Kristaus susijaudinimas artėjant kančios valandai
 

I. Jono pasakojimas

Evangelijoje pagal Joną ypatingo dėmesio verta eilutė, laikyta trijų sinoptikų pasakojimo apie Jėzaus sielvartą Getsemanėje paralele ar atitikmeniu. “Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: “‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą” (Jn 12, 27). Šioje eilutėje atskleista visa asmeninė atpirkimo veiksmo drama, kurią eilutės pabaigoje išreiškia Tėvo pagarbinimo malda: “Tėve, pašlovink savo vardą!” (Jn 12, 28) ir balsas iš dangaus patvirtina, kad taip ir bus.

Panašumas tarp šios maldos ir sielvarto Getsemanėje kai kuriuos egzegetus paskatino manyti, kad Jono tekstas kyla iš neaiškaus to įvykio prisiminimo. Tačiau nereikia skubėti tapatinti, nepaisant panašumo. Viešasis Jėzaus gyvenimas, nors ir trumpas, bet sudarytas iš daugybės įvykių, atspindi tam tikrą raidą; mūsų nepasiekė daugybė jo žodžių ir veiksmų. O tie, kurie mums atpasakoti, gali atrodyti panašūs net kildami iš skirtingų aplinkybių. Nevalia sutraukti tekstuose randamus žodžius ir veiksmus iki minimalaus įvykių skaičiaus.

Jėzaus susijaudinimo aprašymas Jono evangelijoje labai skiriasi nuo pasakojimų apie sielvartą Getsemanėje. Tai mums padeda suvokti sielvartingą maldą prieš suėmimą nebuvus atsitiktiniu epizodu Jėzaus gyvenime, bet anksčiau pasireiškusių vidinių nuostatų brendimo rezultatu. Getsemanėje įvyko savotiška sielos gelmėse susikaupusių minčių ir jausmų iškrova.

Jono evangelijoje prieš mūsų akis iškyla šlovingas triumfas, kurį ženklino įžengimas į Jeruzalę. Evangelistas aiškiai nurodo, kad Žmogaus Sūnaus triumfo valandos paskelbimas tapo atsakymu į kelių graikų, trokštančių pamatyti Jėzų, prašymą. Čia galime atpažinti Gerosios Naujienos, kuriai skirta neapsiriboti žydų tauta, visuotinumą. Būtent jiems Jėzus paskelbia triumfą, ateisiantį per auką: apmirdamas kviečio grūdas duoda gausių vaisių. Ir būtent jiems Jėzus atskleidžia asmeninę tragediją, kurią jam sukelia jo misija. Getsemanėje jis pasiliks tris mokinius, galinčius intymiai dalyvauti jo sielvarte, liepdamas jiems melstis vienybėje su juo. Jei nebūtų Jn 12, 27 teksto, manytume, kad jis niekam kitam neparodė šio, dramatiško įsipareigojimo sukelto susijaudinimo, kurį išgyveno. O čia netgi ne žydams atskleidžiami šie dalykai. Žinoma, Jėzus jų neprašo kartu melstis, kadangi tai ne budėjimo Getsemanėje situacija, taip pat ir graikai, norėję jį pamatyti, nėra iš jo artimųjų būrelio. Kadangi jie troško jį pamatyti, jų prašymas nelauktai patenkinamas: jie atsiduria priešais sielvarto iškamuotą sielą, esančią kelyje į šlovingą išaukštinimą. Tai ženklas, jog visi žmonės kviečiami įeiti į Kristaus kančios slėpinį, idant turėtų dalį jo šlovėje. Matyti Jėzų - tai matyti jo Kančios, pasibaigiančios šlovinimu, dramą.

II. “Dabar mano siela sukrėsta”

a) “Dabar”

“Dabar” nurodo reikšmingiausią laiką. Kalbama apie svarbią valandą, žyminčią lemiamą žingsnį istorijoje, kaip jau nurodė naujojo kulto “dabar”, tyčia pabrėžtas pokalbyje su samariete: “Bet ateis valanda, - jau dabar ji yra” (Jn 4, 23). Tai ateinanti valanda, ji dar ateityje, bet jau žengia į dabartį.

Kadangi šia valanda įsteigiamas visuotinis kultas, turintis pakeisti Jeruzalės šventyklos kultą, Jėzaus valia ji apima ir naujos šventyklos, kuri pakeis žydų šventyklą, statybą: taigi valanda siejasi su perėjimu iš mirties į prisikėlimą.

Truputį toliau dar aiškiau nurodomas momentas, susijęs su atpirkimo darbu: “Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs” (Jn 12, 31 - 32). Taigi “dabar” reiškia perėjimą iš pasaulio, kuriame žmoniją valdė šėtonas, į naują pasaulį, kur karaliaus Jėzus. Šis perėjimas įvyks per pakėlimą ant kryžiaus - šlovingo išaukštinimo ženklą.

