Tikiu Jėzaus Kristaus Bažnyčią Katechetiniai pašnekesiai
 

Jėzus Kristus ir bažnyčia

Bažnyčios dvasiniame, dieviškajame, amžinajame gyvenime Jėzus Kristus prisiėmė ypatingą vaidmenį. Naujosios Dievo tautos nariais ir naujosios sandoros paveldėtojais tampa tie, kurie dalyvauja Jėzaus gyvenime – ir tai ne simboliniu, o pačiu tiesiausiu būdu. Jėzus kalbėjo atėjusioms jo paklausyti minioms: ”Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad , kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius (Jn 6, 48 – 51). Žydams ėmus tarpusavyje dėl jo žodžių ginčytis, Jėzus pakartojo: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums; jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius” (Jn 6, 53 – 58).

Ankstyvoji krikščionių bendruomenė turėjo labai ryškią vienumo su Jėzumi savimonę. Apaštalų darbų knyga mums liudija ankstyvosios Bažnyčios tikėjimą ir veiklą. Visų pirma ankstyvoji Bažnyčia laikė save Jėzaus, Mesijo, kurį Dievas pasiuntė įvykdyti amžinojo išganymo planą, bendruomene. Ankstyvoji Bažnyčia tikėjo, kad Jėzus ją įkūrė ir pasiuntė tęsti išganymo darbą visoje žemėje ir suvienyti visus žmones į naują Dievo tautą. Petras iškilmingai skelbė: “Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti, beje, ne visai tautai, o Dievo iš anksto paskirtiems liudytojams, būtent mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių. Jis mums įsakė skelbti tautai ir liudyti, kad jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas. Apie jį visi pranašai liudija, kad kiekvienas, kas jį tiki, gauna jo vardu nuodėmių atleidimą (Apd 10, 39 – 43). Suvokdama esanti naujoji Dievo tauta, Bažnyčia buriasi apie Kristų – gyvąjį akmenį, žmonių atmestą, bet Dievo išrinktą. Bažnyčia suvokia save kaip šventąją kunigystę, kaip gyvuosius akmenis, kurie iš savęs pačių stato dvasinius namus ir atnašauja dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų. Ankstyvąją Bažnyčią sudarė ne individualiai tikėjimą Jėzumi Kristumi išpažįstantys žmonės, bet bendruomenė, susibūrusi apie dvylika apaštalų. Tai paprasti tikintieji ir bendruomenės vadovai, kurie yra atsakingi už bendruomenės gyvenimo tvarką bei jos augimą. Ankstyvosios Bažnyčios vadovai buvo apaštalai, išsirinko padėjėjus – diakonus. Tarp apaštalų vadovaujantis vaidmuo tenka Petrui, kuris priimdavo arba patvirtindavo visus svarbiausius ankstyvosios krikščionių bendruomenės gyvenimą liečiančius sprendimus.

Bažnyčia Naujajame Testamente

Naujojo Testamento knygos kalba apie Bažnyčią tiesiogiai ir netiesiogiai. Sinoptinės – tai yra Mato, Morkaus ir Luko evangelijos – pasakoja apie Jėzaus mokinius apie apaštalų pašaukimą, atpasakoja Jėzaus sakytus palyginimus apie Dievo karalystę Jono evangelija atskleidžia Bažnyčią kaip mistinį jos įkūrėjo Kristaus kūną, vienijantį visus, kurie jį įtikėjo. Apreiškimo knyga kalba apie Bažnyčią kaip apie eschatologinį, tai yra už laiko ribų išeinantį, savo šaknis amžinybėje ir amžinajame Dievo plane turintį, reiškinį, kuris galutinai bus užbaigtas laikų pabaigoje, kai Kristus apsireikš visoje savo šlovėje.

Apaštalas Paulius, rašydamas konkrečioms vietinėms Bažnyčioms, joms aiškina ir konkrečius kasdieninės veiklos uždavinius, ir kalba apie amžinąją Bažnyčios paskirtį.

Visos Naujojo Testamento knygos visų pirma kalba apie konkrečią Visuotinę bažnyčią arba apie konkrečias vietines Bažnyčias, kuriose įsikūnija visuotinė Bažnyčia. Naujajame Testamente Bažnyčia iškyla ne kaip idealus, bet kaip istorinis žemiškas kūrinys, kurio paskirtis vis dėlto yra anapusinė. Apie ateities Bažnyčią Mato evangelijoje sakoma, kad Jėzus ją pastatys ant uolos, kuria yra Petras.

