Kodėl aš tikiu Kristaus Prisikėlimą
 

Vasario 21 -ąją, eidamas 74-uosius metus, Vievyje mirė vienas iškiliausių Lietuvos teologų kunigas jubiliatas Česlovas Kavaliauskas, Naujojo Testamento vertėjas, “Trumpo teologijos žodyno” ir daugelio teologinių straipsnių autorius.

Kunigas Česlovas Kavaliauskas gimė gražiame Rytų Aukštaitijos miestelyje, Pumpėnuose. Vėliau su šeima persikėlė į Kauną, kur prabėgo Česlovo vaikystė ir jaunystė. Čia jis, baigęs “Aušros” berniukų gimnaziją, įstojo į Kauno kunigų seminariją ir 1946 m. buvo įšventintas kunigu.

Neilgai teko dirbti Kauno arkivyskupijoje, mat 1950 m. kunigas suimamas, nuteisiamas ir ištremiamas į Sibiro platybes. Po šešerių tremties metų sugrįžo į Lietuvą, nuo 1956 metų iki mirties darbavosi įvairiose Kaišiadorių vyskupijos parapijose. Nors teko dažnai kilnotis iš vienos vietos į kitą, tai netrukdė gabiam kunigui atsiduoti savarankiškoms teologijos studijoms, išversti Naująjį Testamentą, parašyti daugybę teologinių straipsnių, susirašinėti su garsiausių pasaulyje universitetų mokslininkais, sakyti parapijiečius žavinčius pamokslus, rūpintis jaunimo sielovada: kol leido sveikata, Česlovas Kavaliauskas buvo nepakeičiamas Kaišiadorių katechetikos centro organizuojamų kursų vadovas. Jį dažnai lankė kunigai,  VDU Teologijos fakulteto studentai, ateitininkai, mokslininkai, žurnalistai, poetai ir kasdienybės naštos prislėgti parapijiečiai.

Kam nors kartą teko pabendrauti su šiuo dvasininku, kas yra klausęs jo pamokslų ar skaitęs straipsnius, turėjo puikią progą įsitikinti, kad į kiekvieną gyvenimo reiškinį kun. Česlovas Kavaliauskas gebėjo pažvelgti naujoviškai. Šis skvarbaus proto, plačios erudicijos ir taurios širdies žmogus analitiko žvilgsniu įsismelkdavo į daugybę mokslo ir tikėjimo problemų. Atrodytų, kas vertė vyresnio amžiaus kunigą gilintis į kvantinės fizikos ir tikimybių teorijos paslaptis, taikant neapibrėžtumo ir papildomumo principus ieškoti netiesinių reiškinių Visatoje ir teologijoje analogijos, aiškintis metafizikos ir tiksliųjų mokslų santykį? Jokiu būdu ne siekis įrodyti Dievo buvimą matematinėmis formulėmis! Labai didelių įžvalgų nereikia norint suvokti, kad visas kun. Č. Kavaliausko pastangas lėmė vienintelis noras vis labiau artėti prie Šventojo Rašto dvasios. Neužbrėždamas ribų Dievo laisvei ir neįsprausdamas jo į siaurus stereotipiškus žmogiškojo suvokimo rėmus (straipsniuose pasirodo nebuhalterinio, netiesinio Jėzaus sąvoka), jis trokšte troško atskleisti Viešpaties didybę ir pašlovinti jo vardą, parodyti Evangelijos patrauklumą, kur Jėzus plačiu mostu visus vadina prie savo širdies. Anot kunigo: “Išganytojas pasirodė ne kaip savyje uždara substancija, bet kaip būtis kitiems, “...kaip tas, kuris “mylėdamas savuosius pasaulyje parodė jiems savo meilę iki galo” (Jn 13, 1).

Kaišiadorių vyskupijos kurija artimiausiu metu numato išleisti Antano Buračo spaudai parengtą kun. Česlovo Kavaliausko biografinę apybraižą su jo straipsnių ir vertimų biobliografija.

Skaitytojams pateikiame vieną iš daugelio kun. Česlovo Kavaliausko straipsnių jo ypač mėgta ir įvairiomis variacijomis nagrinėta Kristaus Prisikėlimo tema. Sprendžiant iš straipsnio pabaigoje nurodytos vietos (Širvintos), jis parašytas 1988 - 89 metais.

V.M.

“Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai” (Apd 2, 32)

Šio straipsnio tikslas - parodyti, kad galimas protingas kelias priimti Kristaus mokinių paskelbtą tikėjimą, būtent: “...Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis” (1 Kor 15, 20). Tai jie, Jėzaus mokiniai, visai neseniai stebėję savo Mokytojo pralaimėjimą, susirinkę 30 - ųjų metų Sekminių dieną prie Jeruzalės šventyklos, paliudijo visai tautai: “Tada stojo Petras su Vienuolika ir, pakėlęs balsą, prabilo: "Jūs, judėjiečiai bei visi Jeruzalės gyventojai, tebūnie jums žinoma, - įsidėmėkite mano žodžius!.. Jėzų... jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus. Dievas jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties kankynės... Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai” (Apd 2, 14; 23 - 24.;32).

Tad štai koks kyla klausimas:ar mes galėsim patikėti šiais liudytojais ir priimti jų liudijimą?

Mes laikome,kad šis liudijimas drauge su kitais seniausiais dokumentais (apimančiais 35 - 40 metų padavimus) yra vertas mūsų pasitikėjimo. <...>

Žinoma, mes pripažįstam, kad galų gale viskas priklauso nuo mūsų tikėjimo, nes mes arba priimame, arba atmetame apaštalų liudijimą. Tačiau negalime užmiršti gausybės tarpasmeninių santykių, kurie, panašiai kaip tikėjimas, nors ir “neoficialūs”, vis dėlto vaidina labai svarbų vaidmenį gyvenime. Taip yra ir su tikėjimu, ir su meile, ir su neapykanta.

Dabar šis tas apie Velykų įvykius. Patys seniausi tekstai (pvz., 1 Tes - 50 ar 51 m. arba 1 Kor - 56 m.) nedviprasmiškai kalba apie Kristaus prisikėlimo tikrumą. Ypač svarbus laiškas Korintiečiams, kuriame išvardijami svarbiausieji liudytojai ir net minimas Prisikėlusiojo pasirodymas iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių. Reikia pridurti, kad panašius liudijimus, kaip konkrečiai iliustruoja Apd., visur skelbė ir kiti mokiniai akivaizdoje žydų, kurie galėjo patikrinti tai, kas buvo sakoma. Tačiau šie šaltiniai neaiškina, kokiu būdu įvyko Prisikėlimas.

Matyt, šių dokumentų autoriai nebandė aprašinėti to, ko negalėjo žinoti (priešingai II amžiaus apokrifams). Negana to, Paulius ryžtingai pareiškia, kad Prisikėlimas - tai ne paprastas sugrįžimas į mirtingųjų gyvenimą, o perėjimas į nežemišką, grynai dvasinį buvimą, nepriklausantį žemiškajam patyrimui.

Ir vis dėlto mes Evangelijoje atrandame labiau išplėstus aprašymus. Juose pasakojama apie angelų ir daugkartinius paties Jėzaus pasirodymus. Jeigu pati seniausioji - Morkaus evangelija kalba apie angelą, Dievo valios skelbėją, tai kitose evangelijose randam vaizdingus Prisikėlusiojo susitikimų su mokiniais aprašymus; pvz., Jono evangelijoje yra aprašymas, kaip Kristus padeda apaštalams žūklėje, kaip ruošia jiems pusryčiams žuvį su duona. Gali būti, kad vėlesnieji pasakojimai plėtojo žodinį padavimą panašiomis iliustracijomis.

Tarp kita ko, tenka pažymėti, kad Evangelijos aprašymai taip pat mini velykinių liudytojų išgąstį bei sumišimą (Lk 24, 5; Mt 28, 5; Mk 16, 14 ir kt.) Matyt, mokiniai nepajėgė suprasti to, kas įvyko: taip netikėti pasirodė tie reiškiniai. Kodėl gi Morkus kalba apie moteris, kad “jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas”, jeigu, rodos, joms priderėjo tik džiaugtis? Galbūt iš čia ir tekstų įvairumas, ir tam tikras aprašymų padrikumas. Juk įvairovė, daugelio variantų buvimas žodinėje tradicijoje - anaiptol ne jos netikrumo požymis, o priešingai, gyvybės požymis. <...>

Tolimesnieji velykiniai įvykiai ne iš karto įtikino mokinius: Lukas sako, kad “virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią” (Lk 24, 37). Evangelija neslepia, kad pasirodymai rodė esant Mokytoją pasikeitusį: jis tai netikėtai atsiranda tarp jų, tai “išnyksta jiems iš akių”.