Šio “dabar” ypač laukė žydai. Ši viltis turėjo išsipildyti nenustatytą ateities dieną. Negalėdami nusitverti už jokios nustatytos datos, jie dar labiau nekantravo pagaliau sulaukti valandos, kai išsipildys dieviškasis planas. Taigi buvo kalbama apie “dabar”, sukaupusį visus Mesijo tautos siekius, kad visapusiškai juos patenkintų.
Šis “dabar” turėjo dvi puses: negatyvią, ženklinančią šėtono karalystės galą, galutinę pergalę prieš blogio jėgas, kurios iki tol baisiai niokojo visatą, ir pozityvią, susijusią su nauja valdžia, kuri nebebus tironiška, bet veiks patraukdama žmonių širdis. Jėzus nenori būti “pasaulio kunigaikštis”, kaip ankstesnysis. Neprievartaudamas ir nenuvertindamas žmogaus valios, jis patrauks juos prie savęs, padės jiems susivienyti su jo asmeniu ir visapusiškai išsiskleisti. Jis skatins jų troškimą prisirišti prie jo, nes valdys meile, patenkinančia troškimus ir išlaisvinančia iš baimės. Tas, kuris “pakeltas nuo žemės”, prikaltas prie kryžiaus, negalėtų siekti jokios išnaudotojiškos valdžios. Jo iškilimas žmonijos atžvilgiu yra paties kryžiaus, niekam negalinčio sukelti grėsmės, iškilimas.

Tiesa ir tai, kad “dabar” taip pat priklauso “teismui”. Pasmerkimas suduos smūgį ne žmonėms, bet blogiui, anksčiau pavergusiam žmoniją ir nuo šiol neteksiančiam savo galios žmonių širdims. Jei ankstesnės žydų tradicijos pranašystės apie teismą gąsdino pykčio papliūpa ant nusikaltusios žmonijos ir nusidėjėlių pasmerkimu, tai teismas, apie kurį kalbėjo Jėzus, smerkia šio pasaulio kunigaikštį tam, kad panaikintų jo tironišką valdžią. Šis požiūris į teismą dera su teiginiu: “Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas” (Jn 3, 17). Tai paaiškina Jėzaus, kuris nepasmerkė nė vieno ir dažnai rodė savo palankumą nusidėjėliams, elgesį.

Kita vertus, tai, ką pokalbyje su samariete leido nuspėti visuotinio kulto “dabar”, patvirtinama žodžiais: “Visus patrauksiu prie savęs”. Tai nuskamba kaip negirdėtas iššūkis. Tuo metu, kai Jėzus religinės žydų tautos valdžios nugalėtas ir atstumtas, numato savo pakėlimą ant kryžiaus, jis nebijo tvirtinti patrauksiąs prie savęs visus žmones, t. y. netgi tuos, kurie rengiasi jį nuteisti ir nukankinti. Visus be išimties, įskaitant ir žydus. Visi patirs jo asmens trauką.

Svarbu pabrėžti, kad, anot Jėzaus žodžių, ši visuotinė trauka pasijus ne dėl mirties ant kryžiaus nepaisymo, bet būtent dėl pačios mirties, kuri jam bus pakėlimas nuo žemės, t. y. kitokios nežemiškų galybių valdžios pasireiškimas. Čia slypi didysis paradoksas: prikalimas prie kryžiaus galėtų reikšti žmogaus bejėgiškumą, pralaimėjimą; tačiau Jėzui tai aukščiausios valdžios, kuri veiks žmonių širdyse, priėmimas.

Šiai valdžiai nebebus jokių ribų. Savo žemiškos misijos metu Jėzus kalbėjo tik žydų tautos atstovams; jis buvo siųstas tik pas “pražuvusias Izraelio namų avis” (Mt 15, 24). Nuo jo mirties ant kryžiaus akimirkos šios ribos buvo peržengtos. Per silpnumą ant kryžiaus visuotinė dieviška galybė paliečia visų žmonių likimus.

Čia nekalbama vien tik apie emocinę trauką, kurią žmonėms gali sukelti Išganytojo aukoje parodyta meilė. Žinoma, ši trauka tikra ir galinga. Išganytojo meilė kelia nuostabą ir susižavėjimą juo ir tais, kurie juo tiki. Meilė skatina tokiam pat kaip ir jo didžiadvasiškumui. Bet trauka, apie kurią kalba Jėzus, pasireiškia ne vien per jausmus. Tai daug esmingesnis jo asmens traukimas, apimantis visą žmogaus būtybę. Jėzus sukelia troškimą atsiverti jo įtakai ir tiems, kurie iki tol jo nepažino ar juo nesižavėjo.

“Dabar” nurodo valandą, kai Jėzus taps visuotiniu žmonijos traukos centru. Graikai ir ne žydų kilmės žmonės, troškę jį pamatyti, užmegs su juo ryšį taip, kaip nė neįtarė.

b)”Mano siela sukrėsta”

Žodyje “dabar” Jėzui atsiveria guodžianti, sklidina vilties ateitis. Galima būtų pamanyti, kad vidinis pakilimas pavers auką, per kurią jis turi pereiti, kad įsteigtų savo patraukiančią žmoniją valdžią, visiškai neskausminga. Bet žodžiai “dabar mano siela sukrėsta” liudija, kad išbandymas yra labai išgyvenamas, ir jo poveikis sukrečiantis.