Bažnyčia Naujajame Testamente iškyla kaip paslaptingas Dievo kūrinys, kaip Dievo valios ir išminties pasireiškimas. Maža to – Bažnyčia skiriasi nuo visos kitos kūrinijos tuo, kad visa kūrinija yra suvienijama Bažnyčioje. Būtent tai teigia šventasis Paulius. Bet tuo, kuo Bažnyčia yra pagal amžinąjį planą, ji yra tik todėl, kad išauga iš Kristaus, kuriam, kuriame ir per kurį visa buvo sukurta. Bažnyčios pagrindas yra Jėzaus Kristaus auka arba, kitais žodžiais tariant, Dievo Tėvo veikimas per Jėzaus kryžių. Nukryžiuotasis ir prisikėlęs Jėzus, apsireiškęs kaip Viešpats, palaiko savo Bažnyčią kaip savo kūną. Bažnyčios nariai yra Kristaus kūno nariai, jo mokiniai, jo vaikeliai, jo draugai ir jo broliai. Jėzus Kristus visada yra Bažnyčioje, kuri gyvena pagal jo priesaiką – meilės priesaiką. Bažnyčia yra palaikoma Jėzaus maldos ir per Jėzų Kristų eina į Dievą. Be Jėzaus Bažnyčia negali nieko ir yra niekas.

Bažnyčia, būdama antgamtinės prigimties ir turėdama antgamtinę paskirtį, kartu yra ir Jėzaus mokinių būrys. Jono evangelija tame atskirtame nuo minios ir turinčiame savo vidinę tvarką būryje mato būsimą šlovingą Bažnyčią, kuri kol kas yra slėpininga, bet bus atskleista, taip kaip Jėzus buvo slėpiningas Mesijas, bet per kryžių ir Prisikėlimą apsireiškęs kaip Viešpats ir Išganytojas.

Taigi Naujasis Testamentas kalba apie istorinę Bažnyčią, bet jame mes nerasime jokio pagrindo Bažnyčios, kaip grynai visuomeninio reiškinio, kaip tik žmogiškos organizacijos sampratai. Naujasis Testamentas kalba apie Bažnyčios gimimą iš Šventosios Dvasios, kurią Tėvas atsiunčia per prisikėlusį Kristų. Dvasia yra prisikėlusio Kristaus Jėga, jo gyvybingumas ir Šventąja Dvasia Jėzus gyvena Bažnyčioje. Taigi Bažnyčios laikas yra Dvasios laikas ir Dvasios istorija yra Bažnyčios istorija. Dvasia gyvena Bažnyčioje, ji yra ta tiesos jėga, kuri stato Bažnyčią ir ją palaiko. Dvasios dėka Bažnyčia yra Dievo tauta ir jo namai, Dvasios veikimu Bažnyčios nariai yra pašaukti, išrinkti ir pašvęsti, jie gali pasiekti šventumą. Būtent Dvasios veikimas Bažnyčioje iš esmės skiria ją nuo kitų visuomeninių institucijų. Veikiant Dvasiai Bažnyčia, būdama istorinė realybė, yra ir transcendentinis darinys.

Tikiu vieną Bažnyčią

Išpažindami savo tikėjimą mes išpažįstame tikį vieną, šventą, visuotinę ir apaštalinę Bažnyčią. Iki reformacijos laikų teologai, kalbėdami apie Bažnyčios vienybę, šventumą, apaštališkumą, aiškindavo visų pirma, ką reiškia tie apibūdinimai. Visų pirma buvo pabrėžiama, kad šios Bažnyčios savybės yra Dievo duotos. Kovoję su ankstyvojoje Bažnyčioje atsiradusiomis erezijomis Bažnyčios tėvai pabrėždavo tas savybes, kurias neigdavo eretikai. Taip šventasis Klemensas teigė, kad Bažnyčios apaštališkumas reiškia jos apaštalinę misiją, šventasis Ignacas kalbėjo apie vienybę kaip apie tikinčiųjų bendrumą su jų vyskupu, šventasis Irenėjus pabrėžė, kad apaštališkumas yra ir ištikimybė apaštalų tradicijai.

