Vienas iš LKB Kronikos iniciatorių ir leidėjų Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius atsako į “Bažnyčios žinių” klausimus.
 

Bene prieš trejetą metų katalikų radijo “Mažosios studijos” laidose skambėjo polemika: LKB Kronika atliko savo, dabar laikas ją padėti į lentyną. Dvidešimt penkerių metų sukaktis - gera proga dar kartą paklausti, kuo Kronika aktuali šiandien? Kokie pokyčiai ją vertinant įvyko per pastaruosius nepriklausomybės metus?

LKB Kronika buvo savo laikmečio vaikas, gimęs gal kiek pavėluotai, bet ne per vėlai: iki sovietinės imperijos subyrėjimo dar buvo likę 16 metų ir, be to, tuomet niekas nežinojo, kada sutrūks vergovės pančiai. Kronika buvo atsiliepimas į Bažnyčios bei Tautos kančias ir laisvės ilgesį. Be abejo, ji buvo aktualiausia anuomet, kaip vienintelis balsas, aidėjęs laisvame pasaulyje ir skelbęs, kad Tauta pavergta, bet gyva, kad Bažnyčia persekiojama, bet tiki savo prisikėlimu. Kroniką padėti į lentyną ir užmiršti, kas vyko Lietuvoje okupacijos metais, reikštų abejingumą ne tik savo šalies istorijai, bet ir dabarčiai, kuri nepajėgia atsiplėšti nuo skaudžių praeities dienų ir išsigydyti kraujuojančių žaizdų. 

Kronika yra aktuali dabarčiai ne tuo, kad joje rasime aprašytus tūkstančius persekiojimo ir pasipriešinimo pavyzdžių, bet tuo, kad ji ir šiandien kviečia būti atsakingiems už laisv¿, ragina nė už ką neiti į kompromisus su sąžine ir moko mylėti Tėvynę ir Bažnyčią. Linkėčiau visai dabarties spaudai būti tokiai sąžiningai ir taip skrupulingai fiksuoti dabartį, kaip tai darė LKB Kronika.

Ar verta įgyvendinti anksčiau sumanytus, bet nerealizuotus vertimus į užsienio kalbas? Kaip vertinate Kronikos pristatymą Nobelio premijai gauti?

Kronikos bičiuliai Vakaruose atliko milžinišką darbą, versdami pavojuose gimusį leidinį į pagrindines pasaulio kalbas. Jie padėjo, kad Kronikos balsas būtų girdimas ne tik Lietuvoje, bet ir plačiajame pasaulyje. Anuomet, Kronikos laikais, kai kentėjo Lietuva, būtume vargingai atrodę, jei būtume kalbėj¿ tik apie garbingą jos praeitį. Todėl šia prasme galima sakyti: padėkime Kroniką į lentyną, pasiraitokime rankoves ir skubėkime prikelti Lietuvą.

Tik sugriuvus geležinei uždangai galėjote sutikti ir tuos žmones, kurie organizavo Kronikos vertimus ir platinimą užsienyje. Kokie asmenys išeivijoje ypač daug pasidarbavo platindami Kroniką?

LKB Kronikos redakcija ilgus metus žinojo vieno kunigo pavardę ir meldė jam Dievo palaimos. Tai kun. Kazimieras Pugevičius, anuomet dirbęs išeivių lietuvių Informacijos centre. Jam pirmajam pasisekė užmegzti tvirtus kontaktus su Kronikos redakcija, ir jis pirmasis organizavo vertimą į anglų kalbą. Aplankęs lietuvių Informacijos centrą Brukline, radau gražiai išsaugotus, su dideliais nuotykiais per Atlantą atkeliavusius Kronikos sąsiuvinius ir mikrofilmus. Todėl niekam nevalia užmiršti kun. K. Pugevičiaus, labai sumaniai ir energingai ilgus metus tarnavusiam ne tik Kronikai, bet ir Lietuvai.

Didelės pagarbos nusipelno kitas lietuvis - kunigas Kazimieras Kuzminskas. Jo dėka Kronika buvo verčiama į kitas pasaulio kalbas, leidžiama tomais ir platinama po visą pasaulį. Šis darbas kun. K. Kuzminsko vardą įrašė šalia kitų svarbiausių Kronikos darbininkų.

Sausio mėnesį Vilniuje vykusiame Kronikos 25 - čio minėjime arkivyskupas Audrys J. Bačkis dalijosi atsiminimais, kad Kronikos žinios Vatikano Valstybės sekretoriate sulaukdavo nevienaprasmių vertinimų. Kokiu mastu tai numanė Kronikos leidėjai Lietuvoje?

