Viešpats - tavo draugas

VI Velykų sekmadienis (B)
Apd 10, 25-26. 34-35. 44-48; 1Jn 4, 7-10; Jn 15, 9-17
 

Šio sekmadienio Šventojo Rašto skaitiniai kviečia mus į Paskutinės Vakarienės kambarį pasklausyti Viešpaties žodžių, pasakytų atsisveikinimo kalboje kančios išvakarėse: “Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis”(Jn 13, 33). Ir mylimasis mokytojas palieka savo testamentą - įsakymą,” kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau” (Jn 13, 34). Šioje istorinėje kalboje Viešpats pasako visą tiesą - ką jis galvoja apie mus: “Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Aš jus draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs “ (Jn 15, 15). Kokie jaudinantys, o kartu ir įpareigojantys draugystės ir meilės žodžiai. Ar begaliniai didis ir šventas Dievas gali būti žmogaus draugas? To žmogaus, kuris istorijos aušroje Dievui pasakė: netarnausiu! Į tai Dievas atsako “Jau nebevadinu jūsų tarnais”.

Senajame Testamente izraelitas laikė save tik Dievo tarnu, nuolat drebėdamas prieš Jahvės didybę. Tuo tarpu Jėzus radikaliai pakeičia žmogaus - Dievo santykius: “jus aš draugais vadinu”. Viešpats nori turėti ne vergiškos dvasios tarnų, bet draugų ir bičiulių. Šiuose Mokytojo žodžiuose labiausiai atsiskleidžia jo artumas ir meilė žmogui. Tik Dievas gali turėti tokią didžią širdį, kad net mažiausias žmogus yra jo draugas. Jam yra “brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena” (Apd 10, 35).

Dievas myli visus žmones, jei tik mes patys neatstumiame jo meilės. Bet jeigu ir išduodame jo meilę, jis visados lieka ištikimas. Visa Senojo Testamento istorija - tai pasakojimas apie Jahvės meilę neištikimai tautai Izraeliui. Izraelis panašus į neištikimą žmoną, kuri su svetimais dievais pabėga į dykumą, bet neranda tikros meilės. O išduotas sutuoktinis - Jahvė - eina į dykumą, ieško svetimų dievų suviliotos ir pamestos žmonos, atleidžia jai neištikimybę ir vėl jai šnabžda meilės žodžius, leidžia jai grįžti namo, sudaro su ja naują sandorą, grąžina jai gyvybę. (plg. Oz 2, 16 - 22).

Tokiai meilei kviečia mus Kristus, nubrėždamas jos ribas - atiduoti savo gyvybę už draugus, net ir už tuos, kurie nesijaučia esą jo draugai. “Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15, 13). Jėzus atidavė už mus gyvybę, mums dar tebeesant silpniems, kai buvome nusidėję” (plg. Rom 5, 6.8). Dievas mus myli ne tik tada, kai esame malonūs, atsivertę, pilni gražiausių pasiryžimų jo daugiau neįžeidinėti. Jis mus myli ir kai esame nusidėję, ir kaip tik tada mums duoda didžiausią savo meilės įrodymą: atiduoda savo sūnų numirti už mus, kad sutaikytų mus su savimi, t.y. kad mus atverstų, įtikintų mus klystant ir išgelbėtų iš baisiausios nelaimės kokia yra nuodėmė ir padarytų mus laimingais. Šią kvapą gniaužiančią Dievo meilę mes matome Jėzaus Kryžiuje. Ar bereikia dar mums kokių nors įrodymų? Geriausias įrodymas - tai krauju apšlakstytas Kryžius, perdurtas šonas ir erškėčių vainikas.

Bet šioji draugystė su Dievu yra ir įpareigojanti. “Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau” (Jn 15, 14). Ko Jėzus iš mūsų nori? “Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau” (Jn 15, 12). Kaip Jėzus mus mylėjo ir myli jau žinome: Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai, kitaip sakant, Dievo priešai (plg. Rom 5, 8). Taip ir mes turime mylėti savo artimą, net ir tada ir būtent tuomet, kai jis yra mūsų priešas. Taip mylėdami mes juos padarysime savo draugais, padarysime Kristaus mokiniais, atversime juos.

Bet tokia meilė be Jėzaus ir šalia Jėzaus yra neįmanoma. Kodėl? Norint taip mylėti reikia numirti sau. Bet kas iš mūsų toks kvailas, kad norėtų numirti? Ar gyvenimo laimė nėra tai, kad mane visi gerbia, skaitosi su manimi, neapsunkina man gyvenimo? Argi viso to galima išsižadėti? Bet šitaip mąstydami mes prarandame gebėjimą mylėti taip kaip Jėzus. Kad galėtume šitaip mylėti, mumyse turi įvykti permaina. Prisikėlęs Kristus turi ateiti pas mane, atnešti naują gyvenimo patirtį. Turime Jėzaus artumoje patirti, kad tikrasis gyvenimas tai visai kas kita nei mes įsivaizdavome. Tikrąjį gyvenimą duoda tik Dievas, ir kad mums visiškai pakanka to, kad jis mus myli ir priima mus tokius, kokie esame - su visomis mūsų silpnybėmis, kad jis mumis rūpinasi kaip Tėvas. Gal teoriškai tai suprantame, bet bėda ta, kad tai turime patirti, išgyventi, kaip pavyzdžiui, du jauni žmonės išgyvena savo pirmąją meilę, leisdamiesi jos nešami, kuri juos daro pajėgius pasišvęsti ir aukotis.

Mes turime būti įskiepyti Jėzuje, apie ką kalbėjo praeito sekmadienio Evangelija “Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame” (Jn 15, 5). Šitas yra pamatas ant kurio auga krikščioniškoji etika su savo meilės įsakymu. Be šio pagrindo neįmanoma praktikuoti šį įsakymą.

Pirmajame skaitinyje girdėjome, kaip į Bažnyčią buvo priimti pagonys. Nužengė ant jų Šventoji Dvasia ir Petras juos pakrikštijo. Toji pati Dvasia leidžia mums patirti Prisikėlusio Jėzaus artumą, tai jinai keičia mūsų autoritetą, daro mus pajėgiais mylėti taip kaip Jėzus. Šios dvasios pradmenis gavome Krikšto metu, melskimės šv. Mišių metu, kad Krikšto sėkla mumyse sudygtų ir pradėtų augti, kad eitume, duotume vaisių ir kad jie išliktų” (plg. Jn 15, 16). Amen.

Šiandien minime Motinos dieną, melskimės už mūsų motinas, o ypač už mūsų būsimas motinas, kad šioje audringoje liberalizmo epochoje išgirstų Bažnyčios kvietimą “mylėti ir gerbti kiekvieno žmogaus gyvybę, atkakliai ir narsiai dirbti tam, kad pernelyg daugeliu mirties ženklų paženklintame mūsų laike pagaliau įsiviešpatautų nauja gyvybės kultūra, tiesos ir meilės ugdymo vaisius” (Jonas Paulius II. Evangelium Vitae, 77) Amen.