DIEVAS SU MUMIS

Švč. Trejybės šventė
Įst 4, 32 – 34. 39 – 40; Rom 8, 14 – 17; Mt 28, 16 – 20
 

Nedaugelis lietuvių yra buvę šunų kapinėse. Sukrečia. Tikri antkapiai, net marmuras. “Čia ilsisi mano mielas Max – mano paskutinė viltis ir vienintelė mano gyvenimo paguoda”. Gali juoktis, bet neskubėk, nes pamąsčius, toks užrašas sukrečia. Žmogus palaidojo paskutinę paguodą. Ir toji paguoda tik šuo! Kaip tai gali būti? Kas atsitiko, kas sudužo žmogaus gyvenime, kad jis tik gyvulyje terado meilę? Kiek nusivylimų ir skausmo išgyventa! Nieko nėra, kas dėl jo jaudintųsi, verktų. Toks nereikšmingas žmogus! Ir kokia mirtis jo laukia? Gal ir jis, kaip vienišas pjesės herojus mirdamas ištars: “Veltui gyvenai, niekas tavęs neverks”?..

Perskaitę šios dienos skaitinius, randame priešingas mintis: Žmogus – Dievo vaikas, visi esame Dievo vaikai, net jo įpėdiniai (plg. 2 skait.: Rom 8, 14 – 17). Dievas mūsų rėmėjas ir skydas” (Ps 32, 20), Jis rūpinasi mumis “nuo vieno dangaus krašto lig kito” (Įst 4, 32). Jis yra su mumis “per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 20).

Kas gi atsitiko, kad būtent šio Dievo rūpesčio, Dievo buvimo su juo žmogus nebejaučia, o jaučiasi toks vienišas ir apleistas?

...Stovykla karo pabėgėliams. Didžiulė halė pilna gultų, tvieskia elektra. Čia ir kampelis maldai; tabernakulis, maža žvakė. Niekas to nepastebi, niekas nekreipia dėmesio. Staiga prasideda bombardavimas, visos šviesos užgeso. Liko tik maža žvakė. Dabar visi ją pamatė, švelni šviesa, rodos, užliejo širdis ir visi pajuto; “Esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos”.

Negi technikos pažanga, mokslo šviesa nustelbia visas mūsų žvaigždes? Ir tik nelaimės, sunkumai, katastrofos jas vėl įžiebia? Kodėl? Juk Dievas taip apdovanojo žmogų, kad jis kurtų žemėje gerovę. Tai kodėl ta gerovė atsisuka prieš jį patį? Ko reikia, kad taip neatsitiktų? Atsakymą galime rasti pirmajame skaitinyje: “Žinok ir įsidėk sau į širdį: laikykis jo įstatymų bei nuostatų, kad tau ir tavo vaikams gerai klotųsi”. O gal užtektų prisiminti pagrindinį meilės įstatymą?

Vyskupas Noihoisleris (Neuhausler) pasakoja jį sukrėtusį įvykį Dachau koncentracijos stovykloje: “Gėda ir pasakoti, nes tai pats natūraliausias dalykas – pasidalinau duona su įkalintaisiais iš Jugoslavijos ir Bulgarijos. Tai joks žygdarbis – man atsiuntė daug. Bet kaip tai paveikė! Tie išbadėję žmonės pagriebė mano ranką, bučiavo ir šaukė: “Matome Jėzų!” Išsigandau, nes man iki Jėzaus toli. Tai buvo pamokslas man – privalau taip gyventi, kad visada manyje žmonės matytų Jėzų. Pagal Kristaus žodžius: “Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones!”

Kaip mes tai padarysime? Šaukdami, kad pagedęs ir pasileidęs jaunimas? Kodėl jis pagedęs, ir ką tu padarei, kad jis nebūtų pagedęs? Pasakyk tu, kuris drįsti taip šaukti!

Nervų skyriuje guli mergaitė iš vaikų namų. ji bandė nusižudyti. “Labai norėjau gyventi gražų gyvenimą. Mes niekam nereikalingi. Ne mums aukštasis mokslas: niekas pirmąjį semestrą nemoka stipendijos. Mums tik profesinė, toliau gatvė... Nenoriu tokio gyvenimo. Geriau iš viso negyventi...”

Šitokių pagedusių šimtai kiekviename rajone, kiekviename mieste. Ar mūsų keiksmai padės jiems pajusti, kad jie Dievo vaikai, kad ir su jais Dievas iki pasaulio pabaigos? Kaip padarysime juos jo mokiniais?

Šventasis Tėvas, kalbėdamas Vilniaus arkikatedroje dvasininkams ir vienuolėms, tiesiog maldavo: “Būkite gerieji samariečiai!” Jis pabrėžė, kad reikia daugiau dėmesio skirti tautos socialiniams reikalams.