Kalbant apie Jėzaus pasirodymus, reikia pažymėti, kad jų skaičius evangelijose ir Pauliaus liudijimuose ne visiškai sutampa. Bet ne taip svarbu, kiek jų buvo, svarbu, kad Kristus pasirodė ne kartą ir ne du kartus, o “per daugelį dienų” (Apd 13, 31). Todėl nėra reikalo tai aiškinti “akimirkų ekstazėmis”, nors mums ir lieka daug kas nesuprantama. Aišku viena, - tas, kuris pasirodydavo, buvo tas pats Jėzus, nors jo kūnas buvo sudvasintas. Jėzus jau įėjo į savo garbę, jis tapo dangiška esybe.

Paskutinysis Kristaus pasirodymas - tai pasirodymas būsimajam apaštalui Pauliui jo kelyje į Damaską, tad ateityje Paulius ne kartą kalbės apie neginčijamus Kristaus apsireiškimus:”Aš sakau jums, broliai, kad mano paskelbtoji Evangelija nėra iš  žmonių. Aš neperėmiau jos iš žmogaus ir nebuvau jos išmokytas, bet gavau Jėzaus Kristaus apreiškimu” (Gal 1, 11 - 12). Pauliaus laiškai ir Apaštalų darbai įtikina mus, kad apaštalas buvo audringas žmogus ir apaštališkosios veiklos milžinas. Apreiškimo dėka, kaip pats tvirtina, jis daugiau už kitus prisidėjo prie Gerosios Naujienos skleidimo, daugiau dirbo ir kentėjo. Bet svarbiausia - jis atskleidė nuolatinį gyvą kontaktą ir bendravimą su Jėzumi.

Kai kurie klausimai

<...> Reikia turėti galvoje, kad Jėzaus mokymas giliai užgavo judėjų vadovų savimeilę. Jėzus drąsiai smerkė aukštojo luomo godumą ir netikėjimą, atvirai vadino fariziejus veidmainiais. Todėl vadovai iš anksto sekė Kristų, laukdami tik patogios progos jį sunaikinti. Lukas pasakoja: “Aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai buvo benorį dar tą pačią valandą jį suimti, bet pabijojo žmonių. <...> Jie patys ėmė Jėzų sekti ir siuntinėjo šnipus, apsimetančius teisuoliais, kad, nutvėrę kokį jo žodį, galėtų įskųsti jį vyresnybei ir perduoti valdytojui” (Lk 20, 19 - 20).

Ir mes pamatysim, kad judėjai labai greitai apkaltins Jėzų prieš Pilotą, “kaltindami jį liaudies kurstymu” (Lk 23, 14), t.y. kaip maištininką prieš Romos imperiją. Tatai reiškė, kad jie stengėsi išgauti Jėzui mirties nuosprendį. Kaip bijojo hierarchai Kristaus ir kaip suprato jo pavojingumą jų pačių pagrindams, sako vyriausias kunigas Kajafas: “<...> jums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų”(Jn 11, 50).

Kokia įtampa supo Kristų ir krikščionis, galima spręsti ir iš šių įvykių.

Jeruzalei kritus (70 m.), Jabnos mieste ( tarp Jaftos ir Aškelono) atsirado žymioji rabinų mokykla, kuri skleidė propagandą prieš krikščionis. Panaši veikla prieš judaizmo priešus tęsėsi ir Palestinos šiaurėje, Tiberiados mieste. Ten atsiranda pirmieji Talmudo - didžiojo įstatymų ir pamokymų rinkinio traktatai. Pagal Talmudą Jėzus kaip burtininkas ir liaudies išdavėjas buvo negailestingai nužudytas: “Velykų išvakarėse pakorė Jėzų. Ir prieš keturiasdešimt dienų šauklys skelbė: jį nuves užmušti akmenimis, nes jis užsiėmė kerėjimais, suvedžiojo Izraelį ir stūmė jį į išdavystę. Taigi neatsirado nieko jam pateisinti, ir jis buvo pakartas Velykų išvakarėse” (Trilling W., Fragen zur Geschichlichkeit Jesu, Leipzig, 1969, p. 59 - 60).
Ši neapykanta negalėjo palikti nė mažiausios vilties išgelbėti Jėzų nuo hierarchų keršto. Tuo labiau atskiri individai - Jėzaus šalininkai - negalėjo apgauti stiprią baudžiamąją mašiną.

Keletas žodžių apie mokinių būklę po Mokytojo mirties. Evangelijos kalba apie nusižeminimą ir sąmyšį. Petras išsigina Kristaus. Kiti pripažįsta, kad žlugo visos viltys. “O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko” (Lk 24, 21).

