a) apmąstymas ir savęs ištyrimas

Mes gyvename maišaties, nesibaigiančių žodžių eroje ir vis dėlto nesugebame bendrauti su kitais. Vis daugiau žmonių sako: niekas nesiklauso... o ir mes mažai randame laiko išklausyti kitus. Mūsų ausys girdi daug balsų, bet širdis vargu ar išvis klausosi, suvokia ir atsiveria, kad atsilieptų. Kai kas reikalauja, kad kiti jų klausytų kaip pranašų: jie žada laimę, klaidindami daugybę žmonių. Susidūrę su begale dviprasmiškų ir prieštaringų žinių, privalome paklausti savęs:

• Kuo galima pasitikėti ir ką įdėmiai išklausyti?
• Kas gali perduoti tiesos ir gyvenimo žodžius?
• Kokių reikia sąlygų, kad tokioje žodžių gausybėje išgirstume ir atpažintume Dievo Žodį?

b) Dievo Žodžio klausymas

“Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kuriedu kalbėjosi su Jėzumi. Petras ir sako Jėzui: “Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines:vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui”. Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę. Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: “Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!” Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų.”

Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie buvo matę, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių” (Mk 9, 2 - 9).

Kad išgirstume, mums reikia nors trupučio vidinės tylos, kuri leidžia balsui pasiekti širdį: tokiu būdu tikrovė netenka savo įprastinio matomo apvalkalo ir atskleidžia gilesnę savo prasmę. Tuomet ji kalba mums ir atskleidžia tiesą. Kaip tik ant kalno Tėvas prabyla apie Sūnų ir prašo, kad mūsų širdys jo klausytų.

Ką tik perskaitytoje Evangelijos ištraukoje vaizduojamas svarbiausias Jėzaus gyvenimo momentas. Po trisdešimties metų nežinomo gyvenimo Nazarete ir trejų tarnystės metų jis žengia į savo Kančią, Mirtį ir Prisikėlimą. Jis pradeda žmonijos kelionę atgal pas Tėvą.

Būti krikščionimi reiškia jo klausyti: tapti Kristaus mokiniu, sudaryti su juo Sandorą, sekti juo tarnaujant broliams ir seserims. Tačiau Žodį išgirsti privalo visi žmonės, visais laikais, visuose kraštuose. Tai Evangelijos ir Bažnyčios, kuri, kaip mylinti motina, niekada nepaliauja kartojusi Žodį skirtingais būdais, dovana. Kad Žodis ne tik būtų išgirstas, bet ir išklausytas, priimtas į širdį ir paverstas gyvenimu, Tėvas į mūsų širdis įkvėpė Šventosios Dvasios, kuri nepaliaujamai teikia tikėjimo dovaną.

Tikėjimas - tai sugebėjimas išgirsti Žodį, tai dovana, kurią turime atrasti ir puoselėti, kad žengtume Tiesos Keliu į Gyvenimą - Jėzų Kristų.

NB. Tolimesniam apmąstymui skaityti nr. 554 - 556 iš Katalikų Bažnyčios Katekizmo.
 

c) dalijimasis

Jėzus yra vienintelis ir galutinis Tėvo Žodis. Tėvas mus prašo jo klausyti:

• Kaip galime atskirti Dievo Žodį iš gausybės balsų, kuriuos girdime?
• Kaip galime sekti Kristų, klausyti jo balso, kai apsisprendžiame savo kasdieniniame gyvenime?
• Kaip išgirsti Jėzų ir juo sekti net sunkiomis aplinkybėmis?

d) malda

116 psalmė: Einu savo keliu Viešpaties artume. Myliu Viešpatį, nes jis girdi, klausosi mano maldavimų balso.
 

e) pasiryžimas

• Ypatingą dėmesį  skirti Evangelijos - Viešpaties Žodžio skaitymui.
• Įsiklausyti į Kristų, esantį ligoniuose ir kenčiančiuose.
• Klausyti Kristaus, sekti ir liudyti jį net ir sunkiomis aplinkybėmis.