Verbų sekmadienis
Iz 50,47; Fil 2, 6-11; Mk 14, 1-15,47
 

Šio sekmadienio liturgijos ašis - Viešpaties Kančios atpasakojimas. Daugeliui krikščionių (praktiškai visiems tiems, kurie nedalyvauja Didžiojo Penktadienio liturgijoje) tai vienintelė galimybė išgirsti šią Evangelijos dalį. Pirmiausia į akis krinta keistas dalykas; ši Evangelijos dalis skaitoma kaip tik Palmių (lietuviškai Verbų), arba Kančios, sekmadienį, kuris yra apibūdinamas kaip šventė ir triumfas. Mūsų šiandienis šventimas prasideda džiugiu Osana ir baigiasi pykčio proveržiu: ant kryžiaus jį! Visa tai neprieštarauja Verbų sekmadienio prasmei, bet kaip tik atskleidžia Kristaus kančios slėpinio esmę. Šis slėpinys skelbia štai ką: Kristus savanoriškai prisiima kančią; jo visiškai negniuždo kažkas už jį aukštesnis. Paties Jėzaus žodžiai liudija: “Niekas neatima jos (gyvybės) iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu” (Jn 10, 18). Pats Jėzus, vykdydamas Tėvo valią, supranta, kad atėjo valanda ir ją priima kaip paklusnus sūnus, be galo mylėdamas žmones. Apaštalas ir evangelistas Jonas liudija: “Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo” (Jn 13, 1).

Dar norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad Kančios pasakojimai yra ne Evangelijos pabaigoje, bet pačioje pradžioje. Įžymiųjų žmonių biografijos prasideda jų gimimu (iš tikrųjų dar daug metų prieš jų prasidėjimą ir gimimą) ir baigiasi jų mirtimi. Jėzaus biografija prasidėjo jo mirtimi, ir tik vėliau buvo pridėti pasakojimai apie Jėzaus vaikystę . Todėl Kristaus kančios atpasakojimai buvo pirmieji tiek žodinėje tradicijoje, tiek ir rašytiniuose šaltiniuose. Evangelijas taip ir vadindavo: “Evangelijos yra Kristaus Kančios atpasakojimai su ilgu įvadu” (M. Kaeler). Keturi evangelistai Kančią atpasakoja daug vieningiau, negu kitus evangelinius įvykius. Ji yra esminė, pasakytume, pilnutinės Evangelijos siužeto dalis. Visų laikų netikinčiųjų bandymai sugriauti jų tikėtinumą baigdavosi nesėkmėmis. Kančios pasakojimų paprastumas, neturintis polemikos tono, pačių autorių labai menki komentarai, smulkūs neatitikimai, kurių visiškai nesirūpinama pašalinti, - visa tai sudaro objektyvaus ir pirmųjų lūpų liudijimo įspūdį. O šių laikų “kritiški”, modernūs darbai, atkuriantys tikrąjį Kristaus kančios vaizdą, atrodo daugiau ar mažiau savavališki, nenuoširdūs ir tendencingi.

Mokslininkai ir istorikai, skaitydami Kristaus kančią, iškart klausia: kas gi vis dėlto kaltas dėl Jėzaus mirties? Žydai ar romėnai? Jėzus mirė dėl religinių ( kadangi skelbėsi esąs Mesijas) ar dėl politinių (kaip sukilėlis prieš okupantų valdžią) motyvų? Kaltės atsakomybė tenka tiek žydams, tiek ir romėnams, juo labiau pagal Evangelijos versiją tų laikų žydų tautos vadams (taigi kalta ne visa tauta ir ne kitos kartos...). Labiau susimąsčius, Kristaus mirties kaltininkų reikėtų ieškoti dar prieš Kristaus suėmimą, tarp tų, kurie jau buvo parengę kančios taurę. Kristaus Kančios istorijoje iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi yra nereikalingų intarpų, pasakojimų apie kitus asmenis: Judo išdavystę, Petro išsigynimą, Piloto rankų plovimą, Barabą, du piktadarius. Atrodytų, kad šie žmonės visiškai nereikalingi. Bet iš tikrųjų yra priešingai. Jie kaip tik išreiškia ir simbolizuoja visą realybę - visa tai, kas Kristų iš tikrųjų nukryžiavo: “Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus” (1 Pt 2, 24). Jėzus nešė mūsų nuodėmes, o mūsų nuodėmės Jėzų užkėlė ir prikalė ant kryžiaus. Karaliui Dovydui, ieškančiam tikrojo kaltininko Natano pasakojime pranašas ištaria: “Tu esi tas žmogus!” (2 Sam 12, 7). Tą patį Dievas sako ir mums, kai ieškome Jėzaus mirties kaltininko: “Tu esi tas žmogus!” Judas, kuris išduoda, Petras, kuris išsigina, Pilotas, kuris plaunasi rankas, žmonės, kurie šildosi rankas taukšdami niekus, kareiviai, kurie dalijasi pasmerktojo drabužius, piktadariai, tiksliau, žmogžudžiai... - visi išvardytieji nėra pavieniai žmonės: už jų stovi minios, taip pat ir mes...

