SOTINA

Devintinės
Iš 24, 3 – 8; Žyd 9, 11 – 15; Mk 14, 12 – 16. 22 – 26
 

Kolūkio pirmininkas Naujųjų Metų išvakarėse užeina pas religingus žmones ir palinki... numirti ir nueiti pas išsiilgtąjį Dievą. Ekskunigas J. Ragauskas siūlė šitaip išbandyti tikinčiųjų ir net kunigų tikėjimą. “Matysit, visi kreivai pažiūrės, jei palinkėsit jiems numirti, nors sako, kad viską vertina amžinybės žvilgsniu”.

Teko matyti ateistinį plakatą: kunigas dalija Komuniją būriui labai suvargusių žmonių. Didelėmis raidėmis užrašytas klausimas: Ar tai jus pasotins? Tai kodėl tuoj po to norit duonos? Kodėl net tas kunigas prašo iš jūsų pinigų?

Į tą klausimą reikia žiūrėti ne vien kaip į ironišką kritiką, bet ir kaip į kvietimą susimąstyti.

Daugelis žmonių labiausiai alksta gyvenimo prasmės. Kaip juos pasotinsime mes, kurie einame nuo Dievo Stalo? Tuos vienišus, nusenusius, sutrikusius. Juk pats Jėzus šiandien mums sako: “Gaila man minios”. Eucharistija mus įpareigoja duoti jiems valgyti, kad jie daugiau niekada nebealktų. Jėzus reikalauja, kad mes siektume įgyvendinti teisybę, meilę, tam net gyvybę atiduodami.

Taip, teisingas linkėjimas mums numirti. Numirti už teisybę, už meilę. Mes privalome šitai daryti. Kitaip mūsų Komunija pasaulio akyse netikra, neįtikėtina. Kaip sako Paulius, – ji tampa mūsų teismu. Juk mūsų ėjimas nuo Dievo Stalo ir mūsų procesijos ne paradui. Tai tikėjimo išpažinimas. Pasotinti einame pas visus žmones, norime tarnauti kiekvienam, gyvybę atiduoti už kiekvieną.

Taigi į tą pašaipų klausimą atsakome: “Taip, sotina! Bet visai kita prasme, negu jūs, pašaipūnai, suprantate. Be tos Duonos negalime prasmingai gyventi. Nebegalime patys vieni būti sotūs, nebegalime patys vieni jausti Jėzaus meilę, turime ja degti kitiems”.

Ar tai tik žodžiai? Dostojevskis nuteistas mirčiai. Jau užnėrus kilpą, mirties bausmė pakeičiama tremtimi. Draugai vėliau klausė, ką jis jautė. Jis atsakė – gailestį, skausmą, bet taip pat galvojo: “Žmonės, darykite man ką tik norite, bet aš jūsų nenustosiu mylėti!”

Iš tikrųjų tai Jėzaus Kristaus nuotaika. Dostojevskis , kaip tikras krikščionis galėjo tai jausti, galėjo būti taip nusiteikęs.

Galėjo! O aš! – einu nuo Dievo Stalo, einu procesijoje, einu pilnas Jėzaus, jo mokslo! Aš ne tik galiu, bet ir privalau žmones mylėti, nepaisydamas to, ką jie man darytų...

Štai šitaip jis mane sotina!

...Vienas Kalkutos elgeta, sužinojęs, jog atvažiuoja didikas, išbėgo į gatvę ir tiesia ranką. Iššokęs didikas ištiesė ranką elgetai. Net išrasojo iš susijaudinimo elgeta: “Ką gi duoti? Nieko šiandien negavau”... Įkišęs ranką į krepšį, karštligiškai ieško. Rado kampe kelis javų grūdelius, supylė į saują didikui. Tas staiga nuvažiavo. Elgeta pasiliko išsižiojęs bestovįs, taip ir nebepaprašęs išmaldos, neištiesęs rankos. Liūdnas eis... Girdi, kažkas barška. Žiūri – penkios aukso monetos...

Kažkas panašaus atsitinka kiekvienose šv. Mišiose. Susigėdę atiduodam tik kaltes, tik trupinėlius... O randam...

Tas pat atsitinka kiekvieną kartą, kai su kitu pasidalijam duona. Be paliovos vyksta duonos padauginimo stebuklai.