“RAMYBĖ JUMS” PRAKTIŠKAI

2 Velykų sekmadienis (Atvelykis)
Apd 4, 32 - 35; 1 Jn 5, 1 - 6; Jn 20, 19 - 31
 

Dvidešimto amžiaus žmonijai Kristus kelią rodo, kurį numatė didis Praamžius. Beribei meilei kelius pramynęs, visų jis laukia džiaugsmo tėvynėj. “Ramybė jums”, - kartojo Kristus savo mokiniams ir visiems, kuriuos lankė, kuriems, palikęs kapą, jis pasirodė tada prieš 20 amžių. Ramybės linkėjo savo vos tik pradėjusiai gyvuoti Bažnyčiai, - didžiosios meilės kūrėjai. Šis Kristaus linkėjimas išgąsdintiems, išblaškytiems, persekiojamiems mokiniams buvo visų brangiausias. Tai reiškė: nepameskite galvos sunkiomis gyvenimo situacijomis, pasitikėkite manimi. Aš juk visada su jumis. Tai troškimas begaline meile degančios širdies Mokytojo, kuris savo žodžius paliudijo darbais, savo gyvybę atidavė žemės brolių ir seserų atpirkimui, savo įkurtosios Bažnyčios amžinajam gyvenimui. Jis globoja ir rūpinasi ja, vos tik atsikėlęs iš kapo. Jis įsteigia Atgailos sakramentą, parodo neapsakomą tėvišką ir brolišką maloningumą ir meilę mums. Jis šiuo sakramentu prie savo tėviškos, visa atleidžiančios širdies amžiais glaudė ir glaudžia net didžiausius nusidėjėlius. Kristaus paliktą ramybės ir meilės programą tęs apaštalai. Šv. Petras, Bažnyčios galva, kreipdamasis į pirmąsias krikščionių bendruomenes, nurodo: “Nuskaidrinę savo sielas klusnumu tiesai ir siekdami neveidmainiškos brolių meilės, karštai, iš širdies mylėkite vieni kitus”. Artimo meilė yra sielos tobulumo žymė. “Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tampa tobula”, - sako apaštalas šv. Jonas. Jis dar įspėja: “Kuris nekenčia savo brolio, tas yra žmogžudys ir neturi amžino gyvenimo, jame pasiliekančio”.

Šv. Jokūbas Kristaus paliktąjį meilės įsakymą vadina karališkuoju. Šv. Augustinas primena, kad Dievo sūnūs nuo šėtono vaikų skiriasi meile. Gėtė savo veikale “Faustas” demoną vaizduoja kaip viską ardančią, kupiną neapykantos ir nerimo dvasią. Meilė yra visų dorybių valdovė. Didinga yra išmintis, kuri nesustoja prie žemės dulkių, bet kreipia žvilgsnį į amžinybės tolius, į nenykstančiuosius gėrius. Didingas yra teisingumas, kuris laiko rankoje svarstykles ir kiekvienam atiduoda kas priklauso. Didingas susivaldymas, kuris pažaboja, sutramdo netvarkingas aistras. Didinga drąsa, kuri nepalūžta po gyvenimo sunkumais. Didingas tikėjimas, kuris žmogaus protą pakelia nuo ribotos žemės iki dieviškų paslapčių, iki begalinio neaprėpiamo Dievo, tačiau didingiausia yra meilė, nes ji padaro žmogų panašų į Dievą. O Dievas yra meilė.

Velykinis ramybės linkėjimas neprarado gilios prasmės ir po 20-ies amžių. Jis ypač tinka mūsų dienoms ir mūsų širdims. Iš altoriaus namelio jis kasdien linki ramybės ir tarpusavio meilės. Velykinis “Ramybė jums” paskelbta viso pasaulio žmonėms, milijoninės Kristaus Bažnyčios nariams. Tačiau šių dienų žmoniją, tikinčiuosius blaško sudėtingos audros. Tūkstančiai nuomonių, neteisinga informacija, paskalos, net šmeižtai ardo tarpusavio sutarimą, tarpusavio meilę, suklaidina net tuos, kurie nori sekti Išganytoju.

Fariziejai save laikė tautos teisiaisiais, atseit, gynė tuometinę Bažnyčią nuo suvedžiotojo, kaip jie vadino Kristų, nuo “velnio apsėstojo”. Jį pakabindami ant kryžiaus, manė atlikę žygdarbį. Ar demonas ir mums nepina panašių pinklių? Kartais atrodo, kad žmonės, jei tik galėtų, vienas kitą ant kryžiaus kabintų. Tad savo poelgius pasverkime atleidimo ir meilės įsakymu. To įsakymo šviesoje išryškės mūsų darbų pobūdis. Mūsų Tėvynėje Lietuvoje, kuri jau šešetą amžių eina po Kristaus vėliava, ne vieną kartą buvo parduotas Kristus, pakartotas Petro, išsiginančio savo Mokytojo, poelgis. Daug tikinčiųjų išbėgiojo, nutilo, nedaugelis liko ištikimi per visus išmėginimus, o ir šiems yra pavojus, savo teisumu įsitikinus, kitus negailestingai smerkti. Atminkime: mūsų ištikimybė labiau yra iš Dievo malonės, negu iš mūsų nuopelno.

