a) apmąstymas ir savęs ištyrimas

Susirinkę į savo bažnyčias ir koplyčias, pastatytas iš akmens, plytų ir medžio, turėtume nepamiršti, jog vienintelė tikroji “šventykla” - Jėzus. Jis yra tikroji garbinimo “vieta”, kur galime susitikti Tėvą ir šlovinti jį dvasia ir tiesa. Krikštas, suvienydamas mus su Kristumi, mus ir mūsų brolius bei seseris irgi padaro šventovėmis. Paklauskime savęs:

• Kur galima rasti Dievą: varguoliuose, savo broliuose ir seseryse, savojoje širdyje, savo sąžinėje, Bažnyčioje, liturgijoje, Eucharistijoje, Susitaikinimo sakramente?
• Ar suvokiame, jog Krikštas mus padarė Šventosios Dvasios “šventovėmis”?
• Ką mums , krikščionims, reiškia žodžiai “eiti į bažnyčią”?

b) Dievo Žodžio klausymas

“Ir jie ateina į Jeruzalę. Įėj¿s į šventyklą, Jėzus ėmė varyti laukan parduodančius ir perkančius šventykloje. Jis išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus ir neleido nešti rakandų per šventyklą. Jis mokė ir skelbė: “Argi neparašyta: Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms! O jūs pavertėte juos plėšikų lindyne”. Tai išgirdę, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai tarėsi, kaip jį pražudyti. Jie mat bijojo Jėzaus, nes visi žmonės buvo pagauti jo mokslo. Atėjus vakarui, Jėzus su mokiniais išėjo iš miesto” (Mk 11, 15 - 19).

Namai yra artumo, gyvybės ir dalijimosi vieta. Ir Dievas panoro apsigyventi tarp mūsų. Tačiau dažnai mes jį apribojame plytų bažnyčiomis ir neleidžiame jam išeiti drauge su mumis už bažnyčios sienų. O mūsų gyvenimas nesutelpa tarp tų sienų.

Viešojo gyvenimo pradžioje Jėzus, “kuriame yra visa Dievo pilnatvė”, nori mums padėti įveikti ribas ir užtvaras: kadangi Dievas įžengė į mūsų pasaulį, daugiau nebėra nė vienos nešventos vietos. Susitikimas su juo priklauso tik nuo mūsų troškimo, mūsų širdies, nes jis yra mūsų šventovė, garbinimo vieta, mūsų susitikimas su Tėvu.

Katalikų Bažnyčios Katekizmas mums padeda geriau pažinti “šventyklos” temą:

• Pirmiausia Dievas yra gamtoje; šv. Paulius sako: kas neregėjo gamtos grožio, tiems bus atleista, kad jo nežinojo! Mums, krikščionims, Dievas yra sakramentiniuose “ženkluose”, paimtuose iš gamtos.
• Pasak Izaijo, Dievui maloniau būti tarp vargšų - turėti savo namus, savo šventyklą; tai vieta, kur jis pasireng¿s mus sutikti, nes mums pasirodo kiekviename brolyje ar sesėje.
• Mums nereikia žvelgti niekur toliau: jis yra mumyse, mūsų kūne, kurį šv. Paulius ragina gerbti: “argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Šventosios Dvasios šventovė?” Taip ir mes privalome rūpintis šiais “Dievo namais”, juos puošti, užlaikyti švarius ir šviesius. Blogai elgtis su savo ar kitų kūnu, savo ir kitų net ir grožio vardu, reiškia teršti Dievo šventovę!
• Tačiau jis dar labiau būna žmogaus širdyje, į kurią, kaip sako Jėzus, jei laikysimės įsakymų, “mes su Tėvu ateisime ir apsigyvensime”. Jis yra mūsų sąžinės vieta, “šventovė”, apie kurią kalba Susirinkimas (GS 16), kur žmogus pasilieka vienas su Dievu ir girdi jo balsą, arba, pasak šv. Augustino, kur “Dievas yra arčiau man¿s negu aš pats”: tai artumo ir bendrystės vieta, namai, šventovė.
• Jis yra, kad mes galėtume jį sutikti toli neieškodami, šventovėje, kur jis mūs¸ laukia kartu su mūsų broliais ir seserimis, kad ištesėtų savo pažadą: “kur du ar trys susirenka mano vardu, ten ir aš esu”, kur jisai kviečia mus kartu švęsti gyvybę, t.y. paaukoti ją Tėvui per kunigo rankas ir priimti atgal iš jo Gyvybę mumyse kaip malonę.
• Tačiau tikroji, nesutepta ir šventa šventykla yra pats Jėzus, kuriame yra dievybės pilnatvė. Vis dėlto Jėzus troško būti šventykloje, pasilikti šventykloje ir kalbėti apie Dievo dalykus; jis ją pavadino Tėvo namais, tačiau nedvejodamas sugriovė visas iliuzijas t¸, kurie ieškojo saugumo medžiaginėje šventovėje. Dievas prašė, kad jam būtų pastatyta šventykla, kad ji būtų šlovinga ir išreikštų jo didybę; bet Jėzus, verkdamas dėl Jeruzalės, nesvyruodamas numatė jos visišką sugriovimą.
• Šventykla yra svarbi, tačiau ji nėra svarbiausia: tai liturgijos, Eucharistijos, susitaikymo, krikščionių susirinkimo vieta, tai bendri namai, kuriuose vaikai kartu sutinka Dievą. Kaip ir kiekvienos šeimos namams, jiems reikia mylinčio rūpesčio ir dėmesio... bet tai visvien tėra tik medžiaginė vieta!

c) dalijimasis

“Jame mes gyvename, judame ir esame”, sako šv. Paulius. Pasidalykime savo patyrimu ir “šventyklos” vertės suvokimu:

• Kaip suprantame šv. Pauliaus teiginį: “mes , kaip gyvieji akmenys, esame įmūryti į šventąją Dievo šventovę”?
• Kur lengviau sutikti Dievą?
• Koks ryšys yra tarp Dievo susitikimo bažnyčioje, šeimoje, darbe, bendraujant su kitais?

118 psalmė: Dėkokite Viešpačiui, nes jis geras

Dėkokite Viešpačiui, nes jis geras,
per amžius tveria jo ištikima meilė!
Dėkoju tau, kad manęs išklausei
ir tapai man išgelbėjimu.
Akmuo, kurį statytojai atmetė,
tapo kertiniu akmeniu.
Taip Viešpaties padaryta, -
koks mums nuostabus reginys!
Ši diena yra Viešpaties duota,-
linksminkimės ir džiūgaukime.

e) Pasiryžimas

Svarbu, kad bendruomenė pasiryžtų susirinkti Dievo “namuose“ kasdieniniam Dievo žodžio šventimui. Galima sukviesti visą bendruomenę praleisti čia šiek tiek laiko skaitant tam tikras Šventojo Rašto ištraukas iš tų, kurias liturgija siūlo tikintiesiems.

Paskelbiama diena ir laikas švęsti Žodį, ir pakviečiami visi: asmenys, grupės, bendrijos, šeimos, visa bendruomenė. Tie, kurie negali dalyvauti, raginami perskaityti tuos pačius Biblijos tekstus, tą pačią dieną namuose individualiai arba visa šeima juos apmąstyti ir pasimelsti.