Bet su reformaciniu judėjimu ir reformuotų Bažnyčių atsiradimu visų Bažnyčių atstovams iškilo klausimas – jeigu mūsų tikėjimas skelbia, kad Bažnyčia yra viena – tai kuri gi Bažnyčia yra tikra, kuri gi iš tikrųjų yra šventa, visuotinė ir apaštalinė? Protestantai buvo linkę manyti, kad tikroji Bažnyčia yra ten, kur išlaikytas evangelinis tikėjimo grynumas ir kur teisingai švenčiami sakramentai. Tokie Bažnyčios reformatoriai kaip Martynas Liuteris ar Žanas Kalvinas kaltino Bažnyčią Evangelijos iškraipymu ir nutolimu nuo tikrųjų sakramentų.

Katalikų bažnyčios  teologai irgi manė, kad tikra gali būti tik ta Bažnyčia, kuri neiškreipia Evangelijos ir išsaugo sakramentinio gyvenimo grynumą. Bet katalikų teologai taip pat ypač pabrėžė apaštalų tradicijos nenutrūkstamumą ir vidinę Bažnyčios vienybę, kartu kaltindami protestantus Bažnyčios vienybės sulaužymu. Iš laiko atstumo dabar matyti, kad nemaža tų laikų ginčų vyko dėl to, kaip atpažinti tikrąją Bažnyčią ir kokie jos bruožai yra to tikrumo garantija. Šitoks ginčas pirmiausia buvo susijęs su išoriniais, instituciniais Bažnyčios požymiais. Laikui einant ir katalikų ir protestantų dauguma, kalbėdami apie Bažnyčios savybes, didesnį dėmesį ėmė kreipti ne į argumentus, kuriais remiantis būtų galima įrodyti, kad viena ar kita Bažnyčia yra tikra, o į pačios Bažnyčios liudijimą. Iš tiesų, vien tik skelbiant, kad mūsų Bažnyčia yra tikra, vargu ar pavyktų atversti nors vieną netikintį. Kalbama apie Bažnyčios gyvenimą, kuris liudija, kad Bažnyčia yra Bažnyčia, tai yra, kad ji yra išganymo įrankis. Kas iš to, kad Bažnyčia išmano Šventąjį Raštą ir teisingai jį aiškina, jei ji negyvena pagal Evangeliją? Kas iš to, kad Bažnyčia turi sakramentus, jei jos narių sakramentinis gyvenimas yra apmiręs, užgožtas prietarų ir stabmeldystės? Tikroji Bažnyčia yra ten, kur yra skelbiamas Dievo žodis, kur jo tikrai yra klausoma ir juo gyvenama, kur sakramentai duoda dvasinio gyvenimo vaisius. Todėl jokia Bažnyčia negali pasiskelbti tikra – ji tik gali tokia būti.

Bet būti Bažnyčia nepakanka vien grynai žmogiškųjų pastangų. Bažnyčia gali būti Bažnyčia tik Dievo dvasios galia, nes Dievas norėjo, kad Bažnyčia būtų išganymo įrankis, tai reiškia, kad per ją žmonės įsitrauktų į Dievo gyvenimą. Pagrindinis Dievo įsakymas savo Bažnyčiai yra meilės įsakymas – “kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau” (Jn 15, 12). Ubi caritas et amor – Deus ibi est –”ten, kur yra gailestingumas ir meilė, yra Dievas” sako sena lotyniškas giesmė. O meilė yra ir vienybė, ir visuotinumas, ir švelnumas, ir apaštališkumas. Jeigu kas teigtų, kad žmogui lengva mylėti, nesunku būtų pasakyti, jog taip nėra. Meilė yra įsipareigojimas ir ištvermė įsipareigojus. Dievo žodis mums nurodo, kaip mes turime mylėti, o sakramentai slaptingu būdu teikia Dievo pagalbą mylėti, tai yra susitikti su Dievu ir dalyvauti jo gyvenime. Mes, Katalikų Bažnyčios nariai, tikime, kad mūsų Bažnyčioje yra Kristaus Bažnyčia, nes mūsų Bažnyčia išsaugojo Kristaus mums paliktą išganymo instrumentų pilnatvę – sakramentus, Bažnyčios hierarchiją, kuri garantuoja Bažnyčios bendrumą, vieningumą ir nenutrūkstamą apaštalinę tradiciją. Bet ir kitos krikščionių Bažnyčios skelbia Dievo žodį ir siekia pagal jį gyventi. Visos krikščionių Bažnyčios ir dauguma krikščionių bendruomenių turi Krikšto sakramentą, kai kurios pripažįsta Kunigystės sakramentalumą ir Eucharistiją kaip sakramentą, o ne tik kaip simbolį, pripažįsta išpažintį ir Santuokos sakramentą.