Seniausia forma Kristaus palaidojimas paminėtas Pauliaus 56 m. (1 Kor 13, 3 ir t.t.). Labai konkretus aplinkybių vaizdavimas sudaro rimtą įspūdį ir yra tolimas legendoms. Tarp kitko, legenda neįtrauktų į veiksmą svetimų ir nuošaliai stovinčių žmonių (pvz., Juozapo iš Arimatėjos, tarybos nario). Be to, archeologinės iškasenos patvirtino laidojimo aplinkybes (Plg. J. Jeremijo veikalus, Sacramentum mundi, 1 Band, p. 414 - 415).

Laidotuvių faktas ir tuščio kapo atradimas, aišku, tapo žinomas mieste, o tai labai apsunkintų bet kokios netiesos skelbimą.

Dėl tuščio kapo: pažymėsim, kad pasakojimas apie pirmąsias liudytojas - moteris niekaip netiko apologetiniams tikslams, nes judėjų moterys negalėjo liudyti juridine tvarka. Tik įsitikinimas, kad  tuščias kapas - ne mokinių ar kitų gudruolių išmonė, galėjo atverti kelią Prisikėlimo skelbimui.

Reikia dar kartą sugrįžti prie vadinamųjų prieštaravimų Prisikėlimo aprašymuose. Tyrinėtojai sutinka, kad neįmanoma mechaniškai suharmonizuoti visus evangelijų pasakojimus. Bet pats tokio įvairių variantų buvimo faktas iš tikrųjų atspindi skirtingus požiūrius į stulbinantį įvykį. Jeigu būtų kitaip, redaktoriai sušvelnintų visus skirtingumus apologetiniais tikslais. Tačiau jie buvo priversti atsižvelgti į autoritetingų liudytojų skirtingus atpasakojimus. Antra vertus, evangelijų pasakojimuose atsispindi apstulbintų mokinių sąmyšis. Niekas nesuprato, kas ir kaip įvyko.

Netikėti Prisikėlusiojo pasirodymai ir išnykimai dienos viduryje taip pat padėjo atsirasti įvairiems aiškinimams. Pagaliau mes turime užfiksuoti jau minėtą samprotavimą apie padavimo įvairių variantų gyvybiškumą, ypač esant įvairiems liudytojams: jeigu nežinoma variantų, tai nėra tikrumo, kad padavimas gyvuoja liaudyje. Beje, evangelijos neaprašinėja to, kas įvyko karste Velykų naktį. Taip sakant, neaprašinėja Prisikėlimo “technologijos”. Ir tai labai gerai! Juk nė vienas mirtingasis negalėjo matyti, kaip mirtingas Kristaus kūnas tapo dvasinis ir nemirtingas. O Paulius aiškiai moko: “ Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe” (1 Kor 15, 53).

Pagaliau reikia pasakyti, kad gilesnį senovinio teksto supratimą gali duoti formos analizė. Mes turime galvoje vadinamąją “formos istoriją” (Formengeschichte), kurią nuo 1919 m. plėtojo žymiausieji mokslininkai K. L. Šmitas, M. Dibelijus ir R. Bultmanas. Ta teorija ar, tiksliau, metodika leidžia nustatyti, kokiu būdu ir kodėl vystėsi Naujojo Testamento žodinis padavimas. Formos analizė taip pat leidžia išskirti Naujojo Testamento knygų sudėtinius elementus ir padeda nustatyti jų sukūrimo laiką bei kelią nuo žodinio egzistavimo iki tam tikrų moralo formų. Paaiškėjo, kad Naujojo Įstatymo tekstai (ypač evangelijos) turi tokių elementų ar formų, kuriuos galima rasti įvairiuose tekstuose. O tai reiškia, kad šventraščio autoriai faktiškai yra ne tiek knygų autoriai, kiek padavimų rinkėjai ir knygų redaktoriai. Taip pat paaiškėjo, kad tie rinkėjai griežtai laikėsi nustatytų literatūrinių vienetų (pvz., pamokymų, stebuklų aprašymų, maldų, patarlių ir t.t.). Jie dažnai taikė žydų “midrašo” metodą, kurį Senasis Testamentas naudojo dabarčiai aprašyti. Taip, tarp kitko, buvo sudarytas ir įdėtas į Mergelės Marijos lūpas himnas “Mano siela šlovina Viešpatį”, kuris susideda iš Senojo Testamento citatų, ypač psalmių.

