Brangūs broliai ir seserys!

Baigiantis šiam šimtmečiui ir tūkstantmečiui, išgyvename pavyzdžio neturinčią socialinio bendravimo priemonių ekspansiją, kai vis gausėja naujų produktų ir paslaugų. Regime, kad naujų informavimo bei bendravimo technologijų plitimas veikia vis didesnio skaičiaus žmonių gyvenimą. Vis dėlto tebėra daug žmonių, neturinčių galimybės pasinaudoti nei senomis, nei naujomis visuomenės informavimo priemonėmis.

Tie, kurie naudojasi šiuo vystymusi, išgyvena nuolatinį pasirinktinų šaltinių gausėjimą. Juo didesnis pasirinkimas, juo sunkiau atsakingai pasirinkti. Iš tiesų vis sunkiau apsaugoti mūsų akis ir ausis nuo vaizdų bei garsų, kurie - nelauktai ir nekviestai - pasiekia mus per visuomenės informavimo priemones. Ypač sunku tėvams apsaugoti savo vaikus nuo žalingų naujienų ir garantuoti, kad jų auklėjimas žmogiškųjų santykių srityje ir jų supažindinimas su pasauliu atitiktų jų amžių bei imlumą ir jų besivystantį gėrio ir blogio suvokimą. Viešoji nuomonė buvo priblokšta patyrusi, kaip lengva pasinaudoti pažangiomis bendravimo technologijomis žmonėms, turintiems negerų kėslų. Ir argi nepastebime tam tikro nepaslankumo tų, kurie tas pačias galimybes norėtų išnaudoti geriems tikslams?

Norėtume tikėtis, kad praraja tarp naujų informavimo priemonių bei technologijų vartotojų ir tų, kuriems jos neprieinamos, netaps dar vienu nuolatiniu neteisingumo ir diskriminacijos šaltiniu. Kai kuriose pasaulio dalyse pasigirsta balsų prieš vadinamosios Vakarų kultūros viešpatavimą visuomenės informavimo priemonėse. Kai kam atrodo, kad ši visuomenės informavimo priemonių produkcija įkūnija Vakarų branginamas vertybes, kuriose savo ruožtu numanomos krikščioniškosios vertybės. Tačiau teisingiau būtų teigti, kad pirmutinė ir tikroji jų vertybė yra komercinis pelnas.

Čia dar reikėtų pastebėti, kad visuomenės informavimo priemonėse, regis, mažėja programų, skirtų religiniams ir dvasiniams dalykams, programų, keliančių žmones morališkai ir padedančių jiems gyventi geresnį gyvenimą. Nelengva likti optimistiškam dėl teigiamos masinių informavimo priemonių įtakos, kai jos, atrodo, ignoruoja gyvybiškai svarbų religijos vaidmenį žmonių gyvenime arba visada neigiamai bei nepatraukliai pateikia religinį gyvenimą. Kai kurie visuomenės informavimo priemonių elementai - ypač pramogų sektoriuje - neretai kelia įspūdį, tarsi būtų norima kuo blogiau pavaizduoti tikinčiuosius.

Ar tradicinėse informavimo priemonėse dar yra vietos Kristui? Ar galime rasti jam vietos naujose informavimo priemonėse?

1997-ieji Bažnyčiai yra pirmasis trimečio pasirengimo Didžiajam 2000 metų Jubiliejui etapas, skirtas apmąstyti Kristų, Šventosios Dvasios galia žmogumi tapusį Dievo Žodį (plg. Trečiajam tūkstantmečiui artėjant, 30). Todėl atitinkamai suformuluota ir Pasaulinės socialinio bendravimo priemonių dienos tema: “Skelbti Jėzų Kristų - Kelią, Tiesą ir Gyvenimą” (plg. Jn 14, 6).

Ši tema teikia Bažnyčiai progą apmąstyti, ką savito galėtų pasiūlyti bendravimo priemonės Gerajai Naujienai apie išgelbėjimą Jėzuje Kristuje pažinti, ir savo ruožtu veikti šia kryptimi. Profesionaliems bendravimo priemonių darbuotojams ji taip pat teikia progą pasvarstyti, kaip religinės ir ypač krikščioniškosios temos bei vertybės galėtų praturtinti visuomenės informavimo priemonių produkciją ir gyvenimą tų, kuriems jos tarnauja.

