Kristaus susijaudinimas artėjant kančios valandai
 

(Pabaiga. Pradžia Nr. 5)
 
 

IV. Suvokimas, kad atėjo būtent dėl šios valandos

a) “Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą” (Jn 12, 27)

Dažnai teiginio “aš atėjau į šią valandą” vertimui suteikiama iš esmės laiko prasmė. Tačiau atkreipkime dėmesį, kad žodžiai “ateiti į šią valandą” laiko prasme neišreiškia minties stiprumo, juo labiau, kad valandos prasmė daug platesnė negu momento. Frazė sudaryta taip, kad nurodytų galutinį tikslą, į kurį įeina ir valanda. Gramatinės struktūros požiūriu ši frazė labai panaši į žodžius, skirtus Pilotui: “Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą” (Jn 18, 37). Žodis “tam”, nurodantis galutinį tikslą, prašosi patikslinimo, kuris randamas sakinio pabaigoje. Paralelė verčia mus žodžiuose “į šią valandą” atpažinti “tam” prasmės apibrėžimą. Taigi, ne “būtent dėl to aš atėjau į šią valandą”, bet “tai dėl to aš atėjau, dėl šios valandos” arba “būtent dėl šios valandos”.

Taip suprasta frazė yra pati tikriausia priešingybė ankstesnei maldai. Prašymas išgelbėti nuo tos valandos negali būti įvykdytas, kadangi Jėzus atėjo būtent dėl šios valandos. “Būtent dėl šios valandos” išreiškia jo buvimą žemėje tikslą. Šis galutinis tikslas neleidžia iškrypti iš skelbiamo kelio.

Mūsų pateiktame vertime veiksmažodis “ateiti” atgauna visą savo jėgą. Jėzus sako, kad jis atėjo ne į šią valandą, bet būtent dėl tos valandos. Kalbama apie esminį atėjimą per Įsikūnijimą. Stodamas prieš Kančios dramą, Jėzus įsiterpia į pagrindinę savo atėjimo pasaulin perspektyvą; jis dar kartą tai padarys prieš Pilotą, turėdamas galvoje savo auką, kuri yra tiesos liudijimas: “aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį...”

Anksčiau, aiškindamas paslaptingą šio atėjimo prasmę, kad pateisintų savo ketinimus pamokslauti ne tik Kafarnaume, kur visi jo ieškojo, Jėzus pareiškė: “nes tam esu atėjęs” (Mk 1, 38). Jėzui atėjimas į pasaulį yra išėjimas iš Tėvo, ir tai - jo misija. Šia prasme Luko evangelija patikslina Jėzaus žodžius: “tam ir esu siųstas” (4, 43). Gerosios Naujienos skelbimas yra tik viena šios misijos, kurią turi užbaigti auka, pusė. Ši auka išryškėja akyse to, kuris Paskutinės Vakarienės metu ištaria: “Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį. Vėl palieku pasaulį ir grįžtu pas Tėvą” (Jn 16, 28). Atėjimas skirtas tam , kad būtų sugrįžta šiuo skausmingu keliu. Sugrįžimas - tam tikra prasme “užsakytas” išėjimu iš Tėvo.

Šio atėjimo suvokimą Jėzus dar kartą parodo atsakydamas Jono Krikštytojo mokiniams, kurie savo mokytojo vardu klausia jo: “Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?” (Mt 11, 3) Jo pirmtakas jau buvo paskelbęs jo atėjimą: “po manęs ateis galingesnis” (Mt 3, 11). Kviesdamas mokinius pažvelgti į gausybę stebuklų, Jėzus jiems leidžia suprasti esąs tas, kuris “ateis”, tas, kurio atėjimas buvo seniai žadėtas, su visais jį lydinčiais stebuklais. Stebuklų išvardijimas pasibaigia trumpu pastebėjimu: “mirusieji prikeliami”; tai didžiausias stebuklas, kurio Jėzus negali ištarti negalvodamas apie savo mirtį ir prisikėlimą. Būti tuo, kuris turi ateiti, tai būti šiame dramatiškame kelyje. Prisikėlimai skirti skelbti galutinę pergalę prieš mirtį.

Nuo tada “būti tuo, kuris turi ateiti” Jėzui nebeatskiriama nuo misijos, kurios tikslas bus pasiektas per kančią ir mirtį. Jo atėjimas negali būti atskirtas nuo atpirkimo dramos dėl dviejų, beje, glaudžiai vienas su kitu susijusių dalykų. Pirmiausia, šis atėjimas yra išėjimas iš Tėvo, Tėvo skirtoji misija, ir sugrįžimas pas Tėvą per mirtį. Tad visas žemiškas Jėzaus gyvenimas įgyja prasmę būtent šioje misijoje, ir būtų neteisinga, jeigu pareiga, atsinešta per Įsikūnijimą, nebūtų atlikta. Tėvas, pradėjęs atpirkimo darbą, negali neužbaigti savo sumanymo.