Vatikano II Susirinkimas, kalbėdamas apie kitas krikščionių Bažnyčias, pabrėžė, kad jose yra Kristaus Bažnyčios elementų.

Tikiu šventąją Bažnyčią

“Tikime, kad Bažnyčia yra nepaliaujamai šventa” – skelbia Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija “Lumen Gentium”.

Kodėl Bažnyčia yra šventa? Ką reiškia šventa? Sakydami “šventas” mes , krikščionys, vartojame iš judaizmo atėjusią sąvoką, reiškiančią “atskirtas”, “atidalintas”. Šventumas yra Dievo ir tik Dievo savybė, tik Dievas yra šventumo šaltinis. Dievas gali pašventinti, tai yra suteikti, savo šventumą. Taip Senajame Testamente Dievas pašventino – išrinko ir atskyrė Izraelio tautą, duodamas jai savo įstatymus. Izraelio tauta buvo pašventinta ne todėl, jog Dievas pasirinko ją ir buvo joje – jis lydėjo izraelitus dykumoje, jis laidavo savo buvimą Saliamono šventyklos šventovėje.

Laikydamasis sandoros su Dievu Izraelis turėjo laikytis Dievo jam suteikto šventumo. Panašiai pabrėžia, kad kulto nurodymų, kurie irgi buvo Dievo duoti, laikymasis negarantuoja Dievui patinkančio Izraelio šventumo. Aukos, aukojamos šventykloje už nuodėmes, nėra pakankamos nuodėmėms panaikinti. Dievas, teigia pranašai, reikalauja gyvenimo šventumo, tai yra nuolankumo, teisingumo ir meilės.

Jėzus, įsikūnijęs Dievo žodis – Naujajame Testamente vadinamas Dievo šventuoju. Tai yra jis yra šventas kaip ir Dievas. Jo šventumas nėra suteiktas, gautas. Jėzus yra viena su Tėvu – tą jo ryšį palaiko Šventoji Dvasia. Jėzaus šventumas yra galingas ir paslaptingas. Jėzaus teisingumas ir gailestingumas pranoksta žmogiškąjį teisingumą ir gailestingumą, kurie visada yra riboti. Jėzaus nuolankumas Tėvo valiai yra pilnutinis. Jėzaus meilė žmonėms yra visiškai savęs išsižadanti – iki kryžiaus aukos. Bažnyčios, kaip tikinčiųjų į Jėzų bendruomenės, kaip naujojo Izraelio, naujos šventos tautos, pradžia yra susijusi su Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu, tai yra su jo auka. Sakydami, kad Jėzus yra Dievo šventasis, mes liudijam, jog jis yra tobulai teisus, gailestingas, nuolankus ir mylintis, nors tie žodžiai toli gražu neišsemia šventumo sąvokos gelmės. “Dėl jų aš pašventinu save, – sako Jėzus Jono evangelijoje, – kad ir jie būtų pašventinti” (Jn 17, 19). Apaštalas Paulius, kalbėdamas apie Bažnyčią, tvirtina, jog Kristus pamilo Bažnyčią kaip savo sužieduotinę, pats save už ją atidavė, kad ją pašventintų, Dievo garbei ją sujungė su savimi kaip savo kūną ir pripildė Šventosios Dvasios dovanų (plg. Ef 5, 25 – 28. 32).

Taigi Bažnyčios šventumas kyla iš jos neišardomo ryšio su Kristumi, per kurį ir kuriame pati Bažnyčia tampa šventinančia pasaulį. Tai yra Bažnyčios pašaukimas ir misija. Kristus paliko Bažnyčiai sakramentus. Švęsdama sakramentus, visų pirma Krikšto ir Eucharistijos, Bažnyčia vienijasi su Kristumi ir siekia gyventi teisume, nuolankume, gailestingume ir meilėje. Į šventumą, į egoistinės žmogaus prigimties nugalėjimą yra pašauktas kiekvienas Bažnyčios narys, nes Dievas nori visus žmones įtraukti į savo gyvenimą, tai yra į savo šventumą.

