Kiekvienas laikotarpis Bažnyčios istorijoje palieka savo pėdsakus ir iš dalies lemia tolesnį jos vystymąsi. Todėl svarbu gerai pažinti tiek Bažnyčios žydėjimo metus, tiek nuopolio tarpsnius, tiek ir skaudaus persekiojimo laikus. Nei vieno iš jų negalima “peršokti” ar praleisti. Reikšmingas yra tikėjimo persekiojimo metas, kai Bažnyčia ne tik patiria nuostolius, bet ir savotiškai bręsta, išsineša nepakartojamą patirtį. Šv. Hilarijus rašė: “Argi nepasireiškė prieš žmogišką neapykantą nukreipta Dievo galybė tada, kai Kristus buvo skelbiamas tuo karščiau, kuo labiau jį draudė skelbti?”

Visuomet svarbi dvasinė patirtis, sunkumuose subrendę krikščioniškojo mokslo vaisiai. Ypatingasis Europos Vyskupų Sinodas, vykęs po komunistinės sistemos žlugimo, patvirtino ateistinę priespaudą iškentusių kraštų patirties reikšmę Vakarų Bažnyčioms. Rytų Europos Bažnyčios liudija, kad šiandien, kaip ir Izraelio laikais, gyvasis Dievas lydi ir saugo savo tautą, išvaduodamas ją iš vergijos.

Lietuvos okupacinio laikotarpio dvasinį gyvenimą padeda pažinti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Pirmiausia ji kėlė Bažnyčios persekiojimo, tautos kultūros slopinimo, žmogaus teisių pažeidimo ir panašius faktus. Tačiau už sausų kronikinių faktų slypi gyva dvasia, kartkartėmis paliečiami katalikų dvasinio gyvenimo epizodai. Tai teikia vertingos medžiagos dvasinės patirties nagrinėjimui. Ji nėra vienalytė. Skirtingi autoriai, įvairios literatūrinės formos nulėmė įvairiopą sampratą apie Dievą, Bažnyčią, tikinčiųjų gyvenimą. Vis dėlto,  iš daugelio fragmentų susidaro bendras vaizdas, kurį galima moksliškai suvokti.

LKB Kronika ne tik fiksavo tikėjimo persekiojimo faktus, bet  tam tikra prasme formavo katalikų religinį gyvenimą Lietuvoje, atrinkdama spausdinamas žinias, iškeldama į viešumą prisitaikėliškumą, pateikdama gražių krikščioniškos drąsos pavyzdžių. Ji suvienijo Lietuvos tikinčiuosius kovai su ateistinės valdžios savivaliavimais, daugelį padrąsino ginti savo tikėjimą, lietuvių tautos dvasines ir kultūrines vertybes. Taigi Kronikos medžiaga nėra vien Bažnyčios gyvenimo įvykių trupiniai, bet esminė to laikotarpio dalis.

Bažnyčios padėtis Lietuvoje okupacijos metais buvo labai savita. Išoriškai ji lyg ir galėjo vykdyti savo misiją. Egzistavo parapijos, buvo rengiami kunigai, nors ir minimaliai leidžiamos kai kurios liturgijai būtinos knygos. Tačiau griežtai suvaržytos visuomenės sąlygomis jos balso visuomenėje beveik nesigirdėjo. Išskyrus liturgines apeigas, Bažnyčia nedaug kuo galėjo padėti ugdyti savo narių tikėjimą. Todėl aišku, kad trūko tikėjimo sąmoningumo. Sąmoningumą suprantame kaip religijos pažinimą, Bažnyčios mokslo įsisavinimą. Tačiau tai tiktai viena klausimo pusė. Kun. St. Yla nurodo, jog yra svarbesnė dalis - gelminė: apmąstyti, susieti religinius elementus ir juos įveiksminti gyvenime.

Sąlygos nebuvo palankios sąmoningumo ugdymui. Trūko religinės literatūros, katechizavimas buvo visiškai suvaržytas. Taip pat ir tradiciniai tikėjimo sąmoningumo ugdytojai kunigai negalėjo gauti tinkamo pasirengimo. Jie buvo izoliuoti nuo visuotinės Bažnyčios, atitolę nuo teologinių aktualijų, daugelis menkai pažino Bažnyčios dokumentus. Dėl to dvasininkai ne visuomet drįso kelti aktualius tikėjimo ir moralės klausimus, ne visuomet sugebėjo į juos atsakyti. Katalikiškoji inteligentija beveik sunaikinta, visi katalikiški laikraščiai uždaryti, tikintiesiems trukdoma įsigyti aukštąjį išsilavinimą, dirbti kūrybinį darbą. Negausios krikščioniškosios minties kibirkštėlės, neturėdamos galimybės pasklisti, pasilikdavo siaurame bendraminčių rate.