Ir tai jau ne pirmas kartas, kai evangelistas kalba apie Jėzaus išgyventą sukrėtimą. Viešai daugybei liudininkų parodytas susijaudinimas chronologiškai yra ankstesnis už garsųjį Lozoriaus prikėlimo stebuklą. Tai tarsi parodo, jog stebuklo džiaugsmas ateina per vidinę kančią. Jėzus, matydamas apraudančių Lozorių kančią, “labai susigraudino ir susijaudinęs” (Jn 11, 33). Jėzaus susijaudinimas rodo jo užuojautos aplink jį verkiantiems žmonėms stiprumą. Tai siejasi su sukrėtimu, kurį jis patirs prieš Kančią, kadangi Lozoriaus prikėlimas yra tarsi jo paties prisikėlimo preliudas. Bet sielvartui, kuris išgyvenamas mirus draugui, būdinga tai, kad prisiimama dalis kito žmogaus skausmo.

Reikia pažymėti, kad prieš išgyvendama sielvartą, kurį sukelia skausmingo likimo suvokimas, Jėzaus siela buvo sukrėsta širdgėlos tų, kuriems savo išbandymais yra skirta prisidėti prie jo aukos. Perėjime iš mirties į prisikėlimą Lozorius dalyvavo iš anksto; tie ir tos, kurie jį apraudojo, buvo iš anksto susivieniję su atpirkimo drama. Galima manyti, kad Jėzus tą akimirką matė visą žmoniją, kurią jis atves į savo aukos kelią. Tai dėl jos jis taip susijaudino. Iš pradžių jo sielvartas buvo vidinis susijaudinimas dėl kito kančios. Taigi galime aiškiau suvokti jo susijaudinimo ištakas: tai visai žmonijai skirta Išganytojo meilė, jį verčianti drauge kentėti atpirkimo išbandymą.

Tarp tų dviejų susijaudinimų yra skirtumas, kurį nurodo du gramatiniai nesutapimai. Randame parašyta, kad, pamatęs verkiančius Lozoriaus, Jėzus “susijaudino”, tuo tarpu vėliau jis sako: “Mano siela sukrėsta”. “Susijaudinimo” faktas tiesiogiai išreiškia Jėzaus troškimą ir kontroliuojamą elgesį. Aprašydamas jausmus, evangelistas pirmiausia sako, kad jis “susigraudino”; šis susigraudinimas reiškia tam tikrą sielos sukrėtimą, sukeltą širdį plėšančio skausmo vaizdo. Jėzus leidžiasi šių jausmų įtraukiamas, kadangi jis ypač myli Mortą ir Mariją: joms jaučiama draugystė padaro jį jautresnį jų skausmui. Tačiau šis susijaudinimas yra laikinas, kaip nurodo aoristinis veiksmažodžio “susijaudino” laikas (Etaraxen eauton). O posakyje “mano siela sukrėsta”, priešingai, veiksmažodžio būtasis laikas nusako daug pastovesnį, labiau sielą apėmusį, kankinančios situacijos, truksiančios iki Kalvarijos įvykių, sukeltą susijaudinimą.

Šis susijaudinimas pasireikš pagal aplinkybes, pavyzdžiui, paskutinės Vakarienės metu, įspėdamas apie Judo išdavystę, “Jėzus labai susijaudino” (Jn 13, 21). Maža to, sakydamas “mano siela sukrėsta”, Jėzus vertina sukrėtimą, kaip būklę, kuri jam uždedama, kaip susijaudinimą, į kurį jis pats neįsitraukė, nes šiuo atveju tai nėra susijaudinimas iš užuojautos tiems, kurie susivienys su juo kančioje.

Jėzaus žodžiai pabrėžia, koks didis vidinis, t. y. sielos sukrėtimas. Čia įžvelgiame “susijaudinimo” dėl Lozoriaus mirties analogiją su “susijaudinimu”, kai pranešama apie Judo išdavystę. Apie sielos susijaudinimą vėl išgirstame Getsemanėje ištartoje frazėje: “Mano siela mirtinai nuliūdusi” (Mk 14, 34). Ši epizodiška liūdesio gaida parodo, kaip stipriai susijaudinimas palietė jausmus. Ir priešingai, šiuo atveju pasireiškia ne liūdesys, bet greičiau racionalus ir kartu jausminis pasibaisėjimas skausmingu kryžiaus keliu. Tai vėliau išryškėja žodžiuose “ir ką aš pasakysiu?” bei prašant Tėvą gelbėti nuo tos valandos. Jėzus sutrikęs prieš šį Kančios kelią ir kartu apimtas sielvarto dėl artėjančių kentėjimų.

Kai kurios doktrinos interpretacijos bandė apriboti šio vidinio susijaudinimo dydį. Savo komentaruose Lagrange teigia: “Teologai aiškina, kad Jėzaus protas niekada nebuvo iš tiesų susidrumstęs”. Palaimingasis regėjimas, priskiriamas Jėzui jo gyvenimo žemėje metu, išties pastūmėjo kai kuriuos teologus skirti žemesnę jo sielos dalį, galinčią pajusti susijaudinimą, ir aukštesniąją, kurios nepasiekia blaškymasis ir sukrėtimai. Tačiau šis išskyrimas yra dirbtinis ir praranda motyvaciją, nes Jėzus, būdamas žemėje, savo žmogiškoje sieloje neišgyveno palaimingojo regėjimo: nei evangelija, nei patristinė tradicija neužsimena apie tai ir tai yra priešinga kenozei, apibūdinančiai Įsikūnijimą; tai nesuderinama su Kančia ir Nukryžiuotojo išgyventu apleidimu: “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?” (Mk 18, 34; Mt 27, 46)

Būtų neteisinga priskirti susijaudinimą vien žemesnei Jėzaus sielos daliai, aplenkiant aukštesniąją. Getsemanės epizodas parodo, koks stiprus buvo vidinis konfliktas. Žodžiai “mano siela yra sukrėsta” reiškia, kad visa žmogiška Jėzaus siela apimta šio išgyvenimo. Semitiškas posakis “mano siela” nurodo pačią žmogiškos būtybės gelmę.