Labai svarbus analizės momentas - klausytojų ar bendruomenės poreikiai. Taip, pavyzdžiui, po Prisikėlimo labai išaugo susidomėjimas Jėzaus gyvenimu ir dargi vaikyste. Pamokymų klausytojai norėjo kiek galima daugiau sužinoti apie Išganytojo kasdieninį gyvenimą. Taip ir atsirado apokrifiniai pasakojimai apie kūdikio Jėzaus stebuklus (tokia yra Tomo apokrifinė evangelija apie Jėzaus vaikystę, sudaryta II a. pabaigoje trimis variantais). Žinoma, krikščionių bendruomenės turėjo įtakos Mato ir Luko evangelijų sudarymui.

Seniausių padavimų beieškant

Ne taip seniai buvo iškelta hipotezė, kad Jėzaus Prisikėlimas esą pradžioje buvęs tik neapibrėžtas, vaizdingas pasakymas (“mitas”, “interpretavimas”) apie Jėzaus asmenybės reikšmę, kuris tik laikui bėgant įgijo istorinių bruožų... Tačiau mes, žinodami apie tikrąsias senovines tikėjimo formules, galime jas susieti su seniausiu Jeruzalės bendruomenės mokymu ir parodyti Kristaus istoriškumą. Žinoma, mes negalime išanalizuoti turtingos Naujojo Testamento medžiagos ir tik pasistengsim parodyti, kaip veikia formos analizė.

Štai trumpa tikėjimo formulė iš 1-ojo laiško Tesalonikiečiams: “Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos , kurie užmigo, susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo” (4, 14). Ši formulė ir paaiškinantieji žodžiai “Ir tatai jums sakome Viešpaties žodžiais”savo struktūra nėra Pauliaus kūriniai (pvz., žodis “prisikėlė” - gr. aneste svetimas Pauliui). Todėl mokslininkai laiko, kad kulto formulė yra tik atgaminama Pauliaus: ji egzistavo Bažnyčios praktikoje žymiai anksčiau. Jeigu laiškas parašytas 50-tais metais, vadinasi, formulė atsirado prieš 50 -uosius metus.

O štai kitas ypač svarbus tekstas, turintis tiesioginį ryšį su Prisikėllimu ir egzistavęs kaip himnas pirmykštėje Jeruzalės bendruomenėje. Tai tekstas iš laiško Filipiečiams (po 61 metų), kurį mes cituojame, išskirdami atskiras eilutes:

“Būkite tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus.
Jis, turėdamas Dievo prigimtį,
godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu,
bet apiplėšė pats save,
priimdamas tarno išvaizdą
ir tapdamas panašus į žmones.
Jis ir išore tapo kaip visi žmonės;
jis nusižemino,
tapdamas klusnus iki mirties,
iki kryžiaus mirties.
Todėl ir Dievas jį išaukštino
ir padovanojo jam vardą,
kilniausią iš visų vardų,
kad Jėzaus vardui priklauptų
kiekvienas kelis
danguje, žemėje ir po žeme
ir kiekvienos lūpos
Dievo Tėvo šlovei išpažintų:
Jėzus Kristus yra Viešpats”
(2, 5 - 11)

Visas tekstas, jo poetinė struktūra, semitizmai ir literatūrinis charakteris ( nusilenkimas, išpažinimas...) leido nustatyti, kad tai ne Pauliaus kūrinys, o tik vertimas iš aramėjų kalbos. Greičiausiai tai buvo Eucharistinis himnas, egzistavęs Jeruzalės bendruomenėje.

Himne pastebėtos tokios kalbos formos, kurios visai nebūdingos graikų kalbai. Pavyzdžiui, geauton ekenosen - “jis nusižemino”, gentereis gos - “tapo kaip visi žmonės” ir kitos. Graikiško teksto frazės tokios, kad labai perregimas aramėjiškas originalas. Pagaliau eilučių struktūra (jungimai trejetais) ir paralelizmas aiškinamas semitine kilme. Tatai įrodoma R. P. Martino veikale, kuriuo mes naudojamės ir kuriame yra aramėjiškas vertimas, atstatantis originalų tekstą.

Labai svarbu buvo nustatyti himno kilmės vietą. Tatai aiškėja iš jo analogijos su judėjų pavyzdžiais ir iš Jeruzalės bendruomenės poreikių, kurioje iš pat pradžių klestėjo Bažnyčios gyvenimas (plg. Apd 2, 42 ir t.t.). Formos analizė taip pat parodė, kad kalba ir stilius nebūdingi Pauliaus epistoliniam stiliui.

