Tarptautinių eucharistinių susitikimų idėja gimė Vakarų Europoje XIX a. 7-ojo dešimtmečio viduryje, kai iškilo reikalas ne tik pagyvinti eucharistines pamaldas, bet ir pasipriešinti tuo metu stiprėjančioms pasaulietinėms  tendencijoms, turinčioms aiškų antibažnytinį ir net antireliginį atspalvį.

Toks Bažnyčios atsinaujinimas buvo ypač būdingas Prancūzijos pasauliečiams. Daugiausia čia nusipelnė Emilie-Merie Tamisier (1834 - 1910), kuri jau apie 1870 m. organizuodavo eucharistines maldininkų keliones. Ją rėmė nuodėmklausiai, ypač vėliau šventuoju paskelbtasis kun. Petras Julianas Eymard (1811 - 1868), Paryžiaus vyskupas Gaston de Segur (1820 - 1880), taip pat Fribūro (Šveicarija) vyskupas Gaspard Mermillod ir Lježo (Belgija) vyskupas Viktor-Joseph Deutreloux. Įvykiai, lėmę eucharistinių kongresų atsiradimą, buvo šie: 1874 m. masinė maldininkų kelionė iš Lilio į Douai, 1876 m. Avinjone ir 1878 m. Favernay vykusios eucharistinės pamaldos, iš esmės buvusios neoficialiais eucharistiniais kongresais.

Surengti oficialų eucharistinį kongresą pirmoji pasiūlė minėtoji ponia Tamisier, kuri savo veikla ne tik skatino maldininkus lankytis eucharistinių pamaldų vietose, bet ir iškėlė idėją organizuoti tarptautinius religinius-mokslinius susitikimus. Judėjimo pradininkė troško pagyvinti Eucharistijos garbinimą, plėsti akiratį, priešintis supasaulėjimui, taip pat stiprinti  katalikų savimonę ir žadinti pasididžiavimą savo tikėjimu.

Su šiomis mintimis pirmiausia buvo supažindintas karštas eucharistinių pamaldų entuziastas, šv. Petras Eymardas, kuris jau 1856 metais Paryžiuje buvo įsteigęs Švenčiausiojo Sakramento Kunigų kongregaciją (eucharistai arba eymardistai). Šv. Petras Eymardas labai uoliai ir supratingai priėmė tokių susitikimų idėją, nors pats nesulaukė formalaus šių ketinimų įgyvendinimo. 1879 m. balandžio 27 d. E. Tamisier idėjai pritarė popiežius Leonas XIII, tuo tikslu išleidęs bulę. Tačiau įgyvendinti projektą nebuvo lengva. Paaiškėjo, jog nei Prancūzijoje, nei kaimyninėje Belgijoje neįmanoma surengti eucharistinių susitikimų dėl ten vyraujančių liberalių ir antikatalikiškų nuotaikų. Kiti kraštai, kuriuose buvo numatoma organizuoti eucharistinius kongresus (pvz., Olandija), šiuo projektu nesusidomėjo. Kai jau atrodė, jog šių ketinimų teks atsisakyti ar bent atidėti juos kuriam laikui, pasikeitė padėtis pačioje Prancūzijoje. Šia idėja susidomėjo du Lilio verslininkai Philibert ir Feron Vrau, prie kurių vėliau prisijungė grafas de Damas. Jų finansinė parama leido surengti pirmąjį tarptautinį eucharistinį kongresą.

Pritariant popiežiui Leonui XIII, kongresas įvyko Lilyje 1881 m. birželio 28 - 30 d. Kongrese, kurio šūkis buvo “Kristaus bendruomeninė karalystė”, dalyvavo daugiau nei 8 tūkstančiai tikinčiųjų, tarp jų 363 delegatai iš Prancūzijos, Austrijos, Čilės, Graikijos, Ispanijos, Olandijos, Šveicarijos ir Meksikos. Posėdžiams pirmininkavo Cambrai vyskupas augziliaras Henri Monnier. Per šį pirmąjį istorinį Kristaus Eucharistijoje gerbėjų susitikimą perskaityta keliolika pranešimų trimis temomis: adoracija ir atgaila, kultas ir išorinis garbinimas, pamaldumo platinimas. Pranešimuose, diskusijose ir pamoksluose buvo itin pabrėžiama būtinybė grąžinti Dievo įsakymams deramą vietą viešajame ir bendruomeniniame gyvenime. Baigiantis renginiui dalyviai įsteigė laikinąjį komitetą, kuriam buvo pavesta rengti tarptautinius eucharistinius kongresus.

Antrasis kongresas (“Eucharistija sukrikščioninti gyvenimą”) buvo sušauktas Avinjone 1882 m. rugsėjo 13 - 17 d. Jam vadovavo vietos arkivyskupas F. E. Hasley. Trečiasis kongresas buvo surengtas 1883 m. birželio 5 - 10 d. Lježe, kur, pirmininkaujant Cambrai arkivyskupui metrpolitui A. Duquesnaya, ieškota, kaip Bažnyčiai reikėtų reaguoti į supasaulėjimą, plintantį Vakarų valstybių visuomenėje. Kongreso metu buvo įsteigtas nuolatinis Tarptautinis eucharistinių kongresų (TEK) komitetas. Tai buvo pirmasis kongresas, vykęs už Prancūzijos ribų.