Nuolatinis ateistinis spaudimas vertė kreipti dėmesį daugiausia į apologetinius klausimus. Gintis priverstas krikščionis stengėsi paaiškinti ir pagrįsti savo egzistenciją, o kartu išsikovoti teisėtą padėtį visuomenėje. Iškilo pavojus apsiriboti aiškinimu, jog svarbu būti kataliku nebenurodant, kaip tikėjimas turi pasireikšti gyvenime. Apologetikos aktualumas į antrą vietą stūmė kitus, iš tikrųjų svarbesnius tikėjimo ir dvasinio gyvenimo klausimus. Atskyrimas nuo visuotinės Bažnyčios Lietuvos katalikams neleido susipažinti su pagrindinėmis teologijos kryptimis Vakaruose, jie mažai žinojo apie liturginę reformą po Vatikano II Susirinkimo. Tatai turėjo ne vien neigiamus padarinius, nes dėl šios izoliacijos tikintieji laikinai buvo apsaugoti nuo Vakarų pasaulyje Bažnyčią palietusios krizės.

Lietuvoje gyvavo ilga katalikiška tradicija, daugelio tikinčiųjų sąmonėje tapusi neatskiriama gyvenimo dalimi. Ji prisidėjo prie tikėjimo išlaikymo, bet neugdė sąmoningumo. Daug kas gavo tikėjimo pagrindus, tačiau ne visi galėjo pasakyti, jog juos sutvirtino gyvenimo patirtimi, apsvarstė savo protu, apsisprendė už juos pagal savo sąžinę. Suprantama, kad tokiomis sąlygomis gyvuojantis tikėjimas pasižymėjo konservatyvumu. Vis dėlto, ateistine ideologija nusivylusius, nepraeinančių vertybių ištroškusius žmones jis dažnai savotiškai žavėdavo.

Religinis tradiciškumas ne visuomet paneigia tam tikrą sąmoningumą. Žmogus, negalėjęs gauti gilesnio religinio švietimo, laikėsi savo supratimo. Religijos pažinimas yra svarbi, tačiau ne vienintelė religinio, dvasinio gyvenimo dalis. Neužtenka pažinti religinę tiesą, kaip bet kurią kitą. Per maža ją ir pripažinti, kaip kitas tiesas. Ją dera išpažinti, liudyti gyvenimu ir gyvenime, nes religinė tiesa įpareigoja. Kitaip tariant, tikras dvasinis gyvenimas yra Dievo meilė ir vienijimasis su juo. Dievas pranoksta bet kokį žmogišką pažinimą, bet mylėti galima ir tada, kai pažinimas netobulas. Tad negalima nuvertinti tikėjimo tų žmonių, kurie dažnai ne dėl savo kaltės neišmanė tikėjimo dalykų, tačiau savo gyvenime rodė ištikimybę Dievui ir Bažnyčiai.

Didžiausias priešreliginės kovos įkarštis buvo nukreiptas prieš išorinį tikėjimo pasireiškimą visuomeniniame gyvenime. Tokiomis sąlygomis tikėjimas vis labiau tapo vidiniu, dažniausiai stropiai slepiamu, nusiteikimu. Iš tiesų, tikėjimas yra žmogaus vidinis apsisprendimas, o ne vien išorinis prisitaikymas prie tam tikros bendruomenės. Ateistinis persekiojimas, pats to nenorėdamas, skatino tikėjimo interiorizaciją. Net tie, kurie neturėjo galimybės giliau išnagrinėti krikščioniškąsias tiesas, jį priimdavo kaip neginčijamą vertybę. Toks apsisprendimas už tikėjimą vyko daugiau ne intelektualiu svarstymu, bet širdimi. Daugeliui vyresnės kartos katalikų ir daliai jaunimo tikėjimas buvo tarytum sudėtinė būties dalis. Todėl ateistinė argumentacija mažai galėjo juos paveikti. Tikėjimas tokiems žmonėms teikė stiprybės persekiojimuose, o jie, savo ruožtu, palaikė jį gyvą visuomenėje.

Deja, stipri tendencija apriboti tikėjimą vien vidiniu nusiteikimu, beveik nepasireiškiančiu praktiniame gyvenime, atnešė nemaža žalos - buvo suardytas tikėjimo ir gyvenimo vieningumas. Viešasis gyvenimas vyko pagal savo reikalavimus, ateistinės valdžios nustatytu būdu. Tikėjimas, kaip maža kibirkštėlė, glūdėjo sielos kertelėje ir, negalėdamas viešai pasireikšti, pamažu geso. Jis vis mažiau turėjo įtakos žmogaus elgesiui, jo santykiams su kitais, apsisprendimams. Daugelis dar stengėsi išlaikyti katalikiškas tradicijas, tačiau be gilesnio tikėjimo pažinimo atliekamos apeigos negalėjo duoti daug dvasinės naudos, o kartais netgi virsdavo tikru formalizmu.

Šalia polinkio apsiriboti vien vidiniu tikėjimu išryškėjo ir priešinga tendencija - troškimas savo tikėjimą pareikšti viešai. Iš dalies tai buvo reakcija į pastangas išstumti tikėjimą iš viešojo gyvenimo, tačiau šį siekimą žadino ir gilus krikščionybės esmės suvokimas. Iš tikrųjų, krikščionybė negali pasilikti vien krikščioniškų svarstymų srityje, ji turi aktyviai pasireikšti konkrečiame gyvenime. Po Dievo Sūnaus įsikūnijimo materialus, regimas pradas krikščioniškame tikėjime nėra vien neišvengiama žemiškosios egzistencijos būtinybė, o realus kelias į susivienijimą su Dievu. Štai kodėl sąmoningesni tikintieji taip atkakliai stengėsi apginti teisę viešai praktikuoti savo tikėjimą ir turėti viską, kas tam yra būtina.