Perskaitę Kristaus Kančią ir užvertę Evangelijos knygą, dabar suprantame, kad Kristaus kančia nesibaigė, ji tęsiasi. Vienas izraelitų kilmės rašytojas savo knygos apie Kristaus teismo procesą pabaigoje rašo: “Kristaus kaltintojai mirė. Liudytojai išsiskirstė į namus. Teisėjas paliko tribunolą. Bet Kristaus teismo procesas tęsiasi” (P. Winter). Tam žydų rašytojui Kristaus teismo procesas tęsiasi visų laikų antisemitiniuose aktuose. Taip pat ir mums, krikščionims, Kristaus teismo procesas ir jo kančia tęsiasi, bet kitomis prasmėmis. Pirmiausia atsinaujina kiekviename Kristaus mokinyje (žmoguje), kuris kenčia ir yra persekiojamas kaip Jėzus dėl teisybės; kančia atnaujinama kiekvieno, kuris savo nuodėmėmis vis dar šaukia: “Ne šitą, bet Barabą! Ant kryžiaus jį!”

Nuo mūsų pačių priklauso, su kuo esame Kristaus kančios istorijoje: ar su Simonu Kireniečiu, kuris petis petin su Kristumi neša kryžiaus naštą, ar su drąsiąja Veronika, šluostančia krauju pasruvusį Jėzaus veidą, ar su gailiai verkiančiomis moterimis, ar su šimtininku, kuris mušasi į krūtinę, ar su Marija ir Jonu, stovinčiais po kryžiumi. O gal su Judu, išsigynusiu Petru, Pilotu, kurio rankos jau nenuplaunamos vandeniu, arba su tais, kurie “stebėjo iš toli”?

Kristaus kančios istorija baigiasi kapo rūsio akmens užritimu. Mes žinome, kad akmens luitas negalėjo sulaikyti Jėzaus: Jis prisikėlė. Tačiau kol egzistuoja šis nuodėmės ir kančios pasaulis, Kristus paslaptingai dar yra uždarytas kape, dar visiškai mumyse neprisikėlė. II amžiaus rašytojas (Jono darbai) taip rašo: “Kristus yra kalėjime, kape, surakintas grandinėmis, apspjaudomas, kankinamas ir teisiamas, kadangi su tais, kurie kenčia, kenčia ir jis”. Didžioji Savaitė tai nuolat mums turi priminti. Mūsų dabartinį gyvenimą išreiškia kryžiaus simbolika, o mūsų tikėjimą ir viltį atspindi Prisikėlęs Kristus ir jo tuščias kapas...

Visas mūsų gyvenimas tam tikra prasme yra Šventoji Savaitė, jeigu tik gyvename tikėjimu, laukdami Aštuntosios Savaitės Dienos - Prisikėlimo Sekmadienio - Amžinųjų Velykų. O šiuo metu Jėzus kartoja savo kvietimą, kaip kadaise savo mokiniams Alyvų kalne: “Pasilikite čia ir melskitės, budėkite su manimi” (plg. Mt 26, 38 - 41).

Pagal T. Raniero Cantalamessa OFM Cap parengė kun. Gintaras Petronis