Tardamas šiuos žodžius, Jėzus nori atskleisti savo sielos būseną. Taip jis rodo esminį nusižeminimą. Jis nesistengia stoiškai įveikti kančios; stoiška puikybė pasireiškia abejingumu ir ramumu, kuriuos bandoma išsaugoti nepaliestus kančių verpeto. Jėzus, priešingai, neslepia savo siaubo, kurį jaučia kančioms artėjant. Jis taip pat nebijo parodyti, kokią sunkią naštą užkraus jam šie kentėjimai.
“Mano siela sukrėsta” - tai žmogaus, atsidūrusio priešais savo skausmingą likimą, jaudinantį jį iki pačių žmogiško silpnumo gelmių, išpažinimas.

III. Svyravimas ir malda

a) “Ir ką aš pasakysiu?”

Parodydamas vidinius nusistatymus, Jėzus atskleidžia savo dvejojimą. Jis svyruoja dėl to, ką turi pasakyti, kadangi apimtas dviejų jausmų: troškimo pabėgti nuo ateinančios Kančios ir noro įvykdyti Tėvo valią.

Jei kas nors kitas delstų ištarti reikiamus žodžius, mūsų nestebintų. Bet to, kuris yra Žodis tapęs Kūnu, klausimas “Ką aš pasakysiu?” įgyja stebinančią prasmę. Kaip tas, kuris atėjo mokyti žmonių ir pasiskelbė pats esąs tiesa, gali susimąstyti, ką pasakys?

Štai čia dar labiau išryškėja kančios sukelta problema. Žinoma, tam, kuris pasakė: “Aš esu pasaulio šviesa” (Jn 8, 12), negali trūkti šviesos, apšviečiančios jam skirtos kančios prasmę. Juk, jei jis galėjo pasakyti: “tas, kuris seka manimi, nebevaikščios tamsybėse”, tai, turint galvoje jo paties gyvenimo kryptį, jis irgi negali atsidurti tamsybėse. Kaip Sūnus, jis geriau negu bet kuris kitas žino Tėvo valią ir ne kartą yra nurodęs skausmingo kelio, kuris yra aukščiausio Tėvo sumanymo dalis, būtinybę. Jo pasakyti žodžiai nepaliauja galioti.

Bet kuriuo atveju Jėzui neįmanoma išvengti Tėvo valios. Bet ar pats Tėvas, atsižvelgdamas į Sūnaus prašymą, negali jos pakeisti? Čia kyla klausimas: ką pasakyti Tėvui, kuris mums padeda geriau suprasti, kaip Sūnus priėmė jam paskirtąją veiklą. Jei Jėzus būtų buvęs tik Tėvo žodis, automatiškai perduotas žmonėms žmogiškąja kalba, jis negalėtų klausti savęs: “Ką aš pasakysiu?” Klausimas prasmingas tik dėl to, kad Sūnus yra priešais Tėvą su savo galvosenos ir kalbėjimo būdu, ir kad jis išsako savo sūniškąsias pažiūras žemiškojo gyvenimo aplinkybėmis.

Visišką savo, kaip Sūnaus, laisvę jis patvirtina prieš Kančią. Anksčiau šią laisvę jis pabrėžė, kalbėdamas apie savo priešų, siekusų jį pražudyti, intrigas: “Niekas neatima jos (gyvybės) iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią atiduoti ir galią vėl ją atsiimti”. Savo laisvę jis parėmė vienybe su Tėvu: “Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau...tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo” (Jn 10, 17-18). Kančios išvakarėse jis pabrėžia savo pritarimą Tėvo valiai, kaip aukščiausią savo laisvės garantiją. Ši laisvė reiškia, kad būtent jo paties, o ne jo priešininkų valia apibrėš sprendimą paaukoti savo gyvybę.

Čia sukrečia ta laisvė, kuria Sūnus pasinaudojo paties Tėvo atžvilgiu, iškeldamas svarstyti planą, į kurį įeina ir jo auka. “Ką aš pasakysiu?” tai žodžiai, būdingi Sūnaus laisvei, drįstančiai kalbėtis su Tėvu, kad parodytų jam sunkumus, su kuriais Sūnus susidūrė vykdydamas jo planus. Laisvė iš esmės lieka sūniška ta prasme, kad Sūnus visada yra pasirengęs vykdyti Tėvo valią, nesvarbu, kokį atsakymą gautų. Jo svarstymai apsiriboja savojo troškimo išsakymu iš anksto sutinkant su savosios veiklos pabaiga, kuria Tėvas jį apdovanos, tačiau jie visiškai neužtemdo šio asmeninio Sūnaus troškimo.

b) “Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!”

