sveikata

Rūpintis savo fizine sveikata yra autentiškai krikščioniškos savęs meilės išraiška. Rūpestis savimi pasireiškia paprasčiausiais dalykais: kai valgoma tiek, kiek reikia, pakankamai išsimiegama, nuolat mankštinamasi, tikrinamasi pas gydytoją, ilsimasi, nepiktnaudžiaujama alkoholiu.

Emocinė savijauta

Kunigo gerai emocinei būklei, savęs vertinimui ir gerai savijautai reikšmingi intensyvūs santykiai su draugais, kuriems jis galėtų atverti savo širdį ir išsakyti visus reikalus. Kai kuriais kritiškais gyvenimo momentais gali prireikti ir specialisto pagalbos.

Įtakos turi ir kunigo darbo sąlygos. Atskirtinos dvi erdvės: darbo ir gyvenimo. Tam tikrose vietovėse kai kurie diecezijos kunigai mėgina gyventi kartu ir pripažįsta tokio gyvenimo naudą.

Išsaugoti gerą emocinę savijautą padeda ir mėgstamas darbas, kurį gebama gerai atlikti. Net ir turint tas pačias pareigas, kartais gali būti naudinga iš naujo apsvarstyti savo įsipareigojimus. Pavyzdžiui, kai kuriems kunigų talentams išsiskleisti padėjo nauji judėjimai ar maldos grupės.

Kai kada emocinę įtampą įmanoma pašalinti paprasčiausiai išmokus atsipalaiduoti ir keisti mąstymo modelius, kai jie ima kelti įtampą. Kaip jau minėta, sąlygos ar įvykiai yra neutralūs. Jie tampa streso priežastimi tik tada, kai juos imame vertinti neigiamai.

Stresą asmeniniame gyvenime gali suteikti ir kunigiškosios tapatybės problema. Čia nėra lengvų atsakymų. Tačiau juo labiau kunigas per maldą, apmąstymus, dalijimąsi su kitais išryškins savo pašaukimą, juo mažiau bus galimybių emociniams sunkumams atsirasti.

Dvasinis gyvenimas

Dvasinio gyvenimo sunkumai šiandienos kunigo gyvenime dažniausiai kyla dėl to, kad jis nesugeba rasti pakankamai laiko maldai ir vienatvei. Kunigas, spaudžiamas daugybės prašymų ir reikalavimų, gali užmiršti, kad jo veiklos kokybė reikšmingesnė už kiekybę. Labiausiai žmonės norėtų jį matyti kaip dvasinį vadovą, padedantį pažinti Viešpatį ir rasti jo ramybę. Nuolatinis maldos laikas kiekvieną dieną, meditacija, dvasinis skaitymas kunigo gyvenime yra sąlyga sine qua non.

Metiniai susikaupimo laikotarpiai, reguliarūs pokalbiai su dvasios vadovu irgi yra nepakeičiami dalykai. Stresas dažnai atsiranda tada, kai kunigo elgesys ar gyvenimo būdas ima prieštarauti jo skelbiamoms vertybėms, nors to jis ir nesuvoktų. Daugelis mano, kad dvasios vadovu turėtų būti senas, išmintingas ir ypač šventas kunigas. Pasidairę vargu ar rastume tokį. Tada kyla pagunda visiškai atsisakyti dvasinio vadovavimo idėjos. Tačiau reikia suprasti, kad toks vadovo įvaizdis nerealus. Iš tikrųjų vadovu reikėtų pasirinkti draugą, pasižymintį tvirtu tikėjimu, sveika teologija ir praktiškumu, su kuriuo būtų galima reguliariai pasikalbėti apie savo dvasinį gyvenimą. Jis nėra tas, kuris “įsakinėja” savo vadovaujamajam ar už jį sprendžia. Jo padedamas kunigas galės tiktai aiškiau suvokti Dvasios veikimą savo gyvenime.

Kunigiškasis dvasingumas yra pagrindas, leidžiantis įsisąmoninti gyvenimo įtampos neišvengiamumą ir per tai įžvelgti jos teigiamus aspektus. Tam tikru atžvilgiu įtampa yra nuolatinė kunigo, kaip Kristaus mokinio, palydovė, ir susitaikymas su ja aukos dvasia būtų tikroji askezė. Dažniausiai stresą lemia tai, kad kunigas per mažai mąsto apie savo gyvenimą ir per mažai jį tikrina malda. Būtent Evangelijos šviesoje jis galėtų kitaip suvokti esminius gyvenimo įvykius, nusivylimus, baimę.

