“VISUS PATRAUKSIU PRIE SAVĘS”

5 Gavėnios sekmadienis
Jer 31, 31-34; Žyd 5, 7-9; Jn 12, 20-33
 

Jau penkta savaitė keliaujame Gavėnios keliu, paskatinti raginimo “atsiverskite”. Mąstome apie Dievo sandorą, su mumis sudarytą, laiko bandytą, žmogaus netesėtą, anot pranašo Jeremijo, mūsų sulaužytą, nors buvome vedami net už rankos. Spyriojamės laikomi už rankos, murmame vedami iš Egipto nelaisvės.

Tam, kuris lieka mums ištikimas, nebėra kur trauktis. Dėl savo ištikimybės Jis sudaro su mumis naują Sandorą. Bet kam tas įstatymas, jei širdis nelinksta, valia net priešinasi, jei viduje verda kitas gyvenimas? Jei klausoma kito įstatymo,  reikia pakeisti vidų, “įrašyti įstatymą į širdį”.

Nebevesi , Viešpatie, mūsų paėmęs už rankos, nes Tavo Sandora sulaužyta. Tačiau kaip įrašysi savo įstatymą į mūsų širdis, jei ir toliau liksi valdovas, kaip tuomet, kai išvedei mus už rankos iš Egipto?

Kaip Viešpačiui elgtis, kad mūsų vidus atsivertų, kad širdis suvirpėtų, kad būtume išvaduoti iš šėtono vergijos, kad būtų atstatyta dar rojuje suardyta dangaus karalystė. Kad visa tai įvyktų, Tau, Viešpatie, liko vienintelis būdas - nužengti nuo sosto, grūdu pavirsti, apmirti nukritus į žemę, būti pakeltam ant kryžiaus, kad įsmeigę akis į kryžių ir į Tavo kančią mes praregėtume ir įtikėtume. Tada nebereikės mūsų už rankos vedžioti, mums spyriojantis, murmant ir prieštaraujant.

Kai būsi pakeltas nuo žemės, kai atsisėsi kryžiaus soste, kai Tavo kūne nebeliks sveikos vietos, kai grūdu krisi į žemę ir apmirsi, tik tuomet visus patrauksi prie savęs, tik tuomet mūsų širdyse atsiras vietos Tavo įstatymui, ir Tu būsi mūsų Dievas.

Iš tikrųjų dabar nebereikia mums šaukti: “Pažinkite Viešpatį”. Savo vardą pašlovino ir dar pašlovins Tėvas, sodindamas Sūnų kryžiaus sostan ir mus visus patraukdamas prie savęs. Mums, panašiai kaip ir Nikodemui, Jėzus byloja: “Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3, 14). “O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs” - laidavai savo žodžiu.

Štai stovime po Tavo kryžiumi. Patraukei mus prie savęs, bet ar mes jau visiškai Tavo, ar Tavo įstatymas mūsų viduje, ar širdis jo neatmeta?

Kur aš esu, ten bus ir mano tarnas”,- sako Viešpats. Tu esi pas Tėvą, žinome ir išpažįstame, kad Tu sėdi Tėvo dešinėje. Ir mus kvieti pas save. Tavo sąlyga: tarnui privalu sekti šeimininką.

Sekė Kristų minios, sekė mokiniai, sekė būsimieji apaštalai, kad per juos Geroji Naujiena pasiektų žemės pakraščius. Sekė Kristų ir Petras, numatytas būti Uola.

Ar iš tikrųjų sekei, Petrai? Ar iš tikrųjų nešei pasauliui Kristų? Juk mylėjai savo gyvybę taip, kad vos jos nepražudei. Nenorėjai, pabijojai kviečio grūdu tapti, kristi į žemę ir apmirti. Vos nelikai bevaisis.

Prisiminkime sceną iš grožinio kūrinio “Quo vadis”, iliustruojančio Evangelijos mintį. Petras, norėjęs palikti Romą ir nusiminęs pabėgti iš sugedusio stabmeldžių miesto, kelyje sutiko Kristų, einantį į miestą. Užklausė “Quo vadis, Domine - kur eini, Viešpatie?” - “Einu į Romą antrą kartą mirti”,- tarė Kristus ir pradingo iš akių. Laimingas šventasis Petras. Jis suprato - jei Kristaus mokiniai bėgs iš sugedusio stabmeldžių miesto, užuot apaštalavę, Kristui reikės vėl iš naujo mirti už žmones. Petras atsipeikėjo, grįžo į miestą, mokė žmones ir galvą už Kristų padėjo.

Ir šiandien mūsų sielos, tarpusavio santykiai, visas mūsų gyvenimas pilnas sumaišties, panašiai kaip anuometinė sugedusi stabmeldiškoji Roma. Gal ne vienas norėtume sprukti, o gal net jau ir bėgame, nusivylę, nebetikėdami savo misija.

Tegul Kristaus kryžius malonės versme mus užlieja, numazgodamas kaltę, tegul pakeltas nuo žemės Išganytojas visus patraukia prie savęs. Tegul Kryžius padeda mums eiti
Naujosios Sandoros keliu, kad Dievo įstatymą jaustume į vidų įdėtą, į širdį įrašytą, gausius vaisius nešantį.