GERASIS GANYTOJAS
 

4 Velykų sekmadienis (B)
Apd 4, 8-12; 1Jn 3, 1-2; Jn 10,10-18
 

Jėzaus Kristaus, kaip ganytojo, vaidmuo žmonijos atpirkimo istorijoje yra labai reikšmingas. Senovėje Rytų klajoklių tautos vertėsi gyvulininkyste. Ne išimtis ir Izraelio tauta. Daugumas gyventojų augino ir globojo naminius gyvulius, ypač avis. Nenuostabu, kad gražiausi Jėzaus Kristaus pasakojimai bei palyginimai yra paimti iš avių gyvenimo ir žmogaus ryšio su jomis. Jau Senojo Įstatymo autoriai, Dievo įkvėpti, Izraelio tautos vaikus laikė Dievo ranklų globojamomis avimis:

“Jis mūsų Dievas, o mes jo ganoma liaudis, jo rankų globojamos avys” (Ps 95, 7).

Nors visko kūrėjas yra Dievas, bet jis nuolat kviečia žmones tęsti jo pradėtus darbus. Taip Dievas pašaukė Mozę, kad išvaduotų izraelitus iš Egipto vergijos ir nuvestų į pažadėtąją žemę. Laikui bėgant iškilo vis daugiau tautos vadų, kurie ėmėsi ganytojų darbo. Deja, jie buvo blogi ganytojai. Už tai juos griežtai pasmerkė pranašas Ezechielis:

“Silpnųjų jūs nestiprinote, sergančiųjų jūs negydėte, sužeistųjų jūs netvarstėte ir paklydusiųjų jūs neieškojote, bet valdėte jas jėga, net grubumu” (Ez 34, 4).

Ką apleido ankstesnieji išrinktosios tautos vadovai - ganytojai, tai atliko Jėzus Kristus - Gerasis Ganytojas. Jis stiprino silpnąsias avis, gydė sergančias, tvarstė sužeistas, ieškojo paklydusių, joms vadovavo švelnia ranka ir mylinčia širdimi. Jėzus žinojo, kad be švelnios rankos ir mylinčios širdies žmonės yra vargšai:

“Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens” (Mt 9, 36).

Daugeliu požiūrių mūsų laikų žmonės labiau suvargę ir apleisti negu Kristaus bendraamžiai.

Sociologų ir psichologų manymu, nūdienį žmogų labiausiai persekioja baimės ir vienatvės jausmas. Jis bijo netekti darbo, bijo susirgti kokia nors baisia liga, bijo keršto, bijo, kad neiširtų šeima, bijo, vienas jaukiai praleisti savo kambaryje vakarą prie darbo stalo, bijo, kad negimtų kūdikis invalidu... Yra aibė veiksnių, keliančių žmogui baimę bei izoliuojančių jį nuo Dievo ir žmonių.

Reikia rasti jėgų, kurios pirmiausia pakeltų žmonių dvasią. Geraširdis popiežius Jonas XXIII rašė šeimoms: “Mano didžiausias širdies rūpestis - tai paruošti jūsų sūnums bręsti ir augti gerą dirvą”. Šiandien, kai Bažnyčia meldžiasi už kunigus ir klierikus, mums visiems šis popiežiaus rūpestis  turėtų būti artimas. Tegu mūsų moralinė ir visokeriopa parama padeda jaunuoliams pasirinkti kunigo gyvenimo kelią ir pasišvęsti žmonių tarnystei. Įstojęs į kunigų seminariją jaunuolis stropiai mokosi, yra drausmingas, dvasia panašėja į savo aukščiausiąjį Mokytoją - Gerąjį Ganytoją, jis išsilaisvina iš vergiškos baimės pančių, tampa dieviškos laisvės vaiku. Tada, net būdamas vienas, ar tarp žmonių nesijaučia vienišas, nes bendrauja su Dievu bei žmonių sielomis. Jo visas gyvenimas pagrįstas Dievo galia ir Dievo gerumu.

Tokių kunigų labai reikia, kad klestėtų mūsų Bažnyčia, kad nušvistų mūsų Tėvynės veidas, ir kad kiekvienas kunigas galėtų džiugiai bei nuoširdžiai kartoti šiuos šventų Mišių Eucharistijos žodžius:

 “Mes tau, Viešpatie, aukojame gyvenimo Duoną
 ir išganymo Taurę.
 Dėkojame tau, kad pašaukei mus
 tarnauti tavo akivaizdoje.”