Antra vertus, “būti tuo, kuris turi ateiti” taip pat reiškia atsakymą į lūkesčius tų, kurie laukė išganymą nešančio Mesijo atėjimo. Jonas Krikštytojas gavo Dievo pažadą; jis sudėjo visas savo viltis į tą, kuris turėtų ateiti po jo. Jėzus supranta, kad būdamas tuo, kuris turi ateiti, jis yra visų šių vilčių išsipildymas. Ir, kaip liudija gausybė stebuklų, jis tai išpildo net daugiau negu buvo žadėta. Bet prikeldamas mirusiuosius jis negrįžtamai krypsta į savo prisikėlimą, pasiektą savo mirties kaina. Jis negalėtų nuneigti šios krypties: negalėtų nuvilti žmonijos. Noras išsigelbėti nuo skausmingo kelio reikštų atimti iš žmonių tai, ko jie laukia.

 Šitaip meilė Tėvui ir žmonijai garantavo atėjimą, kurio tikslą buvo įmanoma pasiekti tik per auką.

b) “Tėve, pašlovink savo vardą!”

Suvokęs, kad jo atėjimas gali turėti prasmę tik skausmo valandą, Jėzus baigia savo maldą žodžiais: “Tėve, pašlovink savo vardą!”(Jn 12, 28) Kreipinys “Tėve” reiškia, kad Jėzus jaučia savo sūnišką atsidavimą. Jėzus nori pašlovinti Tėvą elgesiu, atitinkančiu Tėvo sumanymus, t.y. auka.

Šitaip jis nugali vidinį, jo sielą sukrėtusį konfliktą. Iš pradžių Jėzus laisvai reiškė savo sielos šauksmą, jausdamas siaubingą kančios artėjimą. Bet po to vėl iš esmės suvokė savo atėjimo prasmę ir nugalėjo baimės sukeltą jaudulį. Jis ne tik priima Tėvo valią, vedančią į Kančią, bet ir savo maldoje prašo, kad ši valanda įvyktų tam, kad jo auka būtų pašlovintas Tėvas. Kaip atsakymas į prašymą “pašlovink savo vardą” ateina Tėvo atsakymas. Evangelija mums pasakoja: “Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: ‘Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!’” (Jn 12,28) Šį dangišką balsą girdi minia, kuri jį aiškina dvejopai: vieni mano, kad tai griaustinis, kiti girdi angelo balsą. Klausytojai nesuprato ištartų žodžių, bet neaiškiai suvokė, kad šis balsas skambėjo kaip dangiškasis pritarimas Jėzui ir jo veiklai.

Šis epizodas verčia prisiminti Atsimainymą, kai trys ten buvę mokiniai išgirdo Tėvo balsą. Šiuo atveju apsireiškiama graikams, ne žydams. Jau minėjome, kad Jėzus norėjo  jiems parodyti, kaip ir savo mokiniams, kančios apimtą savo sielą. Čia Tėvo balsas, garantuojantis Jėzui patikėto darbo sėkmę, kreipiasi į ne žydų kilmės žmones visai taip pat, kaip ir į mokinius. Jėzus pabrėžia to prasmę: “Ne dėl manęs , o dėl jūsų pasigirdo tas balsas. Dabar teisiamas šitas pasaulis...” (Jn 12,30 - 31)

Iškilmingas šlovingos Jėzaus misijos pabaigos patvirtinimas, skiriamas ne žydų tautos atstovams, leidžia geriau suvokti visuotinį šios misijos tikslą. Juo norima parodyti, kad iki šiol vien žydams skirtos privilegijos pradedamos dalyti ir kitų tautybių žmonėms.

Kalbėdamas apie savo atėjimą į šią valandą, Jėzus žinojo, kad šis atėjimas turi patenkinti ne tik Mesijo laukiančios žydų tautos viltis, bet ir visų, išsilaisvinimo bei išganymo ieškančių žmonių laukimą. Šis universalumas buvo papildomas motyvas įveikti spontanišką šauksmą “gelbėk mane nuo šios valandos”. Jėzus žinojo atėjęs į tokią valandą, kai visos tautos bus pakviestos priimti jo gyvybės dovaną.