Kai kada stresas neišvengiamai lydi tą, kuris lieka ištikimas savo tarnystei šių laikų visuomenėje. Geroji Naujiena jau kvietė plaukti prieš srovę Jėzaus laikais, tokia ji išliko ir šiandien.

Be meilės patiriama kančia sukelia apmaudą, su meile - gali gaivinti. Jei kunigas pastebi stresą ir pripažįsta, kad tai neišvengiama autentiškos Evangelijos tarnystės sąlyga, jis pajėgs jį drąsiai ir kūrybiškai priimti. Tokiais atvejais kunigiškosios tarnystės teologija įprasmina stresą, kviesdama giliau įsiskverbti į Viešpaties kančios ir prisikėlimo slėpinį, kuris kunigui ir bendruomenei yra naujos gyvybės šaltinis. Savo kenozėje kunigas susitinka su kenčiančiu Dievo Sūnumi, kuris visuomet yra kiekviename kenčiančiajame.

Institucinis lygmuo

Kiekvienoje vyskupijoje turėtų būti numatyta galimybė kunigams dalyvauti specialiose programose, kurios, kaip ir nuolatinio ugdymo programos, nebūtų vien papildomos akademinės studijos, bet padėtų vykdyti kunigiškąją tarnystę, mokytų, kaip išvengti krizės situacijų, tinkamai naudoti laiką, suprasti savo seksualumą ir pan. Kai kuriais atvejais būtų pravartu, kad vyskupijos kurija tiksliau apibrėžtų parapijos ganytojo ir jo padėjėjų funkcijas. Ordinaras galėtų parašyti ganytojišką laišką, kuriame apmąstytų kunigystės idėją. Vyskupai ir vienuolynų vyresnieji turėtų išmintingai ir apdairiai skirti kunigams dvigubas užduotis.
Svarbu, kad vyskupai ir vyresnieji pripažintų ir įvertintų gerai atliktą darbą. Vyskupijose derėtų nustatyti tam tikrą kunigų įvertinimo ir pripažinimo sistemą.

Fizinei sveikatai išlaikyti kunigui būtinos reguliarios poilsio dienos ir metinės atostogos, jis privalo turėti laiko skaitybai, kultūriniams tikslams. Seminarijose reikėtų ugdyti deramą seminaristų požiūrį į fizinę sveikatą bei nuolatinę mankštą.

Kalbant apie emocinę būklę, siūlytina, jeigu įmanoma, sudaryti grupę kunigų, kurie išmanytų kunigų poreikius, gebėjimus, interesus. Skiriant pareigas, ši grupė turėtų padėti įvertinti, ar užduotis atitiks kunigo jėgas, ar jis galės ją gerai atlikti. Naudingi būtų ir asmenys, kurie išklausytų kunigų nusiskundimus, pagalbos kunigams programos bei grupės. Vyskupija taip pat galėtų numatyti galimybę, kad streso kamuojamiems kunigams patarinėtų specialūs konsultantai (dekanai, vikarai, psichiatrai, gydytojai).

Pirmojo paskyrimo ir išėjimo į poilsį momentai kunigo gyvenime yra kritiški. Čia galėtų pasitarnauti jauniems kunigams skirtos pasirengimo sielovadai bei tarpusavio pagalbos programos. Kadangi pirmi penkeri kunigystės metai turi ypatingą reikšmę, tokios programos padėtų išvengti nusivylimo, nepasitenkinimo, frustracijos, sėkmingai įvesdintų į presbiterio tarnystę.

Dėl dvasinio gyvenimo, svarbu, kad vyskupai ir vienuolijų vyresnieji skatintų kunigus dalyvauti įvairaus pobūdžio metinėse rekolekcijose bei sudarytų tam sąlygas, ragintų juos naudotis asmeniniu dvasiniu vadovavimu, nuolatos skirti laiko buvimui vienumoje bei maldai.
 
Parengė kun. Lionginas Virbalas SJ