Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien , Gerojo Ganytojo sekmadienį, Bažnyčia kviečia visus savo narius ypač prisiminti dvasios vadus: popiežių, vyskupus ir kunigus, melsti Viešpatį palaimos jų darbams, o taip pat prašyti, kad pasišauktų daugiau darbininkų į savo pjūtį( plg. Mt 9, 38).

Baigęs atpirkimo darbą, laimėjęs mūsų išganymui reikalingų malonių, Jėzus Kristus pasirūpino, kad jos pasiektų kiekvieną žmogų, kur ir kada jis begyventų. Šiuos neįkainuojamus malonių turtus jis patikėjo apaštalams ir jų įpėdiniams, kad, kaip geri ir rūpestingi ganytojai, dalytų juos visai Kristaus kaimenei. Kas buvo ir yra tie žmonės, kuriems patikėta tokia svarbi užduotis?

Savo apaštalais Jėzus pasirinko ne išmintingiausius ir mokyčiausius anų laikų žmones, bet paprastus, nemokytus žvejus, kad jų skelbiamas nepaprastai kilnus mokslas negalėtų būti priskiriamas žmogiškajai išminčiai. “Matydami Petrą ir Joną drąsiai kalbant ir patyrę, kad tai paprasti, beraščiai žmonės, jie (žydų Aukščiausiojo teismo nariai) labai stebėjosi; jie atpažino juos buvus kartu su Jėzumi” (Apd 4, 13). Jėzus pasišaukė ir Saulių, išsilavinusį fariziejų, įnirtingai kovojantį prieš jo sekėjus (plg. Apd 6, 10), nes matė, kad šis žmogus, malonės paveiktas, taps rinktiniu indu, kuris neš Viešpaties vardą tautoms (plg. Apd 9, 15). Ir šiandien Viešpaties malonė randa ir ypač paliečia tuo jaunuolius, kurie šaukiami tarnauti Kristui ir jo broliams bei seserims. Išganytojas eina mūsų didmiesčių gatvėmis ir dulkėtais kaimo keleliais, užsuka į aukštųjų mokyklų auditorijas ir fabrikų bei gamyklų cechus, sustoja prie vagą verčiančio artojo, kad pasakytų tuos trumpus žodžius:”Sek mane!” Juos išgirdęs neberandi ramybės, kol iš visos širdies neatsiliepi: “Štai aš, Viešpatie!”

Nors ir ypatingu būdu pašauktas, gausiomis malonėmis apdovanotas, kunigas lieka toks pats silpnas ir trapus žmogus, kaip ir jo broliai pasauliečiai. Kodėl? Gal dėlto, kad geriau suprastų klystančius, klumpančius, būtų jiems atlaidus ir pakantus. Neskubėtų nė vieno pasmerkti, bet kartu su Geruoju Ganytoju Kristumi džiaugtųsi radęs paklydusią avelę ir padėtų jai sugrįžti į kaimenę. Taip pat ir mūsų broliai pasauliečiai turėtų gerai suprasti, kad kunigas nėra angelas, kad jis taip pat turi silpnybių, kurias, gal ir labai norėdamas, ne visada pajėgia pašalinti. Broliška meilė ir  supratimas turėtų padėti rasti bendrą kalbą.

Kunigas - įrankis Viešpaties rankose. Gal kartais netobulas, bet tuo didesnė garbė dieviškajam Menininkui, kuris, darbuodamasis ir prastu įrankiu, sugeba sukurti nuostabius malonės šedevrus. Žinoma, visų mūsų didžiausias troškimas, kad visi tie, kurie šaukiami Viešpaties tarnybai, spindėtų šventumu ir dorybėmis. Kad šį idealą jie galėtų pasiekti, reikalinga visų tikinčiųjų broliška parama, nuoširdi malda už savo dvasios vadus.

Kas yra kunigas, kokie reikalingi jo patarnavimai tikintiesiems, geriausiai liudija netolima praeitis.

Vienas lietuvis kunigas, dirbęs septintajame šio amžiaus dešimtmetyje Sibire, pasakoja: “Mane pasitiko vienas politechnikos instituto dėstytojas. Toliau ėjome kartu. Eidamas jis nusiėmė kepurę ir nešėsi rankoje. “Kodėl einate be kepurės?”- paklausiau. “Man savigarba neleidžia eiti šalia kunigo su kepure”, - atsakė jis... Klausiau išpažinčių, laikiau šv. Mišias, pagaliau 12 val. nakties priguliau, bet netrukus mane vėl prikėlė sakydami: “Atleiskite kunige, mes išeisime į darbą, o norėtume atlikti išpažintį, dalyvauti šv. Mišiose. Gal jūs dieną numigsite?” Teko vėl sėsti į paprastutę klausyklą ir juos aptarnauti. Baigiau tik 2 val. nakties, bet buvau kupinas džiaugsmo ir jėgų. Žmonių džiaugsmas irgi buvo neapsakomas: kai kurie kunigo nebuvo matę net 29 metus. Kai vietinė valdžia mane apkaltino, kad agituoju žmones ir pasiguodė, kad į jų organizuojamus susirinkimus mažai teateina, pajuokavau: “Organizuokite susirinkimą kartą per 29 metus. Matysite, kiek susirinks!”