Pasaulyje skamba šių dienų Kristaus meilės nešėjų vardai. Tai kunigo Maksimiljano Kolbės, badu mirusio už kitą kalinį, šeimos tėvą, vardas. Tai Kalkutos Motinos Teresės, gyvenančios nesavanaudišką gyvenimą, savo aplinkoje meile ir auka šluostančios ašaras nelaimingiesiems. Jie meile, bet ne kitų pasmerkimu ir savęs kėlimu naikino aplinkos blogį. Ar mes bent kiek panašūs į juos?

Šiuo Velykiniu laiku Bažnyčia, matydama ir suprasdama šiandienio žmogaus didelius kasdienius rūpesčius, netikrumą dėl rytdienos, didelę atominio karo, keliančio nerimą, grėsmę - naujai ir didžia meile visai žmonijai kartoja Kristaus žodžius: “Ramybė jums!” Kviečia visus atsinaujinti, vertinti visą savo mąstyseną ir poelgius pagal Kristaus meilę. Milijonai pasaulyje išgirdo šį kvietimą. Ypač Kristaus Bažnyčiai priešiškumo ledus laužo Kristaus vietininkas Jonas Paulius II; jo, kaip popiežiaus kelionės, tėviškas, gilia artimo meile persunktas žodis tautų vadams, primenantis taikos ir skurstančiųjų gelbėjimo reikalą, kviečia tikinčiuosius gyventi Kristaus meile, darbais liudyti jį savo aplinkoje. Šių metų sausio pirmajai - Taikos dienai Jonas Paulius II parinko šūkį: “Ateik - ir laimėsi taiką, patirsi ramybę”.

Ar žmonijos likimas bus pakreiptas išmintinga linkme, priklausys nuo to, ar tautų vadai išgirs šį meilės ir ramybės linkėjimą. O, kad jie išgirstų ir įgyvendintų tai, mes tikintieji, turime savo malda ir auka atsverti šio pasaulio nuodėmes ir niekšybes, žeidžiančias Išganytojo širdį. Mes, Kristaus Bažnyčios nariai, į savo gyvenimo namo pamatus privalome įlydyti tą Kristaus meilės ir ramybės testamentą, kuris nuolat spinduliuotų į mus ir mus persunktų meile ir auka - meile Dievui, Tėvynei, artimui ir priešams. Tai turėtų būti kiekvieno krikščionio kasdienos duona. Ar tokia dvasia alsavo iki šiol mūsų dienos? Ar mokėjome gyvenimo įvykiuose savo valią suderinti su Dievo valia? Nepaslaptis, kad ir mes, tikintieji, įvairius įvykius, situacijas dažnai vertiname tik laikino, prabėgančio gyvenimo akimirkos požiūriu, pagal savo riboto “AŠ” norus. O Apvaizda mūsų troškimus visada kreipia kita linkme. Jis daro tai tik dėl jam vienam težinomos ateities, laiko tėkmėje numatydamas ir rengdamas galimybes savo Bažnyčios ir visų mūsų dvasinei naudai.

Taigi, brangieji, būkite atsargūs, kad dėl savo ribotumo netaptume Dievo valios ardytojai. Kylančias priešingų nuomonių ugneles gesinkime ne pykčiu, bet meile, mokėkime suprasti ir atleisti kitiems, skleiskime tą Kristaus meilės ir ramybės linkėjimą tarp savųjų, savo parapijoje, darbo vietose. Kristus, palikęs mums savo įsakymą “Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau”, laukia iš visos žmonijos ir iš kiekvieno mūsų teigiamo atsako. Ką gi kiekvienas mes jam, altoriaus meilės Kaliniui, galime atsakyti? Ką gi artimo meilės atžvilgiu kalba mūsų sąžinė? Ar po šventinio laikotarpio bent lašeliu meilės, dėl ramybės pasikeitė mūsų tarpusavio santykiai? Skaudu, bet tenka prisipažinti, kad tarp žmonių žiojėja daug bedugnių - tarp tautų, tarp kaimynų, ir netgi tarp tikinčiųjų. Žmogus žmogui duobę kasa, žybsi neapykantos, keršto ugnelės. Išvada viena: tie žmonės krikščionių vardu tik vadinasi, bet juo negyvena. Kristaus linkėjimui “Ramybė jums” - uždarytos tų sielų durys. Ir vis dėlto - pabuskime šiandien, nelaukdami rytdienos! Rytojaus dieną jau gali Viešpats paprašyti ne vieną ataskaitos! Tegu nuo šios dienos Kristaus meilės įsakymas bus mūsų kelrodis, o mes patys - tos meilės ir ramybės nešėjai, ne ardytojai.

Jei šalia mūsų kas klysta, eikime, kaip mokė Gerasis Ganytojas, ištraukti iš erškėčių, bet ne teisti.

Kristau, mūsų Mokytojau! Ramybės, meilės ir taikos valdove! Prikelk iš nuodėmių visą pasaulį, mūsų brangiąją Tėvynę Lietuvą, mūsų šeimas ir parapijas šventesniam, Tavosios meilės ir ramybės kupinam gyvenimui, nes Tu esi mūsų Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.