Leisdami Kroniką mažiausiai rūpinomės, kas ir kaip vertins jos medžiagą. Norėjome pasakyti tiesą apie Lietuvos Katalikų Bažnyèią ir tą tiesą pasakyti taip garsiai, kad girdėtų visas pasaulis. Mažai ką žinojome apie Kronikos vertinimus Vatikano Valstybės sekretoriate ar kur kitur ir, esu įsitikinęs, kad nebūtume nustebę, jei kurį laiką tie vertinimai būtų buvę neigiami. Per daug gerai žinojome apie KGB pastangas diskredituoti Kroniką Vakaruose, tačiau buvome įsitikinę, kad tiesa yra galingesnė už kompartijos prievartos ir melo aparatą ir kad Kronikos balsas anksčiau ar vėliau bus priimtas. Dėkoju Dievui, kad buvome suprasti daug greičiau, negu tikėjomės.

Šiuo metu Jūs , kaip kiekvienas vyskupas ir ganytojas, rūpinatės Bažnyčios vienybe. Kronikoje nestigdavo kritinių pastabų kai kurių tuometinių vyskupijų valdytojų ar net hierarchų adresu. Ar anuomet neatrodė, kad Kronika gali pakenkti Bažnyčios vienybei, išprovokuoti tam tikros kunigijos dalies izoliaciją kaip, pavyzdžiui, buvo įvykę Čekoslovakijoje?

Leidžiant Kroniką iškildavo daug klausimų, prie kurių reikėdavo ilgai sustoti. Vienas iš tokių klausimų buvo kai kurių kunigų ir aukštųjų dvasininkų elgesio vertinimas. Ilgai ir skausmingai svarstydavome, ką daryti: tylėti ir leisti, kad toje tyloje KGB ir toliau juos prievartautų ir naudotų antibažnytiniams tikslams, ar atvirai kalbėti, kad viešumas bent kiek pristabdytų okupantų kėslus. Labai gerai supratome, kad viešas kalbėjimas gali kažkiek sumenkinti vieno ar kito ganytojo autoritetą ir taip padaryti Bažnyčiai žalos, bet aiškiai matėme, kad tylos rezultatai būtų buvę visiškai pragaištingi. Todėl galutinis sprendimas buvo toks: Kronikoje kalbėti tik apie viešas dvasininkų klaidas, jei jos daro didelę žalą Bažnyčiai. Tuo metu nebuvo jokios kitos priemonės pristabdyti brutalų Religijų reikalų tarybos kišimąsi į Bažnyčios reikalus ir bandymus naudoti dvasininkus savo tikslams. Viešas Kronikos kalbėjimas galėjo tapti geru skydu tiems dvasininkams, kurie KGB ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinio buvo skaudžiai prievartaujami nors ir netiesiogiai prisidėti prie Bažnyčios griovimo darbo.

Kokie veiksniai lėmė, kad sumanymas leisti Kroniką kilo Vilkaviškio vyskupijos kunigų susibūrimuose? Ar galima įžvelgti tam tikras vyskupijų tradicijas ar veikiau atsitiktinį veiklesnių kunigų susitelkimą?

Anuomet mes, kunigai, neturėjome atramos kurijose, nes ten apie svarbesnius reikalus buvo pavojinga net kalbėti, mat buvome įsitikinę, kad tenai yra įrengta KGB pasiklausymo aparatūra. Labai natūraliai ieškojome atramos bendraudami vieni su kitais, nuolat susitikinėdami nedidelėmis grupelėmis. Kadangi visi jauni kunigai buvome baigę Kauno kunigų seminariją, gerai pažinojome vieni kitus ir nesunku buvo susirasti vienminčių. Vienuose susitikimuose dalyvaudavo kunigai iš Vilniaus, Panevėžio, Vilkaviškio ir kitų vyskupiję, o kituose susirinkdavome tik vilkaviškiečiai. Šioje vyskupijoje buvo didelis būrys kunigų, kurie labai nuoširdžiai sielojosi dėl Bažnyčios reikalų ir nuolatos šia tema diskutuodavo. Labai aktyvūs buvo kun. Pr. Račiūnas MIC, kun. Alf. Svarinskas, kan. Br. Antanaitis ir daugelis kitų. Gal tai ir nulėmė, kad Kronika gimė ne kur kitur, bet Vilkaviškio vyskupijoje.

Priespaudos sąlygomis kunigijoje ryškiau išsiskyrė veiklesnieji “kovotojai” ir nuosaikesnieji, daugiau ar mažiau kompromisų su valdžia siekę kunigai. Ar galima teigti, kad pastarieji dažniau buvę aplaidesni ir pastoraciniu požiūriu? Ir priešingai, ar tikėjimo persekiojimo egzaminą išlaikę kunigai sugebėjo prisitaikyti prie naujų pastoracijos sąlygų?  