Ar šie žodžiai turi būti suprantami, kaip reali ar tik kaip spėjama Jėzaus į Tėvą nukreipta malda? Ar ankstesnis klausimas “Ką aš pasakysiu?” irgi turėtų būti suprantamas kaip malda? Čia egzegetų nuomonės išsiskiria.

Jeigu maldai priskirtume klausiamąją formą, būtų keista, kad tokia malda, taip atitinkanti Jėzaus išgyvenamą momentą, yra išreiškiama klausiamąja forma. Kodėl Jėzus būtų atsisakęs paversti sava tokią maldą, jei ji išreikštų troškimą, kurį jis jautė? Pasirinkti teigiamą, o ne klausiamąją formą verčia tai, kad Getsemanės maldoje analogiškas prašymas suformuluotas teigiama forma: “Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę!” (Mk 14, 36)

Tokia malda visiškai nereiškia, kad Jėzus stengiasi išvengti Tėvo valios. Jis nori prisiderinti prie šios valios, kadangi Getsemanėje priduria: “tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu...” Tas pats esminis nusistatymas jį įkvepia tariant žodžius: “Tėve, išgelbėk mane nuo šios valandos!” Šioje maldoje nenutolstama nuo išganymo sumanymo ir nesipriešinama aukščiausiosios Tėvo valdžios sprendimui.

Reikia atkreipti dėmesį į kreipinį “Tėve” maldos pradžioje. Jis įprastas ir būdingas Jėzaus maldoms, bet įgauna išskirtinę reikšmę susijaudinimo akimirką. Būtent analogiškoje Getsemanės maldoje išliko, anot Morkaus pasakojimo, aramėjiškas žodis “Abba” - taip jis įsirėžė į savo akimis regėjusio ir mums perdavusio prisiminimą liudininko, greičiausiai Petro, atmintį. Šis liudininkas niekada negalėjo užmiršti tono, kuriuo buvo ištartas kasdieninis žodis “Abba” šią susijaudinimo akimirką. Susijaudinęs Jėzus kreipiasi į Tėvo švelnumą, parodydamas jam savo troškimą.

Jo prašymas apsaugoti nuo Kančios valandos ypač atskleidžia visišką atsidavimą į Tėvo rankas. Užuot užgniaužęs savo troškimą išvengti kančių ant kryžiaus, Jėzus atiduoda tai Tėvui, leisdamas jam daryti, ką jis norės. Tai būdas jam atsiverti, visiškai juo pasitikint, tobulai susivienyti su Tėvu per visą, ką jis išgyvena. Šis Jėzaus elgesys parodo, kuo galėtų būti mūsų malda momentu, kai mums gresia išbandymas. Mes visąlaik galime kreiptis malda į Tėvą, tikėdamiesi jo apsaugos nuo pražūtingo įvykio, kurio baiminamės. Tai ne trūkumas ar nepaklusnumas: Kristus parodė mums pavyzdį, prašydamas atitolinti net savo Kančios išbandymą. Malda yra sūniškos meilės liudijimas tiek, kiek ji lydima noro prisiderinti prie aukščiausio Tėvo sprendimo.

IV. Suvokimas, kad atėjo būtent dėl šios valandos

a) “Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą” (Jn 12, 27)

Dažnai teiginio “aš atėjau į šią valandą” vertimui suteikiama iš esmės laiko prasmė. Tačiau atkreipkime dėmesį, kad žodžiai “ateiti į šią valandą” laiko prasme neišreiškia minties stiprumo, juo labiau, kad valandos prasmė daug platesnė negu akimirkos. Frazė sudaryta taip, kad nurodytų galutinį tikslą, į kurį įeina ir valanda. Gramatinės struktūros požiūriu ši frazė labai panaši į žodžius, skirtus Pilotui: “Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą” (Jn 18, 37).  nurodantis galutinį tikslą, prašosi patikslinimo, kuris randamas sakinio pabaigoje. Paralelė verčia mus žodžiuose “į šią valandą” atpažinti “tam” prasmės apibrėžimą. Taigi, ne “būtent dėl to aš atėjau į šią valandą”, bet “tai dėl to aš atėjau, dėl šios valandos” arba “būtent dėl šios valandos”.

Taip suprasta frazė yra pati tikriausia priešingybė ankstesnei maldai. Prašymas išgelbėti nuo tos valandos negali būti įvykdytas, kadangi Jėzus atėjo būtent dėl šios valandos. “Būtent dėl šios valandos” išreiškia jo buvimo žemėje tikslą. Šis galutinis tikslas neleidžia iškrypti iš skelbiamo kelio.

Mūsų pateiktame vertime veiksmažodis “ateiti” atgauna visą savo jėgą. Jėzus sako, kad jis atėjo ne į šią valandą, bet būtent dėl tos valandos. Kalbama apie esminį atėjimą per Įsikūnijimą. Stodamas prieš Kančios dramą, Jėzus įsiterpia į pagrindinę savo atėjimo pasaulin perspektyvą; jis dar kartą tai padarys prieš Pilotą, turėdamas galvoje savo auką, kuri yra tiesos liudijimas: “aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį...”