Ar verta sakyti, kad prašymas “gelbėk mane nuo šios valandos” liko be atsako? Pasak Jono evangelijos, Lozoriui prisikėlus, Jėzus tarė Tėvui: “Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai” (Jn 11, 42). Iš tiesų prašymas išgelbėti nuo Kančios valandos buvo išklausytas platesne prasme: ne išvaduojant Jėzų nuo kančių ant kryžiaus, bet per prisikėlimą ir pašlovinimą sugrąžinant jį iš patirto išbandymo. Šia prasme laiškas žydams apibūdina jį kaip tą, kuris siuntė savo prašymus ir maldavimus į “tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties” (5, 7) ir buvo išklausytas. Būtent šiuo pašlovinimu Jėzus buvo išgelbėtas nuo valandos, buvusios jam “tamsybių” valanda. Taigi į Jėzaus maldą “Tėve gelbėk mane nuo šios valandos” tarsi atsiliepta dieviškuoju sumanymu, kuris į šlovę veda per kryžių.

c) Žmogaus Sūnaus atėjimas

Paraidžiui nagrinėdami, kokie galėjo būti Jėzaus ištarti žodžiai, turime pasvarstyti, ar pirminė formuluotė nebuvo štai tokia: “Dėl to Žmogaus Sūnus atėjo, dėl šios valandos”.

Pasakymas “Žmogaus Sūnus”, kuriuo Jėzus save vadino ir kuris ypač būdingas jo kalbai, pasižymi kažkokiu paslaptingumu, leidžiančiu nujausti jo asmenyje slypinčią paslaptį. Tačiau sykiu jis yra ir sunkiai suvokiamas. Reikšminga klausytojų reakcija: “Kas gi tas Žmogaus Sūnus?” (Jn 12,34) Tad nenuostabu, kad tie, kurie perduodavo Jėzaus žodžius, spontaniškai ieškojo kaip pakeisti tokį paslaptingą pasakymą kitu, aiškesniu. Įvairiuose evangelijų vertimuose “Žmogaus Sūnus” keičiamas į “aš” arba “Dievo Sūnus”.

Mūsų analizuotame tekste “aš” teiginyje  “aš atėjau” kaip paaiškinimas galėtų kilti iš pirmapradžio teiginio “Žmogaus Sūnus atėjo”. Sinoptikų tekste randame sakinį: “Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių” (Mt 9, 13; Mk 2, 17; Lk 5, 32). Panašų teiginį randame ir Lk 19, 10: “Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę”. Žodžiai “Žmogaus Sūnus atėjo”, atrodo, būdingi Jėzaus kalbai, vėliau galėjo būti perteikti paprastesne forma “Aš atėjau”.

Iš Jono 12, 27 galima būtų pamanyti, kad Jėzus pasakė: “Tai dėl to Žmogaus Sūnus atėjo”. Iš tiesų prisiminkime pirmuosius žodžius, kuriuos jis ištarė, atsakydamas į graikų išreikštą norą jį matyti: “Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus” (Jn 12, 23). Šie pirmieji žodžiai nurodo temą kalbos, kurią Jėzus nori pasakyti.

Vėliau Jėzus pareiškia: “O aš , kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs” (Jn 12, 32). Bet kitur jis sako: “taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus” (3, 14) arba “kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę” (Jn 8, 28). Taigi galima manyti, kad jis bus pasakęs: “Kada Žmogaus Sūnus bus pakeltas nuo žemės, ir patrauks visus žmones prie savęs”. Ši formuluotė, rodos, netgi būtina aiškinant klausytojų reakciją: “Kodėl tu sakai, kad Žmogaus Sūnus turės būti iškeltas aukštyn? Kas gi tas Žmogaus Sūnus?” (Jn 12, 34) Posakis “Žmogaus Sūnus “ ypač tiko atėjimui, apie kurį kalba Jėzus, nes kalbama apie jo misiją. Tada išryškėja kontrastas tarp asmeninių jausmų “Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos” ir to, ko reikalauja jo misija - “bet juk dėl to Žmogaus Sūnus ir atėjo, dėl tos valandos”. Taigi regime labai sujaudintą ir sukrėstą “aš”, prašantį išgelbėti jį nuo tos valandos, antra vertus, Žmogaus Sūnų, žydų tradicijos personažą, su kuriuo Jėzus tapatino save ir kuris turėjo iki galo atlikti atpirkimo darbą.

Ši misija yra išreikšta ir kitomis aplinkybėmis: “Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį” (Mk 10, 45; Mt 20, 28). “Būti atėjusiam dėl šios valandos”, vadinasi, “būti atėjusiam savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį”. Jono evangelijoje Žmogaus Sūnaus atėjimo galutinis tikslas atitinka Morkaus ir Mato perduotąjį. Šis  atitikimas padeda parodyti Jono evangelijos skirtinguose kontekstuose Jėzui priskirtų žodžių autentiškumą.