Brangieji Kristuje! Kunigo darbas nėra lengvas. Kunigas, kaip ir jo dieviškasis Mokytojas, gerai žino, ką reiškia pavargti, nemiegoti. Bet labiausiai gerą kunigą jaudina sielų abejingumas amžinosioms vertybėms, susižavėjimas laikinais blizgučiais. Ne kas kita, bet sielų meilė skatina misionierius palikti savo tėvynę, vykti į tolimas šalis ir, nebojant jokių pavojų, skelbti Kristaus mokslą, bei jį patvirtinti artimo meilės darbais.

Šiandien, po prievartinės ateizacijos dešimtmečių, mūsų tėvynė taip pat yra tapusi misijų kraštu. Nors dar yra nemažai bažnyčių, bet labai stinga jaunų, energingų, Dievo ir artimo meile degančių kunigų. Sovietinės formacijos jaunimas labiau vertina materialines vertybes, svajoja kaip mažiau dirbti ir kuo daugiau uždirbti. Žinoma, ne visi tokie. Yra daug kilnių jaunuolių, išaugusių abejingose ar net priešiškose tikėjimui šeimose, kurie atsiliepė į Viešpaties kvietimą ir pasirinko kunigystės kelią, nors toks jų žingsnis artimiesiems atrodė beprotybė. Tai dar vienas įrodymas, kad Išganytojas pats pasirenka savo artimiausius bičiulius, bendradarbius. Tačiau ilgametė patirtis liudija, kad vis dėlto daugiausia pašaukimų subręsta gausiose, labai religingose šeimose.

1929 m. Romoje Šv. Ignaco bažnyčioje pirmąsias šv. Mišias aukojo vokietis kunigas jėzuitas Henrikas Kleinas. Ta proga išleistame primicijų lapelyje buvo penkių brolių kunigų nuotraukos. Primicijose dalyvavo ir jų senutė motina - 70-ies metų amžiaus našlė. Ją panoro pamatyti vyriausias Bažnyčios ganytojas - popiežius Pijus XI, kuris padėkojo jai, išauginusiai šešis sūnus, iš kurių penki pasišventė Dievui ir Bažnyčiai. Ši kilni motina gyveno laikais, kai tikėjimas Vokietijoje buvo persekiojamas. Ji buvo liudininkė tų laikų, kai kunigai buvo masiškai įkalinami, daugybė parapijų liko be  kunigų, suimti penki vyskupai. Tada vokiečių katalikai suprato, kad paskutinė tikėjimo tvirtovė - šeima. Iš jos prasidės tautos religinis atgimimas.

Ir mes šiandieną kreipiame žvilgsnį į jaunas katalikiškas šeimas. Brangieji, jūsų sąmoningas krikščioniškas gyvenimas - tai tautos ir Bažnyčios viltis. Šeimos mokykloje vaikai pirmiausia išmoksta pažinti ir mylėti gerąjį Dievą, ir juo bendrauti maldoje, iš meilės jam aukoti savo darbelius. O vėliau, tapę jaunuoliais, giliai suvokdami atsakomybę imsis savo kasdienių pareigų naštos, ieškos ne lengvo, bet prasmingo gyvenimo.

Brangieji Kristuje, ir mums Išganytojas sako tuos pačius žodžius, kaip anuomet savo mokiniams. “Pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus - jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai” (Jn 4, 35).  Reikia darbininkų, kurie pasidarbuotų šioje Viešpaties pjūtyje. Gal šiandien Viešpaties žvilgsnis krypsta į tave, mielas jaunuoli? Nebijok atsakyti jam: “Taip”. Tai kas, kad jautiesi silpnas! Jis bus tavo stiprybė! Pats Kristus į tavo lūpas įdės savo tiesos ir meilės žodžius. Šiandien jis nori eiti per pasaulį gera darydamas tavo rankomis. Jam, Visagaliui, reikia tavęs, tavo pagalbos, kad galėtų vykdyti žmonijos išganymo darbą iki amžiaus pabaigos. O ir tu, tapęs Viešpaties bendradarbiu, gražiausiai įprasminsi savo gyvenimą.

Brangūs tėvai, padėkite savo vaikams, pasukusiems ar norintiems pasukti kunigiškosios tarnybos keliu. Ir jūs visi, brangūs tikintieji, savo malda apsupkite Viešpaties kunigus, melsdami jiems ištvermės einant pašaukimo keliu. Melskite Mariją, Apaštalų Karalienę, kad būtų jų Mokytoja ir Vadovė. Jūs, brangūs broliai kunigai, su meile globokite ir ugdykite pašaukimo daigus, duokite savo parapijos jaunuoliams kilnaus kunigiško gyvenimo pavyzdį, padrąsinkite tuos, kurie pasiryš siekti kunigystės.

Tegul Gerasis Ganytojas Kristus visų mūsų širdis pripildo uolumu darbuotis vis didesnei Dievo garbei ir sielų išganymui, tarnauti Kristui ir Bažnyčiai.
 
 
1997 metai . Gerojo Ganytojo sekmadienis