Taigi mes galime tvirtinti štai ką: formos analizė padeda išskirti iš pagrindinio teksto citatas, literatūrinius vienetus ir svarbiausia - seniausią padavimą (tatai rodo kitas apaštalo Pauliaus 1-ojo laiško Korintiečiams teksto pavyzdys).
 

Pauliaus liudijimas

Išplėsto mažųjų tikėjimo formų varianto pavyzdys yra labai svarbus Pauliaus tekstas, kuriame išvardijami asmenys, matę Prisikėlusįjį. Šiame tekste aiškiai pabrėžiama seniausioji tradicija: “Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs” (1 Kor 15, 3). Vadinasi, šio teksto kilmė priskiriama prie pačių Jeruzalės Bažnyčios ištakų. Šioje apžvalgoje mes negalėsim peržvelgti viso 15-jo skyriaus, kuriame išdėstytas Pauliaus mokymas apie Viešpaties Prisikėlimą ir jo perėjimą į nemirtingąją būklę. Istoriškai labai svarbu, kad Paulius paneigė naivų prisikėlimo supratimą: tai ne grįžimas į mirtingumo būklę, o persikeitimas.

Taigi štai 1-asis laiškas Korintiečiams (15, 3 - 8): “Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip sklebė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai. Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę. Po to jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams. O visų paskiausiai, lyg nelaiku gimusiam, jis pasirodė ir man”.

Kaip matome, žodžiai “aš jums perdaviau, ką esu gavęs”, o taip pat “kaip skelbė Raštai” pabrėžia padavimo charakterį ir jo autoritetą, kadangi jis remiasi Senojo Įstatymo pranašystėmis. Žinoma, šis tekstas skirtas ne pagonims, o judėjams - krikščionims. Nėra abejonės, kad Paulius, parašęs laišką 56 metais, skyrė šiuos žodžius Jeruzalės bendruomenei, kurią gerbė ir iš kurios mokėsi. Po savo grįžimo ir apmąstymų Arabijoje, kaip jis pats sakė “<...> nukeliavau į Jeruzalę susipažinti su Kefu ir pasilikau pas jį penkiolikai dienų” (Gal 1, 18). Ir po keturiolikos metų Paulius dar kartą vyksta į Jeruzalę patikrinti savo mokslo, skelbiamo pagonims, teisingumą. Ir vėl jis sutinka “įžymesnius asmenis” (plg. Gal 2, 2). Vadinasi Paulius tikrai mokėsi iš pirmosios Bažnyčios, kur tuo metu dar gyveno Petras. Žinoma, jis čia ir paėmė svarbiausiąjį padavimą, susiformavusį 35 - 40 metais. Tokiu būdu mes gaunam svarbiausias žinias apie šio teksto vietą ir laiką.

Žodžiai “trečiąją dieną” turi ne tik chronologinę, bet ir teologinę reikšmę, nes pagal judėjų supratimą jie reiškia didelę permainą ar istorinį posūkį. Šiuo požiūriu ir žodžiai “kaip skelbė Raštai” įgauna eschatologinę prasmę - pasaulio perkeitimo pradžią, numatytą pranašų. Paulius aiškiai numato paskutiniuosius laikus ir Dievo karalystės atėjimą.

Mums ypač svarbu įsitikinti teisingu Kristaus Prisikėlimo supratimu. Išvardyijimas tiek daugelio liudytojų, kurių dauguma Pauliaus laikais buvo gyvi, išvardijimas, žinoma, yra ir mūsų tikėjimo pagrindas. Negalima užmiršti, kad ankstyvosios krikščionybės tikėjimo skelbimo struktūra buvo būtent analoginio tipo, tatai patvirtinama daugeliu Apaštalų darbų skelbimo pavyzdžiu.

Bet kreipkimės į Haago žodyną, ieškodami patvirtinimo mūsų liudijimui: “Šios vietos reikšmė glūdi visų pirma jo padavime, o, kita vertus, jo autobiografiniame charakteryje. O dėl padavimo, tai pats Paulius 56 metais, vartodamas padavimo techninę terminologiją (paradidonai, paralambanai - “perduoti”, “priimti”), apeliuoja į senąjį padavimą simbolio forma ( 3 - 5 eilutės), kas įrodo originalo aramėjišką struktūrą ir jo pėdsakus. <...> Ši tradicija, be abejo, suvedama į pirmąją Palestinos krikščionių bendruomenę. Prie šio simbolio Paulius prijungia savais posakiais ir chronologine tvarka jam pačiam žinomus Viešpaties pasirodymus (6 - 8 eil.). Šalia kitų vietų iš Pauliaus laiškų (plg. 1 Kor 9,1; Apd 9, 3 - 9 ir kt.) 8 eilutė reiškia, kad Paulius tvirtina asmeniškai matęs prisikėlusį Kristų, ir šis įvykis yra vienintelis ir nepakeičiamas jo atsidavimo milžiniškai veiklai pagrindas”.