Šventumo, kuriam esame pašaukti, branduolys yra meilė, kuri kaip tobulumo ryšys vadovauja visoms pašventinimo priemonėms, jas įprasmina ir mus veda į tikslą. Dievo ir artimo meilė yra svarbiausias tikrojo Kristaus mokinio ženklas. “Aš supratau, – rašė šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė, – kad Bažnyčia yra vienas kūnas, kurį sudaro įvairūs nariai ir jokio nario tame kūne netrūksta. Aš supratau, kad Bažnyčia turi širdį, degančią meile. Tik meilė veda Bažnyčios narius ir, jei šios meilės nebūtų, Apaštalai nebūtų skelbę Evangelijos ir kankiniai nebūtų lieję savo kraujo. Aš suprantu, kad meilė apima visus pašaukimus, kad meilė yra viskas, kad ji aprėpia visus laikus ir visas vietas, kad meilė yra amžina”.

Bažnyčia yra šventa ir iš savęs pačios. Ji yra pašventinta Jėzaus Kristaus meile, per kurią Bažnyčia turi nuolatinę Šventosios Dvasios pagalbą. Bet, būdama šventa kaip Kristaus kūnas, tai yra būdama šventa pirmiausia tada, kai švenčiami sakramentai, Bažnyčia kartu savo prieglobstyje laiko apglėbusi nusidėjėlius. Ji yra šventa, bet drauge ir nuolat apvalytina, visuomet atsidėjusi atgailai ir atsinaujinimui. “Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save ir nebūtų mumyse tiesos”, – sakė šventasis Jonas (1 Jn 1, 8). Visi Bažnyčios nariai turi išpažinti savo nuodėmingumą. Bažnyčios narių nuodėmės, jų paklydimai mažina Bažnyčios šventumo spindėjimą pasaulyje. Bažnyčia nepaliaudama atgailauja ir atsiprašo už savo nuodėmes. Jai yra duota gydoma, nuodėmes naikinanti Kristaus kraujo ir Šventosios Dvasios dovana.

Taigi, išpažindami savo tikėjimą šventąja Bažnyčia, mes išpažįstame, kad ji yra Kristaus pašventinta, kad ji yra Dievo norėtas kelias į visų žmonių išganymą, į šventumą. Mes taip pat išpažįstame, kad Bažnyčia turi visas būtinas išganymo ir šventumo priemones, padedančias jos nariams tobulėti meilėje ir siekti šventumo.

Tikiu visuotinę Bažnyčią

Tikėjimo išpažinime mes išpažįstame vieną, šventą, visuotinę Bažnyčią. Termino visuotinė Bažnyčia nėra nei senajame, nei Naujajame Testamente. Lietuviškas terminas visuotinė Bažnyčia išverstas iš graikų katholou. Graikų kalboje šis žodis vartojamas visuotinumui ir vienumui nusakyti. Pirmasis krikščionių autorius, pavartojęs šį terminą, buvo šventasis Ignacas Antiochietis, gyvenęs I a. pabaigoje  – II a. pradžioje. Savo laiške Smirnos miesto gyventojams jis rašė: “Ten, kur yra vyskupas, yra ir bendruomenė – lygiai taip, kaip ten, kur yra Kristus, yra ir visuotinė Bažnyčia”.

Vėlesni Bažnyčios Tėvai, vartodami šį terminą turėjo omenyje du dalykus: “Bažnyčios visuotinumą, – tai yra jos išplitimą pasaulyje, ir tai, kad skirtingose vietose egzistuojanti Bažnyčia išsaugo tą patį – vieną ir vieningą – tikėjimą. Šventasis Augustinas, polemizuodamas su Donato erezijos šalininkais, rašė, kad tikra Bažnyčia yra visuotinė – ji yra ta pati, tai yra išpažįstanti tą patį tikėjimą ir Afrikoje, ir Palestinoje, ir Europoje. O erezijos niekada nebūna visuotinės – jos mažai paplinta ir tarpusavyje nesutaria tikėjimo klausimais. Taigi visuotinė Bažnyčia egzistuoja nuo Sekminių – nuo Šventosios Dvasios atsiuntimo – ir egzistuos visą laiką, iki egzistuos pasaulis, nes tokia yra Dievo valia.