Šiuolaikinės visuomenės informavimo priemonės kreipiasi ne tik į visuomenę apskritai, bet pirmiausia į šeimas, jaunuolius ir vaikus, taip pat ir į labai mažus vaikus. Kokį “kelią” rodo visuomenės informavimo priemonės? Kokią “tiesą” ir kokį “gyvenimą” jos siūlo? Tai rūpi ne tik krikščionims, bet ir visiems geros valios žmonėms.
Kristaus “kelias” yra dorybingo, vaisingo ir taikingo gyvenimo kelias, būnant Dievo vaikais ir tos pačios žmonijos šeimos broliais ir seserimis; Kristaus “tiesa” yra amžinoji Dievo tiesa, Dievo, apreiškusio save ne tik sukurtajame pasaulyje, bet ir Šventajame Rašte bei ypač savo Sūnuje ir per Jį, Jėzų Kristų, kūnu tapusį Žodį; Kristaus “gyvenimas” yra malonės gyvenimas, ta neužsitarnauta Dievo dovana, kuri yra dalyvavimas jo paties gyvenime ir įgalina mus visada gyventi jo meilėje. Jei krikščionys nuoširdžiai tuo tiki, jų gyvenimas pasikeičia. Šis pasikeitimas pasireiškia ne tik įtikinamu bei nenugalimu asmeniniu liudijimu, bet ir primygtiniu bei veiksmingu skelbimu (taip pat per visuomenės informavimo priemones) gyvojo tikėjimo, augančio, kas paradoksalu, dalijantis juo su kitais.

Paguodos teikia žinojimas, kad šis įsitikinimas bendras visiems, vadinantiems save krikščionimis. Visiškai gerbiant paskirų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių iniciatyvas, reikia pasakyti, jog būtų ekumeninis pasisekimas, jeigu krikščionys, rengdamiesi ateinančio Didžiojo jubiliejaus šventei, galėtų glaudžiau vieni su kitais bendradarbiauti visuomenės informavimo priemonių srityje (plg. Trečiajam tūkstantmečiui artėjant, 41). Visiems privalu siekti svarbiausio Jubiliejaus tikslo - stiprinti krikščionių tikėjimą ir liudijimą (plg. ten pat, 42).

Pasirengimas Kristaus gimimo 2000 metų Jubiliejui tam tikra prasme yra aiškinimas to, ką Šventoji Dvasia sako Bažnyčiai ir Bažnyčioms mūsų laikais (plg. ten pat, 23). Visuomenės informavimo priemonėms tenka svarbus vaidmuo skelbiant bei aiškinant šį malonės įvykį krikščionių bendrijai ir visam pasauliui.

Tas pats Jėzus, kuris yra “Kelias, Tiesa ir Gyvenimas”, yra ir “pasaulio šviesa” - šviesa, nušviečianti mūsų kelią; šviesa, leidžianti mums suvokti tiesą, šviesa Sūnaus, dovanojančio mums dabar ir visada antgamtinį gyvenimą. Du tūkstančiai metų, praėjusių nuo Kristaus gimimo, yra ypač didis Jubiliejus visai žmonijai, turint omenyje reikšmingą krikščionybės vaidmenį šiais dviem tūkstantmečiais (plg. ten pat, 15). Tikrai derėtų visuomenės informavimo priemonėms tinkamai įvertinti šį indėlį.

Galbūt viena iš tauriausių dovanų, kurias galėtume pasiūlyti Jėzui Kristui jo dutūkstantojo gimtadienio proga, būtų tai, kad kiekvienam žmogui pasaulyje Geroji Naujiena taptų bent žinoma - pirmiausia per gyvąjį krikščioniškojo pavyzdžio liudijimą, taip pat ir per visuomenės informavimo priemones: “Skelbti Jėzų Kristų -  Kelią, Tiesą ir Gyvenimą”. Tegu tai būna tikslas ir įpareigojimas visiems, išpažįstantiems Jėzaus Kristaus, gyvybės ir tiesos šaltinio (plg. Jn 5,26; 10,10.28), nepakartojamumą ir turintiems privilegiją bei atsakomybę dirbti plačiame bei įtagingame visuomenės bendravimo priemonių pasaulyje.
 
 
Vatikanas, 1997 m. sausio 24-oji

Jonas Paulius II