Popiežiaus Leono XIII pontifikato metais surengta 14 kongresų. Iš pradžių jie vykdavo kasmet, vėliau kas du ar trys metai. Laikui bėgant šie susitikimai tapo retesni, tačiau peržengė Europos ribas. 1893 m. kongresas įvyko Jeruzalėje, o 1910 m. - Monrealyje.

Kongresų rengėjai kartais patirdavo ir sunkumų. Pavyzdžiui, per 18-ąjį kongresą, kuris vyko 1908 m. rugsėjo 8 - 13 d. Londone, britų valdžiai uždraudus eucharistinę procesiją su Švenčiausiuoju Sakramentu, procesija ėjo miesto gatvėmis be Švenčiausiojo Sakramento, stebindama dalyvių gausa: per 20 000 suaugusių ir beveik 20 000 vaikų,  7 kardinolai, daugiau nei 90 vyskupų ir beveik 1000 kunigų.

1908 m. gegužės 14 - 21 d. Jeruzalėje įvykusiame kongrese pirmą kartą dalyvavo rytų apeigų katalikai. Šv. Pijus X buvo pirmasis eucharistiniam kongresui pirmininkavęs popiežius (Roma, 1905 m. birželio 1 - 4 d.). Per 21-ąjį kongresą (Monrealis, 1910 m. rugsėjo 7 - 11 d.) pirmąją Šventąją Komuniją priėmė apie 30 000 vaikų. 23-iajam kongresui (Viena, 1912 m. rugsėjo 12 - 15 d.) vadovavo imperatorius Pranciškus Juozapas I.

Paprastai kongresai buvo siejami su svarbiomis datomis ar kitais tos šalies krikščionims, ypač katalikams, svarbiais įvykiais. Toks, pavyzdžiui, buvo 30-asis kongresas, surengtas Kartaginoje (dabartinis Tunisas) 1930 m. gegužės 7 - 11 d., minint šv. Augustino mirties 1 500 metų jubiliejų. Panašiai ir 1932 m. birželio 21 - 26 d. Dubline paminėtos šv. Patriko - Airijos apaštalo ir globėjo - 1 500 atvykimo metinės. Kiek anksčiau (Sidnėjus, 1928 m. rugsėjo 6 - 9 d.) pirmą kartą nagrinėta marijologinė tema: “Marija ir Eucharistija”.

Daugiausia kongresų įvyko popiežiaus Leono XIII pontifikato metais - 14. Pijaus X, vadinto “Eucharistijos popiežiumi”, pontifikato metais surengta 11 kongresų, Pijaus XI - 9. Popiežiaus Jono XXIII pontifikato metais įvyko tik vienas eucharistinis kongresas, 37-asis (Miunchenas, 1960 m. liepos 31 - rugpjūčio 7 d.). Tada jau buvo įsigalėjęs paprotys rengti tokius susitikimus kas 4 - 5 metai. Paskutinis kongresas prieš karą, 34-asis, įvyko Budapešte 1938 m. gegužės 25 - 30 d., o pirmasis po karo - Barselonoje 1952 m. gegužės 27 - birželio 1 d. Vengrijos sostinėje, kur susirinkta pagal šūkį “Eucharistija - meilės ryšys”, popiežiui atstovavo kardinolas Eugenio Pacelli, kitais metais tapęs popiežiumi Pijumi XII. Į šį kongresą suvažiavo per 100 000 žmonių iš viso pasaulio, išskyrus vokiečius, kuriems išvykti iš šalies buvo uždraudęs Hitleris. Tarp dvasininkų čia buvo 15 kardinolų, 33 vyskupai. Surengti kitą kongresą norėta 1940 m. Nikėjoje, bet šiuos planus sugriovė karo pradžia. Barselonoje kulminacinis momentas buvo šv. Mišios kaip nekruvinoji Eucharistijos auka, nors procesija, aišku, irgi įvyko. Jai baigiantis Ispanijos diktatorius generolas Francisko Franco paaukojo savo šalį Eucharistiniam Kristui.

Kai kuriems kongresams iš dalies pirmininkavo popiežiai Paulius VI (1961 m. Bombėjuje ir 1968 m. Bogotoje) ir Jonas Paulius II (1985 m. Nairobyje,  1989 m. Seule ir 1993 m. Sevilijoje). Paskutinysis, 45-asis, eucharistinis kongresas, kurio šūkis buvo “Kristus - žmonių šviesa: Eucharistija ir evangelizacija”, įvyko Sevilijoje 1993 m. birželio 7 - 13 d. Ten Šventasis Tėvas paskelbė Vroclavą 46-ojo kongreso vieta.

Baigiant reikėtų paminėti, kad tarptautinių eucharistinių kongresų organizavimu rūpinasi popiežiaus Leono XIII įsteigtasis Popiežiškasis komitetas tarptautinių eucharistinių kongresų reikalams, kuriam nuo 1991 m. sausio 3 d. pirmininkauja kardinolas Edouard Gagnon iš Kanados.
 

Lietuvos Vyskupų Konferencijos Sekretoriatas