Tokiu būdu mes įsitikinę, kad turime tikrą požiūrį (ir įrodymus), kad pačiais pirmaisiais metais po Kristaus mirties ir prisikėlimo jo mokiniai skelbė būtent Prisikėlimą. Šis skelbimas, kaip ir Sekminių dieną, rėmėsi daugelio asmenų liudijimu. Tokia yra posakio “Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai”(Apd 2, 32), prasmė. Įsivaizduokime minutei būklę mokinių, kuriems teko skelbti tikėjimą Jeruzalėje ir daugybėje Romos imperijos sinagogų. Jei tai būtų netiesa, juk juos išjuoktų klausytojai, demaskuotų melą. O faktiškai per tris šimtmečius, nepaisant visų kliūčių, krikščionybė užvaldo Imperiją. Todėl aš priverstas tikėti, kad apaštalų mokslas rėmėsi patikimu pagrindu.
 

Truputis apie Morkaus liudijimą

Dabar žvilgterėsime į ankstyviausią evangeliją - evangeliją pagal Morkų. Iš karto pasakysiu, kad mus ypatingai domina tikroji jos pabaiga - 16 skyrius, 1 - 8 eilutės.

Tame tekste aprašytas mįslingas kapo “dešinėje sėdinčio” jaunuolio pasirodymas. Tas jaunuolis “baltais drabužiais”, žinoma, angelas. Jis pareiškia: “Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę”. Nuostabus reiškinys. Jis yra funkcionalaus charakterio - pasirodymas ir tuščio kapo paaiškinimas. Ir tai, kad angelas sėdi dešinėje, pagal judėjiečių supratimą, reiškia “laimingą įvykių eigą”.

Visų svarbiausia, kad šalia funkcionalaus angelo Morkui nežinomi jokie kiti aiškinantieji ar orientuojantieji pasakojimai apie pasirodymus. Tokiu būdu evangelija pagal Morkų nukreipta į ateitį - į įvykius Galilėjoje. Angelas sako: “Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs” (16, 7). Tačiau tatai jau yra už 16, 1 - 8 teksto ribų. Angelas - orientuojanti, apokaliptinė figūra - paaiškina tuščio kapo tikrąją prasmę. Pagal žydų “midrašo” aiškinimą, funkcionalus angelas - tai vaizdingas Dievo apvaizdos reiškimas. Ir tikrai: ... Tai, kas įvyko slaptoje, ko joks žmogus negalėjo nei matyti, nei girdėti - Dievo stebuklų stebuklas naktyje - čia atsiveria spinduliuojančiame Dievo valios pripildytame angelo paveiksle.

Susumuokime rezultatus

a) Seniausių Naujojo Testamento tekstų išstudijavimas įtikinamai parodo, kad galima nustatyti apaštalų mokymą iki 35 - 40 metų. Galima tvirtinti, kad tuo metu Bažnyčios pagrindas buvo Viešpaties Prisikėlimas. Taip moko Paulius, taip parašyta apaštalų darbuose.

b) Pirminis padavimas labai tvirtai kalba apie prisikėlusio Kristaus pasirodymus apaštalams, nors nėra vaizdingų iliustracijų. Šios pasirodo tik vėliau, konkrečiai imant, evangelijose pagal Matą, Luką ir Joną.
 

Ar galimas liberalus aiškinimas?

Mūsų laikais tarp krikščionių yra asmenų, kurie, remdamiesi tiksliųjų mokslų hipotezėmis, negali sutikti su tikru Prisikėlimu kaip su reiškiniu, nesuderinamu su šiuolaikine biologija ar medicina. Bet juk aišku, kad Prisikėlimas - visai kitos rūšies reiškinys, neturintis nieko bendro su fizinėmis realijomis.

