Vienybės šaltinis

5 Velykų sekmadienis (B)
Apd 9, 26 - 31; 1Jn 3, 18 - 24; Jn 15, 1 - 8
 

Po Evangelijos skaitinio minutėlei sustabdykime savo minties skrydį į dvasios aukštumas ir pažvelkime vieni į kitus. Kokie esame skirtingi: charakteriais, temperamentais, socialine padėtimi. Kai kurie net nepažįstame vieni kitų. Esame svetimi. Kas mus vienija? Taip - vienija Kristus, Bažnyčia. Žodžio liturgija dabar skatina giliau apmąstyti, kokia yra ir turi būti pakrikštytųjų vienybė tarpusavyje ir su Išganytoju.

Tačiau žvilgsnis į šalia esančio kaimyno ar kaimynės akis verčia pripažinti, kad kalbėti apie vienybę yra kur kas lengviau negu joje gyventi. Dažnai atsitinka, kad už šios bažnyčios sienų dar labiau susvetimėjame ir  nepažįstame vienas kito. O ką jau kalbėti apie dalijimąsi tikėjimu ir meilės darbais? Kasdienybėje mūsų bažnyčia apsiriboja gan siauru artimiausių žmonių ratu. Nelabai maloni tokia realybė, bet nereikia jos bijoti ar nutylėti. Tik pažinę šį “laiko ženklą” ir įvertinę jį Dievo Žodžio šviesoje galėsime žengti naują žingsnį į dangaus karalystės kūrimą.

Apaštalų darbų istorijos ištrauka, kurią girdėjome, rodo, kad tarpusavio bendravimo sunkumų buvo ir ankstyvojoje Bažnyčioje. Apaštalas Paulius, pirmą kartą aplankęs Jeruzalės krikščionis, buvo sutiktas šaltai, netgi įtariai. “Visi jo baidėsi”, kaip buvusio persekiotojo bei aktyvaus fariziejų sektos nario, “netikėdami esant jį (Jėzaus) mokiniu”. Pagelbėjo rūpestingasis ir gailestingasis apaštalas Barnabas, papasakojęs Pauliaus istoriją ir paliudijęs jo pasišventimą liudyti Kristų. Krikščionių bendruomenė sugebėjo įveikti pagrįstą įtarumą, priėmė Paulių kaip brolį ir, išsiųsdama į Cezarėją, o vėliau į Tarsą, apsaugojo nuo jo gyvybei kilusių pavojų. Jiems nelengva buvo ne tik  patikėti buvusiu priešu, bet vėliau pripažinti jau apaštalo Pauliaus drąsias idėjas skelbiant Kristų pagonims. Nors jos griovė jų įsitikinimus, paveldėtus iš judaizmo tradicijos, Kristaus mokymas ir Šventosios dvasios veikimas krikščionims buvo didesni autoritetai, nei asmeninis “AŠ”, “MANO” nuomonė, įsitikinimai, temperamentas ar charakteris.

Ar mes visada gebame būti taip atviri Dievo tiesai, kad galėtume atsisakyti savosios “tiesos”, kad keistume save pagal Dievo mintį? Geriausiai atsako nejaukumas, kurį patiriame pažvelgę į greta besimeldžiančio tikėjimo brolio, sesers akis: mes bijome, nepasitikime jais... ir svetimi. Nebijokime ir pirmiausia pasitikėkime Kristumi (bet be  sąlygos - teisingai sako Jėzus, nors gyvenime būna taip ir taip...). Paskutinės Vakarienės kambaryje pasakytus žodžius Išganytojas pakartoja apaštalo Jono lūpomis: “Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių...” (Jn 15, 5). Jis pasiliko Bažnyčioje. Kristus ir Bažnyčia yra vienas kūnas, o Bažnyčia - tai žmonės, susirinkę Jo vardu. Mes, susibūrę aplink šį altorių, taip pat esame Bažnyčia, o kiekvienas atskirai - vynmedžio, Kristaus, šakelės. Maitindamiesi iš vieno kamieno, kuris atiduoda save visiems, krikščionys negali apsiriboti tik asmeniniu gėrui ir išganymu. Jau visuomeninis, ūkinis gyvenimas liudija, kad neįmanoma žmogui gyventi be kitų pagalbos. Kasdien vartojame daug gėrybių, kurias sukuria kiti, o savo darbu kuriame jas kitiems.

Vienybė su Kristumi skatina mąstyti, ką reiškia būti Jo išpažinėju. Ugdo atsakomybę už viso kūno - Bažnyčios gerovę ir skatina aktyviai darbuotis. Skaitydamas apaštalo Jono pirmojo laiško žodžius, rodos, girdi jo didelį susirūpinimą, kad išsivaduotume iš Dievo Sūnaus nukryžiavimą ir mirtį nešusios fariziejų tradicijos apsiriboti tik įstatymo, raidės išpildymu. Apaštalas sako: “Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa”. Tačiau suvokdamas didžią visų amžių pagundą pasitenkinti tik poterių “sukalbėjimu”, dalyvavimu proginėse Mišiose (laidotuvių, metinių, atlaidų ar net sekmadienių), tradiciniu, tik iš pareigos sakramentų priėmimu, paguodžia - nebijokite žengti toliau, net jei užkietėjusi jūsų širdis ims smerkti. Taip gali atsitikti. Esame pripratę tik “atlikti pareigą”, bet Kristus trokšta daugiau - atsigręžti į greta esantį žmogų, nuoširdžiai priimti jį su visais rūpesčiais, džiaugsmais, netobulumais, dorybėmis. Mylėti tokį, koks yra.

Vėl pažvelkime į greta esančio akis ir sau atsakykime: ar galime taip padaryti? Sunku. Bijome, kad mūsų nesupras. Norime, kad jis žengtų pirmąjį žingsnį ar bent parodytų norįs bendrauti. Kristus nebijojo. Jo nesuprato, atstūmė ir numarino, bet jis prisikėlė ir dovanojo gyvenimo galimybę net jį nužudžiusiems. Nebijokime prakalbinti ir pagelbėti pirmieji, neklauskime, ką kitas man gali duoti, bet ką aš galiu. Tada pajudėsime iš sustingimo bei mirties taško, o vėliau galėsime sėkmingiau spręsti nesantaikos, nusikalstamumo, auklėjimo, pensijų, darbo, pagaliau, net bankų ir geros valdžios problemas.