Anksčiau, aiškindamas paslaptingą šio atėjimo prasmę, kad pateisintų savo ketinimus pamokslauti ne tik Kafarnaume, kur visi jo ieškojo, Jėzus pareiškė: “nes tam esu atėjęs” (Mk 1, 38). Jėzui atėjimas į pasaulį yra išėjimas iš Tėvo, ir tai - jo misija. Šia prasme Luko evangelija patikslina Jėzaus žodžius: “tam ir esu siųstas” (Lk 4, 43). Gerosios Naujienos skelbimas yra tik viena šios misijos, kurią turi užbaigti auka, pusė. Ši auka išryškėja akyse to, kuris Paskutinės Vakarienės metu ištaria: “Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį. Vėl palieku pasaulį ir grįžtu pas Tėvą” (Jn 16, 28). Atėjimas skirtas tam , kad būtų sugrįžta šiuo skausmingu keliu. Sugrįžimas - tam tikra prasme “užsakytas” išėjimu iš Tėvo.

Šio atėjimo suvokimą Jėzus dar kartą parodo atsakydamas Jono Krikštytojo mokiniams, kurie savo mokytojo vardu klausia jo: “Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?” (Mt 11, 3) Jo pirmtakas jau buvo paskelbęs jo atėjimą: “po manęs ateis galingesnis” (Mt 3, 11). Kviesdamas mokinius pažvelgti į gausybę stebuklų, Jėzus jiems leidžia suprasti esąs tas, kuris “ateis”, tas, kurio atėjimas buvo seniai žadėtas, su visais jį lydinčiais stebuklais. Stebuklų išvardijimas pasibaigia trumpu pastebėjimu: “mirusieji prikeliami”; tai didžiausias stebuklas, kurio Jėzus negali ištarti negalvodamas apie savo mirtį ir prisikėlimą. Būti tuo, kuris turi ateiti, tai būti šiame dramatiškame kelyje. Prisikėlimai skirti skelbti galutinę pergalę prieš mirtį.

Nuo tada “būti tuo, kuris turi ateiti” Jėzui nebeatskiriama nuo misijos, kurios tikslas bus pasiektas per kančią ir mirtį. Jo atėjimas negali būti atskirtas nuo atpirkimo dramos dėl dviejų, beje, glaudžiai vienas su kitu susijusių dalykų. Pirmiausia, šis atėjimas yra išėjimas iš Tėvo, Tėvo skirtoji misija, ir sugrįžimas pas Tėvą per mirtį. Tad visas žemiškas Jėzaus gyvenimas įgyja prasmę būtent šioje misijoje, ir būtų neteisinga, jeigu pareiga, atsinešta per Įsikūnijimą, nebūtų atlikta. Tėvas, pradėjęs atpirkimo darbą, negali neužbaigti savo sumanymo.

Antra vertus, “būti tuo, kuris turi ateiti” taip pat reiškia atsakymą į lūkesčius tų, kurie laukė išganymą nešančio Mesijo atėjimo. Jonas Krikštytojas gavo Dievo pažadą; jis sudėjo visas savo viltis į tą, kuris turėtų ateiti po jo. Jėzus supranta, kad būdamas tuo, kuris turi ateiti, jis yra visų šių vilčių išsipildymas. Ir, kaip liudija gausybė stebuklų, jis tai išpildo net daugiau negu buvo žadėta. Bet prikeldamas mirusiuosius jis negrįžtamai krypsta į savo prisikėlimą, pasiektą savo mirties kaina. Jis negalėtų nuneigti šios krypties: negalėtų nuvilti žmonijos. Noras išsigelbėti nuo skausmingo kelio reikštų atimti iš žmonių tai, ko jie laukia.

Šitaip meilė Tėvui ir žmonijai garantavo atėjimą, kurio tikslą buvo įmanoma pasiekti tik per auką.

b) “Tėve, pašlovink savo vardą!”

Suvokęs, kad jo atėjimas gali turėti prasmę tik skausmo valandą, Jėzus baigia savo maldą žodžiais: “Tėve, pašlovink savo vardą!” (Jn 12, 28) Kreipinys “Tėve” reiškia, kad Jėzus jaučia savo sūnišką atsidavimą. Jėzus nori pašlovinti Tėvą elgesiu, atitinkančiu Tėvo sumanymus, t. y. auka.

Šitaip jis nugali vidinį, jo sielą sukrėtusį konfliktą. Iš pradžių Jėzus laisvai reiškė savo sielos šauksmą, jausdamas siaubingą kančios artėjimą. Bet po to vėl iš esmės suvokė savo atėjimo prasmę ir nugalėjo baimės sukeltą jaudulį. Jis ne tik priima Tėvo valią, vedančią į Kančią, bet ir savo maldoje prašo, kad ši valanda įvyktų tam, kad jo auka būtų pašlovintas Tėvas. Kaip atsakymas į prašymą “pašlovink savo vardą” ateina Tėvo atsakymas. Evangelija mums pasakoja: “Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: ‘Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!’” (Jn 12, 28) Šį dangišką balsą girdi minia, kuri jį aiškina dvejopai: vieni mano, kad tai griaustinis, kiti girdi angelo balsą. Klausytojai nesuprato ištartų žodžių, bet neaiškiai suvokė, kad šis balsas skambėjo kaip dangiškasis pritarimas Jėzui ir jo veiklai.