Pabaiga: Sūnaus įsipareigojimas aukoje

Jono evangelijoje aprašytas susijaudinimas parodo, koks žmogiškas, giliai žmogiškas yra Gelbėtojas. Tai sielos sukrėtimas, paliečiantis ir protą, ir jausmus. Čia dalyvauja visa žmogiška Kristaus siela.

Tai artėjančios valandos sukeltas susijaudinimas, kai ateis didžiulis, išganymo plane numatytas išbandymas. Geriau negu kas nors kitas, Jėzus supranta šio pranešimo apie siaubingą pranašų skelbtą išbandymo reikšmę, būtent sielos auką, kuri Izaijo knygoje buvo skirta skausmingai tarno daliai. Prieš tokią baisią kančią Jėzų apima nerimas, ir jis susvyruoja. Jis sutrikęs ir išsigandęs vienu metu. Galima būtų spėti, kad tokiu momentu jis įima į savo asmeninį gyvenimą visos žmonijos bėgimo nuo kančios reakciją, su visais jos keliamais “kodėl” ir prašymais išgelbėti nuo jos. Jo susijaudinimas mums atskleidžia nuoširdumą, su kuriuo Jėzus užsikrauna sunkią žmogaus dalią.

Šią naštą jis prisiima kaip Sūnus. Jis meldžia Tėvą išgelbėti jį nuo šios valandos: tai malda visų, kurie nori išvengti kančios, vardu. Ji tariama su sūniška meile, kuri ypač jaudina ir padeda beribiam pasaulio kančios šauksmui pasiekti Tėvą.

Kai tik Jėzus su visa Sūnaus meile nukreipia savo maldą į Tėvą, jis vėl atsiduria priešais savo misiją: jis atėjo į mūsų pasaulį dėl šitos valandos, kuri yra galutinis Įsikūnijimo tikslas. Jo buvimas žemėje tik tuo ir paaiškinamas: jis yra Žmogaus Sūnus, kuris atėjo, kad būtų pašlovintas per pakėlimą nuo žemės ant kryžiaus.

Taigi vidinis ginčas baigiasi dar tvirtesniu nusistatymu priimti Tėvo planą:  “Tėve, pašlovink savo vardą”. Susijaudinimas dingsta, ir Tėvo bei Sūnaus vienybė vėl pasireiškia didžia ramybe. Dangiškas balsas perduoda Tėvo pritarimą.

Šis pritarimas leidžia spėti, kad tam tikra prasme netgi malda “būti išgelbėtam” nuo šios valandos yra išklausyta. Jos atsakymas - šlovingas triumfas, ateisiantis po išbandymo, kurio didžiulė išganomoji reikšmė proporcingai atitiks kančios sunkumą.

Jono evangelijoje šio epizodo ryšys ypač įspūdingas, nes prologe aprašyta amžina Tėvo ir Sūnaus vienybė: “Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo (atsisukęs į) pas Dievą ( t.y. Tėvą), ir Žodis buvo Dievas” (Jn 1, 1). Be to, prologo pabaiga leidžia suprasti, kad tas amžinas artumas išsiskleidė apsireiškime pasauliui: “Tiktai viengimis Sūnus -(...), Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė”(Jn 1, 18).

Ši Sūnaus ir Tėvo harmonija apėmė ir atpirkimo dramą. Būtent tai evangelija mums ir parodo per Jėzaus susijaudinimą prieš Kančią. Tai žmogiškos sielos sukrėtimas, bet ta siela yra Sūnaus. Taip mums atsiveria begalinė Sūnaus aukos gelmė, kuri sukrečia Sūnaus santykius, įkūnytus Tėve. Kančioje mums suteiktas dar ypatingesnis Trejybės apreiškimas.
Be to, iš Jono evangelijos matome, kad drama, paveikusi artimus Sūnaus ir Tėvo santykius, skirta visiems žmonėms. Būtent graikai, ne žydai, trokšta pamatyti Jėzų, ir jiems leidžiama ne tik šiaip susitikti su juo, bet būti tuo momentu, kai Jėzus atskleidžia savo susijaudinimą ir apsisprendžia įvykdyti Tėvo paskirtą misiją. Tai ženklas, kad visiems žmonėms skirta įeiti į atpirkimo paslaptį, ir kad tikrąjį Kristų galima “matyti” tik per jo slėpinio atskleidimą.
 

Iš prancūzų kalbos
vertė Vilma Rimavičiūtė