“RAMYBĖ JUMS”
 

3 Velykų sekmadienis (B)
Apd 3, 13 - 15; 17 - 19; 1 Jn 2, 1 - 5; Lk 24, 35 - 48
 

Apaštalų darbų knygos ištraukoje, pirmajame skaitinyje, girdime cituojamus šv. Petro žodžius: “Jūs nužudėte gyvybės kūrėją, kurį Dievas prikėlė iš numirusių, ir mes esame to liudytojai” (Apd 3, 15).

Koks baisus kaltinimas miniai, koks sunkus priekaištas. Gavėnioje prisiminėme savo nuodėmes, kuriomis įžeidėme Dievą ir kurios buvo reikalingos begalinės aukos. Žmogus savo nuodėmėmis gali sunaikinti “gyvybės kūrėją” - Dievą, tiksliau sakant, jo žmogiškąją prigimtį. Laikas tai sąmoningai suprasti ir apverkti savo kaltes.

Yra žmonių, sakančių: aš nieko bloga nepadariau, neužmušiau, nepavogiau... Bet jų pajuodę veidai, užgesę žvilgsniai rodo, kad jie nėra be dėmės. Ir aš ilgai svarsčiau, ko jiems stinga. Kartą mąstydamas labai aiškiai supratau tokią tiesą. Meilės stoka Dievui ir artimui - pragaro vartai, o jeigu dar šmėsteli neapykantos mintis, - jau visas pragaras. Be to daugelio žmonių gyvenime trūksta dar vieno - gerų darbų. Gera daryti gali ne visi, o tik tie, kuriems Dievo duota. Kaip ne visiems buvo suteikta galimybė stovėti po Kristaus kryžiumi, o tik patiems artimiausiems.

Evangelija pagal Luką šiandien kalba, kaip Kristus ateina į savo mokinių tarpą ir taria jiems: “Ramybė jums!” Bet prieš tai prisiminkime epizodą apie mokinius, keliaujančius į Emausą.

Kelyje į Emausą atsiskleidžia nuostabi drama. Keliu skuba pilki, abejingi žmonės. Šešiasdešimt stadijų kartu šnekučiuodami žingsniuoja du Kristaus mokiniai. Jų širdyse tvyro klaiki nežinomybė. Mokytojo jau nėra, o prisivijęs kažkoks pakeleivis nieko net nežino. Todėl ir slenka alkani, liūdni, nuleidę galvas, kol pagaliau ir vakaras užklumpa. Pakviečia pakeleivį į namus, susėda valgyti vakarienės. Jis laimina ir laužo duoną visai taip pat kaip Mokytojas per paskutinę vakarienę. Sužibo viltis. Iš įprastų veiksmų, ramaus veido, švelnių, širdį veriančių žodžių, jie atpažįsta Atpirkėją. Atpažįsta tik su pakeleiviu pasidaliję duona.

Argi tai neatveria ir mums akių? Ar šis pasakojimas neįpareigoja mus panašiai elgtis gyvenime? Kai nerandame ramybės, nors visko turime užtektinai, kai atrodo, kad Viešpats toli ir mūsų negirdi, pasidalykime su tuo, kuris alkanas, ir atrasime Viešpatį bei jo atneštą ramybę. Tada mūsų širdys džiaugsis gyvenimu. Kristus ateina, kai mes dalyvaujame šv. Mišių aukoje, kai priimame šv. Komuniją. Jis atneša mums ramybę ir laisvę. Mes turime džiaugtis tuo, kaip džiaugėsi mokiniai supratę, kad tai tikrai Jėzus.

Jėzaus Kristaus kryžius mums, tikintiesiems, yra ne vien kančios, bet ir aukščiausio dvasingumo ženklas. Kryžius mus moko priimti kančią ne kaip prakeikimą, bet kaip Dievo siųstą apsivalymo priemonę. Žmogaus gyvenimas kartais esti nenusakomas, veržlus, kaip paleista strėlė, tačiau reikia ir šalto proto, nes strėlė, kaip ir gyvenimas, atgal negrįžta. Turime gerai apskaičiuoti, pamatuoti, kad neprašautume pro šalį. Kad nereikėtų gyvenimo saulėlydyje dejuoti, jog jau vėlu ką nors pakeisti.

Norint gyvenime ką nors gero pasiekti reikia truputį priversti save, tik vėliau darbas suteikia džiaugsmą. Taip ir dvasiniame gyvenime - reikia pastangų: maldos, aukos, pasninko, Gavėnios rimties, kad galėtume tikrai pajausti Prisikėlimo šventės džiaugsmą. Reikia pripažinti kartais net savo menkumą, kad dar aiškiau atsiskleistų Dievo didybės šviesa.

Velykų laikotarpiu norėtųsi kalbėti vien tik apie džiaugsmą, tačiau jo tiek mažai mūsų kasdienybėje. O ar mokame džiaugtis? Džiaugtis viskuo ką turime, ką matome, - ryto saule, pavasario vėju, medžių žaluma, savo šeima, darbu ir už visa dėkoti Dievui. Taip gali džiaugtis tik tyra širdis. Džiaugtis gyvenimu... Šito ir norėčiau palinkėti visiems Kristaus žodžiais “Ramybė jums”. Amen.