Šis epizodas verčia prisiminti Atsimainymą, kai trys ten buvę mokiniai išgirdo Tėvo balsą. Šiuo atveju apsireiškiama graikams, ne žydams. Jau minėjome, kad Jėzus norėjo jiems parodyti, kaip ir mokiniams, kančios apimtą savo sielą. Čia Tėvo balsas, laiduojantis Jėzui patikėto darbo sėkmę, kreipiasi į ne žydų kilmės žmones visai taip pat, kaip ir į mokinius. Jėzus pabrėžia to prasmę: “Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas. Dabar teisiamas šitas pasaulis...” (Jn 12, 30 - 31)

Iškilmingas šlovingos Jėzaus misijos pabaigos patvirtinimas, skiriamas ne žydų tautos atstovams, leidžia geriau suvokti visuotinį šios misijos tikslą. Juo norima parodyti, kad iki šiol vien žydams skirtos privilegijos pradedamos dalyti ir kitų tautybių žmonėms.

Kalbėdamas apie savo atėjimą į šią valandą, Jėzus žinojo, kad šis atėjimas turi patenkinti ne tik Mesijo laukiančios žydų tautos viltis, bet ir visų, išsilaisvinimo bei išganymo ieškančių, žmonių laukimą. Šis universalumas buvo papildomas motyvas įveikti spontanišką šauksmą “gelbėk mane nuo šios valandos”. Jėzus žinojo atėjęs į tokią valandą, kai visos tautos bus pakviestos priimti jo gyvybės dovaną.

Ar verta sakyti, kad prašymas “gelbėk mane nuo šios valandos” liko be atsako? Pasak Jono evangelijos, prikėlus Lozorių, Jėzus tarė Tėvui: “Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai” (Jn 11, 42). Iš tiesų, prašymas išgelbėti nuo Kančios valandos buvo išklausytas platesne prasme: ne išvaduojant Jėzų nuo kančių ant kryžiaus, bet per prisikėlimą ir pašlovinimą sugrąžinant jį iš patirto išbandymo. Šia prasme Laiškas žydams apibūdina jį kaip tą, kuris siuntė savo prašymus ir maldavimus į “tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties” (Žyd 5, 7) ir buvo išklausytas. Būtent šiuo pašlovinimu Jėzus buvo išgelbėtas nuo valandos, buvusios jam “tamsybių” (Lk 22, 53) valanda. Taigi į Jėzaus maldą “Tėve gelbėk mane nuo šios valandos” tarsi atsiliepta dieviškuoju sumanymu, vedančiu į šlovę per kryžių.

c) Žmogaus Sūnaus atėjimas

Paraidžiui nagrinėdami, kokie galėjo būti Jėzaus ištarti žodžiai, turime pasvarstyti, ar pirminė formuluotė nebuvo štai tokia: “Dėl to Žmogaus Sūnus atėjo, dėl šios valandos”.

Pasakymas “Žmogaus Sūnus”, kuriuo Jėzus save vadino, ir kuris ypač būdingas jo kalbai, pasižymi kažkokiu paslaptingumu, leidžiančiu nujausti jo asmenyje slypinčią paslaptį. Tačiau sykiu jis yra ir sunkiai suvokiamas. Reikšmingas klausytojų atliepas: “Kas gi tas Žmogaus Sūnus?” (Jn 12, 34) Tad nenuostabu, kad tie, kurie perduodavo Jėzaus žodžius, spontaniškai ieškojo kaip pakeisti tokį paslaptingą pasakymą kitu, aiškesniu. Įvairiuose evangelijų vertimuose “Žmogaus Sūnus” keičiamas į “aš” arba “Dievo Sūnus”.

Mūsų analizuotame tekste “aš” teiginyje “aš atėjau” kaip paaiškinimas galėtų kilti iš pirmapradžio teiginio “Žmogaus Sūnus atėjo”. Sinoptikų tekste randame sakinį: “Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių” (Mt 9, 13; Mk 2, 17; Lk 5, 32). Panašų teiginį randame ir Lk 19, 10: “Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę”. Žodžiai “Žmogaus Sūnus atėjo”, atrodo, būdingi Jėzaus kalbai, vėliau galėjo būti perteikti paprastesne forma “Aš atėjau”.

Iš Jono 12, 27 galima būtų pamanyti, kad Jėzus pasakė: “Tai dėl to Žmogaus Sūnus atėjo”. Iš tiesų prisiminkime pirmuosius žodžius, kuriuos jis ištarė, atsakydamas į graikų išreikštą norą jį matyti: “Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus” (Jn 12, 23). Šie pirmieji žodžiai nurodo kalbos, kurią Jėzus nori pasakyti, temą.

Vėliau Jėzus pareiškia: “O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs” (Jn 12, 32). Bet kitur jis sako: “taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus” (Jn 3, 14) arba “kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę” (Jn 8, 28). Taigi galima manyti, kad jis bus pasakęs: “Kada Žmogaus Sūnus bus pakeltas nuo žemės, ir patrauks visus žmones prie savęs”. Ši formuluotė, rodos, netgi būtina aiškinant klausytojų reakciją: “Kodėl tu sakai, kad Žmogaus Sūnus turės būti iškeltas aukštyn? Kas gi tas Žmogaus Sūnus?” (Jn 12, 34) Posakis “Žmogaus Sūnus” ypač tiko atėjimui, kurį mini Jėzus, nes kalbama apie jo misiją. Tada išryškėja kontrastas tarp asmeninių jausmų  - “Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos” - ir to, ko reikalauja jo misija, - “Bet juk dėl to Žmogaus Sūnus ir atėjo, dėl tos valandos”. Taigi regime labai sujaudintą ir sukrėstą “aš”, prašantį išgelbėti jį nuo tos valandos, antra vertus, Žmogaus Sūnų, žydų tradicijos personažą, su kuriuo Jėzus tapatino save, ir kuris turėjo iki galo atlikti atpirkimo darbą.