Kaipgi samprotauja vadinamieji liberalūs krikščionys? Iš esmės jie klausia, kokia buvo mokinių dvasinė būklė po baisios Mokytojo mirties. Juk visiškai įtikėtina, kad jie daug mąstė apie darbus ir žygius Jėzui esant gyvam. Jie galėjo įsitikinti, kad jų Mokytojas buvo ne tik Pranašas bei Dievo Pateptasis. Todėl, svarsto liberalai, įmanoma, kad ir nesant pasirodymų, jie nusprendė tęsti Kristaus žygdarbį, “tęsti jo darbą”. Juk tikinčiųjų sąmonėje Kristus nepavaldus mirčiai, jis gyvas pas Dievą pagal pirmojo mokinio Stepono žodžius: “Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje” (Apd 7, 56).

Todėl, kalba liberalieji teologai, ir be antgamtinių pasirodymų galėjo įsitvirtinti tikėjimas Prisikėlimu. O protestantų teologas Bultmanas tiesiai sako: “Galima tikėti, kad Prisikėlusysis gyvas tik skelbiamam žodyje”. O kaip visa tai galėjo įvykti tarp mokinių, aiškina katalikų teologas, domininkonas Schillebeeckx’as, nurodydamas, kad jų patirtis buvo apšviesta prisiminimų apie Jėzaus žemiškųjų dienų turinį ir tapo matrica, kuri pagimdė tikėjimą į prisikėlusį iš mirties Jėzų.... Jie staiga “praregėjo”. Šitas praregėjimas galėjo būti ilgo brendimo rezultatas” (E. Schillebeeckx, Jėzus).

Štai kokia tuščiažodžiavimo viršūnė! Jau geriau netikėjimas senojo Renano dvasia, negu įmantrus netikėjimo maskavimas.

Žinoma, panašūs samprotavimai parodo, kaip tolimi nuo gyvenimo kai kurie teologai. Juk mokiniai nebuvo kabinetiniai mokslininkai ir negalėjo naudotis “praregėjimo matricomis”. Kaip teisingai pastebėjo didysis Harnakas (taip pat liberalus teologas), istorija nežino tokio atvejo, kad mokiniai, išgyvenę didžiausią Mokytojo pažeminimą, taip veikiai po jo mirties pašvęstų savo gyvenimą Evangelijos skelbimui. Mes laikome, kad vienintelis paaiškinimas ir vienintelė alternatyva galėjo būti vien tikras Prisikėlimas. Jėzus “po savo kančios pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo Karalystę” (Apd 1, 3).

Vietoje baigiamojo žodžio

Kalbėdami apie Jėzaus Prisikėlimą, mes turime užmiršti apie visa apimantį religinį gyvenimą senojoje Palestinoje. Pagal žydų įstatymus Jėzus buvo paties Dievo atstumtas nusikaltėlis, prakeiktas žmogus (plg. Įst 21, 23). Turėdamas tai galvoje, Paulius rašo: “Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio. Šitaip per Jėzų Kristų pagonims atiteko Abraomo palaiminimas, ir mes tikėjimu gavome pažadėtąją Dvasią” (Gal 3, 13 - 14). Jo nuteisimas ir mirties bausmė ortodoksų žydų akyse galėjo reikšti tik viena: išgelbėjimo atėjimas jokiu būdu negalėjo būti susietas su jo asmenybe, kadangi pagal Pakartotą Įstatymą jis yra prakeiktas.

Nepaisant tų aplinkybių, Sekminių diena - visos Palestinos akivaizdoje - tampa pergalingojo Prisikėlimo diena. Tą dieną, apaštalui Petrui liudijant, gimė Bažnyčia: “Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius” (Apd 2, 41).

Šis ryžtingas apaštalų posūkis pakeitė viską jų gyvenime: iš baikščių pusmokslių jie tapo tikrais Jėzaus liudytojais. Tatai geriausiai mums parodo Pauliaus pavyzdys. Jisai ne tik tapo Prisikėlimo skelbėju, bet ir atvėrė naują bendravimo su Kristumi paslaptį: “Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane” (Gal 2, 19 - 20). Ir štai kas turi stebinti visų pirma: įsimylėjimas Kristų ir įkvėptas gyvenimas.

Mes nesigilinsim į abstrakčios teologijos klausimus, nes manome, kad atsakėme į klausimą “Kodėl aš tikiu Kristaus Prisikėlimą?” Atsakymas visiškai aiškus... Ir rusena sieloje tylus džiaugsmas, kadangi, kaip mėgo sakyti šventasis Serafinas iš Sarovo, “Kristus prisikėlė, mano džiaugsmas!”.

Širvintos