Užmirštas laiškas
 

Baigiantis antrajam tūkstančiui metų po Kristaus gimimo, žmonijos gyvenimas verda, kunkuliuoja, kiekviena diena kupina įvykių, skelbimų, reklamų, kurių gausa nustelbia žmogaus susimąstymą apie laiko prasmę: praeitį, dabartį ir ateitį. Dienos darbai, buities reikalai neleidžia mums sustoti, įvertinti gyvenimo žingsnių, suvokti laiko vertę Dievo šviesoje ir visuomenės atžvilgiu. Taip mąstant apie laiką - nelieka laiko. Vos spėjame atsakyti į klausimus kas? kur? Ir nesvarstome dėl ko? Kodėl? Kam visa tai? Laikas tapo gerų ir blogų darbų buhalterijos knyga, kurioje nerasime, kodėl ir dėl ko taip yra. Nesvarstydami priežasčių, neieškodami jų, mes užverčiame prabėgusių metų knygą, nesimokydami ateičiai. Štai kodėl laikas ne tarnauja mūsų laimei, gerovei, bet eina blogyn. Daugėja savižudžių, kas antra santuoka išyra, nusikaltimai auga geometrine progresija...

Tai mūsų gyvenamojo laiko ženklai, verčiantys rimtai susimąstyti ir evangelizuojant visų pirma mums pavestų žmonių sąmonėje įtvirtinti supratimą apie dovanoto laiko svarbą amžinybės požiūriu ir visuomenės atžvilgiu. Kiekvienas žmogus turi laiką naudoti vedamas įsitikinimo: ką man padės, jei ir visą pasaulį laimėčiau, bet savo sielą prarasčiau. Klausimai: Ką pirksiu? Ką statysiu? Ar atveš labdarą? Kur surasiu rėmėjų jaunimo atostogoms? - negali užgožti Evangelijos turinio, tikėjimo tiesų, katalikiškos dorovės normų ir gilaus žmogui skirto laiko suvokimo, kad jame žmogus turi visur ir visada augti išmintimi, malone pas Dievą ir žmones. Laiko ženklai mums primena, kad saugotumės pastoracijoje “pigaus” jausmo, vengtume abejotinos vertės giesmelėmis, plojimais, faksu pasiųstais pasaulietiškais linkėjimais ir vienas kito glėbesčiavimais glostyti žmogaus jausmus, užmirštant liturgijos vidinį turinį, nuošalyje paliekant žmogaus mąstymą, protą, išganymo mintį, gerų darbų vertę, dorovinių normų svarbą, tikėjimo tiesų įsisąmoninimą. Vien tik jausmams pataikaujančioje evangelizacijoje Dievo žodis neįgauna žmogaus sieloje šaknų ir, užėjus sausrai, žūva toje sieloje, nes plūstelėjusi kitų jausmų banga jį nuplauna.

Ne už kalnų jau 2000-ųjų metų Jubiliejus. Rengiantis šiai šventei, mūsų pastoraciniame darbe labai padės Šv. Tėvo Jono Pauliaus II Apaštalinis laiškas “Trečiajam tūkstantmečiui artėjant”. Šį laišką pavadinau užmirštu laišku ne ta prasme, kad apie jį nežinome, bet dėl to, jog pastoraciniame darbe, ruošdamiesi būsimam Jubiliejui, mes juo nesivadovaujame.

Šventojo Tėvo laiškas įdomus ir turtingas minčių apie laiko sampratą. Jame paaiškinta asmeniškų ir visuomeninių jubiliejų katalikiška šventimo prasmė, nubrėžtas aiškus skirtumas tarp laiko prieš Kristų ir po Kristaus. Iki Kristaus žmonija Dievo ieškojo apgraibomis. “Kristuje religija jau nėra “Dievo ieškojimas apgraibomis”, bet tikėjimo atsakymas Apsireiškiančiam Dievui: atsakymas, kuriuo žmogus kreipiasi į Dievą kaip į savo Kūrėją ir Tėvą” (TTA, 6). Šventasis Tėvas rašo: “Iš atperkančio Įsikūnijimo paslapties išaugusi religija yra religija, skatinanti “buvimą Dievuje”, dalyvavimą jo gyvenime”.

Tad mes turime apmąstyti praeitį ir suprasti padarytas klaidas, nusigręžti nuo nuodėmių, klaidų dėl ateities, nekartojant jų dabartyje, kad mums skirtas laikas kiek galima visapusiškiau atspindėtų mūsų buvimą Dievuje, dalyvavimą Jo gyvenime, ir ne tik jausmais, bet ir protu, žodžiu, mintimis - taip įsitikinus sutikti Jubiliejų. Popiežius džiaugiasi tikinčiaisiais, kurie visais laikais, net ir kentėdami dėl tiesos ir tikėjimo leido atsiskleisti Nukryžiuotojo tiesai. Popiežius ragina vadovautis Susirinkimo principu: ”Tiesa įdiegiama tik pačios tiesos jėga, kuri švelniai, bet kartu ir ryžtingai palenkia protus”.

Laiške pateiktos konkrečios 2000 metų Jubiliejui paruošti skirtos temos: 1997 m. - Jėzus Kristus, 1998 m. - Šventoji Dvasia, 1999 m. - Dievas Tėvas. Po temų eina paaiškinimai, kurie nurodo, kaip plėtoti pagrindinę temą įvairiais katekizacijos, evangelizacijos būdais. Mums tereikia tik padirbėti, suvokti laiko problemas ir aiškinti žmonėms apie mums suteikto laiko vertę, prasmę, sudaryti galimybes atsakyti, dėl ko, kodėl ir kam gyvena žemėje žmogus, ir šiuos atsakymus nušviesti Evangelijos šviesa, mūsų dienų kalba, išimant iš senojo iždo naujų dalykų. Itin derėtų pažinti šiandieninio žmogaus susimąstymą apie laiko svarbą - ne tiek dėl klausimų kas? kur?, bet dėl ko? kodėl? kam visa tai?

Laikas negrįžta atgalios, nelaukia, bet skuba į 2000 metų Jubiliejų. Šventojo Tėvo laiškas yra geras pagalbininkas šios šventės sutikimui pasirengti, kad mes duotą laiką sunaudotume Dievo garbei, žmonių gerovei ir išganymui.