Ši misija yra išreikšta ir kitomis aplinkybėmis: “Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį” (Mk 10, 45; Mt 20, 28). “Būti atėjusiam dėl šios valandos”, vadinasi, “būti atėjusiam savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį”. Jono evangelijoje Žmogaus Sūnaus atėjimo galutinis tikslas atitinka Morkaus ir Mato perduotąjį. Šis atitikimas padeda parodyti Jono evangelijos skirtinguose kontekstuose Jėzui priskirtų žodžių autentiškumą.

Pabaiga: Sūnaus įsipareigojimas aukoje

Jono evangelijoje aprašytas susijaudinimas parodo, koks žmogiškas, giliai žmogiškas yra Gelbėtojas. Tai sielos sukrėtimas, paliečiantis ir protą, ir jausmus. Čia dalyvauja visa žmogiška Kristaus siela.

Tai artėjančios valandos sukeltas susijaudinimas, kai ateis didžiulis, išganymo plane numatytas išbandymas. Geriau negu kas nors kitas, Jėzus supranta šio paskelbimo apie siaubingą pranašų skelbtą išbandymo reikšmę, būtent sielos auką, kuri Izaijo knygoje buvo skirta skausmingai tarno daliai. Prieš tokią baisią kančią Jėzų apima nerimas, ir jis susvyruoja. Jis sutrikęs ir išsigandęs vienu metu. Galima būtų spėti, kad tokiu momentu jis įima į savo asmeninį gyvenimą visos žmonijos bėgimo nuo kančios reakciją, su visais jos keliamais “kodėl” ir prašymais išgelbėti nuo jos. Jo susijaudinimas mums atskleidžia nuoširdumą, su kuriuo Jėzus užsikrauna sunkią žmogaus dalią.

Šią naštą jis prisiima kaip Sūnus. Jis meldžia Tėvą išgelbėti jį nuo šios valandos: tai malda visų, kurie nori išvengti kančios, vardu. Ji tariama su sūniška meile, kuri ypač jaudina ir padeda beribiam pasaulio kančios šauksmui pasiekti Tėvą.

Kai tik Jėzus su visa Sūnaus meile nukreipia savo maldą į Tėvą, jis vėl atsiduria priešais savo misiją: jis atėjo į mūsų pasaulį dėl šitos valandos, kuri yra galutinis Įsikūnijimo tikslas. Jo buvimas žemėje tik tuo ir paaiškinamas: jis yra Žmogaus Sūnus, kuris atėjo, kad būtų pašlovintas per pakėlimą nuo žemės ant kryžiaus.

Taigi vidinis ginčas baigiasi dar tvirtesniu nusistatymu priimti Tėvo planą: “Tėve, pašlovink savo vardą”. Susijaudinimas dingsta, ir Tėvo bei Sūnaus vienybė vėl pasireiškia didžia ramybe. Dangiškas balsas perduoda Tėvo pritarimą.

Šis pritarimas leidžia spėti, kad tam tikra prasme netgi malda “būti išgelbėtam” nuo šios valandos yra išklausyta. Jos atsakymas - šlovingas triumfas, ateisiantis po išbandymo, kurio didžiulė išganomoji reikšmė proporcingai atitiks kančios sunkumą.

Jono evangelijoje šio epizodo ryšys ypač įspūdingas, nes prologe aprašyta amžina Tėvo ir Sūnaus vienybė: “Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo (atsisukęs į) pas Dievą ( t.y. Tėvą), ir Žodis buvo Dievas” (Jn 1, 1). Be to, prologo pabaiga leidžia suprasti, kad tas amžinas artumas išsiskleidė apsireiškime pasauliui: “Tiktai viengimis Sūnus (...), Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė”(Jn 1, 18).

Ši Sūnaus ir Tėvo harmonija apėmė ir atpirkimo dramą. Būtent tai evangelija mums ir parodo per Jėzaus susijaudinimą prieš Kančią. Tai žmogiškos sielos sukrėtimas, bet ta siela yra Sūnaus. Taip mums atsiveria begalinė Sūnaus aukos gelmė, kuri sukrečia Sūnaus santykius, įkūnytus Tėve. Kančioje mums suteiktas dar ypatingesnis Trejybės apreiškimas.

Be to, iš Jono evangelijos matome, kad drama, paveikusi artimus Sūnaus ir Tėvo santykius, skirta visiems žmonėms. Būtent graikai, ne žydai trokšta pamatyti Jėzų, ir jiems leidžiama ne tik šiaip susitikti su juo, bet būti tuo momentu, kai Jėzus atskleidžia savo susijaudinimą ir apsisprendžia įvykdyti Tėvo paskirtąją misiją. Tai ženklas, kad visiems žmonėms skirta įeiti į atpirkimo paslaptį, ir kad tikrąjį Kristų galima “matyti” tik per jo slėpinio atskleidimą.
 

Iš prancūzų kalbos
vertė Vilma Rimavičiūtė