Bažnyčios visuotinumas kyla iš Kristaus – būtent tai pabrėžė šventasis Ignacas Antiochietis, sakydamas, kad visuotinė Bažnyčia yra ten, kur yra Kristus. Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija “Lumen Gentium” šitaip kalba apie Bažnyčios visuotinumą: “Visi žmonės yra pašaukti į naują Dievo tautą. Dėl to ši tauta, viena ir vienintelė likdama, turi išplisti visame pasaulyje visiems laikams, kad išsipildytų Dievo valios planas. Dievas, pradžioje sukūręs vieną žmogiškąją prigimtį, yra nutaręs surinkti į vieną išsklaidytus savo vaikus (plg. Jn 11, 52). Dėl to Dievas siuntė savo Sūnų, kurį padarė visų dalykų tėvoniu (plg. Žyd 1, 2), kad būtų visų mokytojas, karalius ir kunigas, naujos ir visuotinės Dievo vaikų tautos galva” (LG, 13).

Bet visame pasaulyje išpažindama tą patį tikėjimą, Bažnyčia nėra visiškai vienoda ir uniformuota. Bažnyčios gyvenimo įvairumas kyla iš Šventosios Dvasios dovanų, kuriomis yra apdovanojami žmonės. “Ši vienintelė Dievo tauta, – sako “Lumen Gentium”, – gyvuoja visose žemės tautose, nes ima sau piliečius iš visų tautų ne žemiško, bet dangiško pobūdžio karalystei. Visi tikintieji, išsklidę visame pasaulyje, bendrauja vieni su kitais per Šventąją Dvasią ir tuo būdu tie kurie yra Romoje, žino, kad Indijos gyventojai yra jų nariai” (šv. Jonas Auksaburnis). Bet kadangi Kristaus karalystė ne iš šio pasaulio (plg. Jn 18, 36), tai Bažnyčia, arba Dievo tauta, kuri rengia šios karalystės atėjimą, nieko neatmeta iš bet kurios tautos žemiškų gėrybių, bet priešingai, kiek jos yra geros, puoselėja ir priima. Bažnyčia priima visų gabumus, galimumus, papročius, kuriais reiškiasi kiekvienos rasės genijus, ir juos priimdama apvalo, stiprina ir pakelia <...>. Šis visuotinumo pobūdis, puošiantis Dievo tautą, yra paties Viešpaties dovana, ir jos dėka Katalikų Bažnyčia sėkmingai ir nepaliaujamai siekia visą žmoniją su visomis jos gėrybėmis sujungti su Kristumi (LG, 13).

Šio visuotinumo dėka vienos Bažnyčios dalys atiduoda save kitoms dalims ir visai Bažnyčiai, Bažnyčios nariai tarpusavyje bendrauja ir siekia pilnatvės vienybėje. Apaštalas Petras, kalbėdamas apie Bažnyčios vienybę, rašė: “Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės šeimininkai, sulig kiekvieno gimtąja nuodėme” (1 Pt 4, 10). Taigi visuotinumas nereiškia vienodumo. Šio amžiaus teologas Yves Congar yra netgi pasakęs, kad uniformuotumas, siekis visus suvienodinti Bažnyčioje yra nuodėmė prieš Šventąją Dvasią – neišsemiamos įvairovės šaltinį. Šventoji Dvasia mums taip pat padeda suprasti ir gerbti vienas kitą, – suprasti skirtumus, matyti bendrumus ir gerbti vienas kitą kaip Šventosios Dvasios šventyklą.

Į visuotinę Dievo tautos vienybę yra pašaukti visi žmonės. Visuotinei Bažnyčiai įvairiai priklauso arba jai yra pavaldūs tiek katalikai, tiek kiti tikintieji į Kristų, tiek apskritai visi žmonės, Dievo malonės pašaukti į Kristų.