Lietuvos kunigų būryje ryškiai išsiskyrė dvi grupės. Vieni dėl kokių nors priežasčių buvo dvasiškai palaužti ir kolaboravo su sovietine valdžia. Apie jų rimtą sielovadą sunku ir kalbėti, nes tais laikais baimės apimtas kunigas galėjo būti tik kulto tarnas, bet ne ganytojas. Veiklesnieji kunigai paprastai būdavo aktyvūs sielovadoje, ir tas aktyvumas nelikdavo sovietinių pareigūnų nepastebėtas. Prasidėję persekiojimai dažniausiai tik užgrūdindavo ir versdavo drauge ieškoti sprendimų, kaip atlaikyti priespaudą.

Buvo visiškai natūralu matyti, kad atgimstančioje Lietuvoje veiklesnieji kunigai dalyvavo Sąjūdyje, mitinguose ir kt. Man būtų sunku apibendrintai kalbėti, ar veiklūs kunigai prisitaikė prie naujų pastoracijos sąlygų ar iš inercijos liko kovotojais. Esu įsitikinęs, kad gerų norų atkurti Lietuvą ir prikelti Bažnyčią veiklieji kunigai buvo kupini, gal tik ne visiems pavyko pagauti naujų laikų dvasią. Įsitraukti į pozityvų darbą kai kuriems kunigams labai trukdė skaudi dabartis, nes Kovo 11 - oji, tik nubrėžusi ribą naujam gyvenimui, nepakeitė Bažnyčios nedraugų priešiško nusistatymo. Tas sunkiai suprantamas priešiškumas, jaučiamas iki mūsų dienų, ne vieną kunigą ir pasaulietį verčia manyti, kad slapta veikia ir KGB struktūros. Jaunesniems kunigams lengviau apie šitai mąstyti, nes jie nepatyrė tos visos klastos ir prievartos, kurią teko nešti jų vyresniems kolegoms.

Atsivėrus KGB archyvams, galėjo paaiškėti faktų apie Kronikos sekimo bylą, jos agentus ir asmenis, bendradarbiavusius su saugumiečiais. Ar Jūs iš tų archyvų sužinojote svarbių dalykų apie Kronikos bylą? Ar šioje istorijoje tebėra baltų dėmių? Ar faktai apie kai kurių kunigų bendradarbiavimą galėtų įtakoti Jūsų, kaip arkivyskupijos ganytojo, nuostatas jų atžvilgiu?

Atsivėrę archyvai tik patvirtino tai, ką aiškiai nujautėme: KGB buvo baisi mašina, kurios krumpliaračiai pagavo ne vieną kunigą. Apie Kronikos bylą archyvai pasakoja daug, bet kažin ko ypatingo neatskleidžia, nes daug kas yra sunaikinta ar išvežta. Kauno arkivyskupijos kunigams savo laiku buvau priminęs, kad tie, kuriems atsitiko nelaimė įsipainioti į saugumo pinkles, turėtų bent jau ateiti ir papasakoti tai vyskupui. Pažadėjau, kad iškilus reikalui juos ginsiu. O jei šito nepadarys, gali atsirasti labai didelių problemų. Nežinau kiek, tačiau nemažai kunigų prisikėlė, prisipažino, padarė atgailą ir, manau, šiandien Bažnyčioje dirba pozityvų darbą.

O kai kurių kunig¸ veiklos neįmanoma suprasti. Nesinori tikėti, kad jie ir šiandien yra KGB spąstuose, bet jų darbai verčia įtarti, kad kažkas jų gyvenime ne taip. Ačiū Dievui, kad tokių kunigų tik vienetai. Bažnyčioje būtų šviesiau, jei jie, neturėdami jėgų prisikelti, garbingai paliktų kunigystę.

LKB Kronika tapo šaltiniu septintojo ir aštuntojo dešimtmečio Lietuvos Bažnyčios istorijai. Ar Jūsų nuomone, jau pribrendo laikas ir susidarė pakankama perspektyva šiai naujausiųjų laikų Bažnyčios istorijai rašyti?

LKB Kronika yra pats patikimiausias paskutiniųjų Bažnyčios dešimtmečių istorijos šaltinis. Manau, kad tai - neįkainojamas turtas, kurio neturi kitos posovietinės respublikos. O istoriją reikia rašyti kuo greičiau, nes delsimas sudaro progą atsirasti pasakoms ar mitams. Jau dabar girdžiu žmonių pasakojimus, kiek jie daug nusipelnė Kronikai ir Bažnyčiai, nors anuomet tupėjo kaip pelės po šluota. Reikia naudotis proga, kol turime daug gyvų liudininkų, mačiusių ir nešusių ant savo pečių persekiojimo kryžių.