Pastangos žūtbūt išsaugoti tai, ką ateistinis režimas mėgino atimti, paliko pėdsakus Bažnyčios gyvenime. Norėdami teisingai suprasti įvairių religinės praktikos formų ar savito religinio požiūrio populiarumą Lietuvoje, turime atsižvelgti į visą krašto istoriją. Kova už katalikų tikėjimą carinės priespaudos laikotarpiu, pasireiškė daugiausia pastangomis turėti savo religines teises ir praktikas, kas darė jas artimesnes ir brangesnes Lietuvos katalikams. Neilgas nepriklausomybės laikotarpis ir mažas dėmesys nacionaliniams savitumams atskirų kraštų Bažnyčiose neleido išvystyti tautinių elementų. Pakartotina okupacija ir kova prieš tikėjimą įtvirtino tas tradicijas, kurios padėjo atsispirti priverstinei ateizacijai. Todėl Lietuvoje ypač paplito ir savomis tapo kai kurios Katalikų Bažnyčioje gyvavusios religinės praktikos. Tikintieji labiau nei kitur prisirišo prie išorinių religijos formų, kurias taip herojiškai gynė. Jos tikrai buvo brangios ir vertingos tuo metu, kai reikėjo atsilaikyti prieš persekiojimą, tačiau sykiu tam tikra prasme ir sustabarėjo. Su tomis išorinėmis formomis taip susigyventa, kad bet koks bandymas jas keisti nesąmoningai laikomas tikėjimo griovimu. Tai apsunkina liturgijos reformą Bažnyčioje, daro ją skausmingesnę nei kitur.

Pasikeitusios sąlygos ir kitokia jaunosios kartos mąstysena skatina kūrybiškai ieškoti naujų kelių skelbti Evangeliją ir įgyvendinti ją tiek asmeniniame, tiek visuomeniniame gyvenime. Visa tai, be abejo, daro įtaką šiandieninės Katalikų Bažnyčios gyvenimui Lietuvoje. Viena vertus, senosios tradicijos visuomet turi tendenciją išsilaikyti, kita vertus, naujos dvasinio gyvenimo srovės, susidurdamos su pasipriešinimu, dar labiau joms save priešpriešina. Gresia kraštutinumų pavojus: laikytis vien to, kas buvo anksčiau ir atsiriboti nuo bet kokių naujovių; arba atvirkščiai, menkinti visa, kas sena ar sava ir imtis to, kas nauja, atėję iš kitur. Teisingas kelias yra rimtai pažvelgti į savo praeitį, ją įvertinti ir nuosekliai eiti į priekį kartu su visuotine Bažnyčia. Bet kokios pastangos “peršokti” keleto dešimtmečių patirtį, taip pat ir atsiriboti nuo pasaulyje įvykusių pokyčių yra bergždžios. Reikia išryškinti lietuvišką katalikybės veidą, ir pirmiausia sau patiems. Inkultūrizacija nėra vien misijų kraštų uždavinys. Ji reiškia ir Evangelijos skelbimą konkrečioje visuomenėje su visais jos savitumais.

Kronikos laikotarpis priklauso praeičiai, tačiau sugrįžimas prie jo, gilesnis apmąstymas nėra beprasmis. Bažnytinis gyvenimas, kaip ir visa kita, Lietuvoje per 50 metų nestovėjo, o vystėsi savitai, kitaip negu kituose pasaulio kraštuose. Tai turėjo ir teigiamų, ir neigiamų padarinių. Negali būti vienašališkų vertinimų. Daug kur esame atsilikę, ir mums reikia mokytis iš kitų. Bet neturėtume formuoti savo menkavertiškumo komplekso, užmerkdami akis prieš tai, kas yra gera ir palaikytina. Reikia ugdyti sąmoningą tikėjimo pažinimą, bet verta saugoti ir skatinti vidinį apsisprendimą už tikėjimą ir jo vertybes, kartu stengiantis, kad tikėjimas veiksmingai pasireikštų gyvenime. Iš tikrųjų, permainos ir reformos Bažnyčioje galės vykti sklandžiai ir atneš tikrų evangelinių vaisių, jei bus atsižvelgiama į istorinę patirtį ir vyraujančias dabarties tendencijas.

Vatikano II Susirinkimo dvasia mus kviečia būti atviresniems ir kūrybingesniems. Viena ryškiausių jos naujovių yra tai, kad nereikalaujama aklai įgyvendinti iš viršaus nuleistus nurodymus, bet skatinama patiems, vadovaujantis duotomis gairėmis ir atsižvelgiant į vietos aplinkybes bei tradicijas, apsispręsti, ką ir kaip reikėtų daryti. Tad savo praeities pažinimas ir įvertinimas padeda nubrėžti Bažnyčios ateities gaires.