Ne vienas yra girdėjęs Bažnyčios Tėvų mėgtą ir mūsų laikais dar dažnai kartojamą posakį – “nėra išganymo be Bažnyčios”. Daug kam kyla klausimas, o kaipgi bus išganyti ir ar bus išganyti tie, kurie Kristaus nepažino, tie, kurie nėra katalikų ar kitos Bažnyčios nariai? Stengiantis atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia prisiminti, kad Dievo išganymo planas apima visą žmoniją. Bažnyčia yra išganymo įrankis – ji yra dovana žmonėms, bet Dievas yra visur, ne jo buvimas nepriklauso nuo žmonių valios ar noro. Mes tarsi apverčiame, sukeičiame priežastį su padariniu, sakydami, kad Dievas yra ten, kur yra teisingumas, kur yra pasiaukojimas, kur yra meilė, kur yra viltis, tuo tarytum darydami Dievo buvimą priklausomą nuo mūsų poelgių. Iš tiesų kiekvienas pasiaukojantis poelgis, kiekvienas meilės gestas, kiekvienas žygis dėl tikro teisingumo, kiekviena pastanga palaikyti viltį šiame pasaulyje yra ten, kur yra Dievas, kur žmonės atsiliepia į Dievo – į Kristaus kvietimą ir raginimą. Katalikų Bažnyčia turi visas reikalingas išganymui priemones – tai yra ji turi viską, kas gali visapusiškai ir nuosekliai padėti žmogui atsiliepti į Dievo šaukimą ir eiti išganymo keliu. Bet ir kitos krikščionių ir nekrikščionių Bažnyčios, taip pat tie žmonės, kurie neišpažįsta jokio Dievo, yra šaukiami į išganymą – yra kviečiami Šventosios Dvasios, kuri veda mus per Kristų į Tėvą. Šis šauksmas aidi kiekvieno žmogaus sieloje. Ir jeigu žmogus renkasi ne egoistinį buvimą, o meilę ir teisumą – jis atsiliepia į šį šauksmą.

Tad sakydami, kad tikime visuotine Bažnyčia, mes išpažįstame Bažnyčią, apie kurią Vatikano II Susirinkimas yra pasakęs: “Visi teisieji, nuo Adomo, nuo teisiojo Abelio iki paskutiniojo išrinktojo – susirinks visuotinėje Bažnyčioje pas Tėvą” (LG, 2). Bažnyčia yra ten, kur yra išganymas.

Tikiu apaštališką Bažnyčią

Išpažindami Bažnyčios apaštališkumą, išpažįstame, kad Bažnyčios pagrindas yra apaštalai, kad tikime, jog Kristus išrinko ir pasiuntė į pasaulį apaštalus, kad jie būtų Bažnyčios pagrindu. Tai reiškia, jog tikime, kad Bažnyčia šventosios Dvasios padedama saugo ir perduoda apaštalų mokymą, kurį jie gavo iš Kristaus. Tikime, kad apaštalų įpėdiniai vyskupai kartu su šventojo Petro įpėdiniu popiežiumi tęsia apaštalų pradėtą vadovavimą Bažnyčiai.

Evangelijos liudija, kad iš gausaus savo mokinių būrio Jėzus pasimeldęs, pasišaukė tuos, kuriuos pats norėjo, paskyrė dvylika, kad, kaip sako evangelistas Morkus, jie būtų kartu su juo ir kad siųstų juos skelbti Dievo karalystę. Juos paskyrė apaštalais. Graikiškai apaštalai reiškia pasiuntiniai. Per juos Jėzus tęsia savo misiją – “kaip tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį” – skaitome Jono evangelijoje (Jn 17, 18). Negalime pamiršti, kad Jėzus atėjo į pasaulį apreikšti pasauliui pilnutinės tiesos apie Dievą ir jo begalinę meilę žmonėms, šaukti žmonių į tikėjimą – tai yra į meilės bendrumą su Dievu. Būtent tą misiją tęsti Jėzus siunčia apaštalus. Jie turi liudyti ir skelbti Dievo Karalystę – tai yra Dievo meilę, kviečiančią žmones gyventi pagal meilės, ne pagal nepasitikėjimo įstatymą, pasitikėti Dievu ir vienas kitu. Iš pradžių Jėzus siunčia apaštalus pas Izraelio vaikus – į visas tautas, kad, būdami jo galios dalininkais, padarytų visus žmones jo mokiniais, juos pašventintų, valdytų, taip plėstų Bažnyčią ir, Viešpaties vadovaujami, eitų ganytojų pareigas visomis dienomis iki pasaulio pabaigos. Taigi apaštalų tarnystė yra Jėzaus pasiuntinybės tęsinys. Jis sako apaštalams: “Kas jus priima, tas mane priima” (Mt 10, 40). Jų pasiuntinybė galutinai buvo sutvirtinta Sekminių dieną, kaip Viešpaties buvo žadėta: “Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje, visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių” (Apd 1, 8). Visur skalbdami Evangeliją, kurią klausytojai, Šventajai Dvasiai veikiant, priėmė, apaštalai subūrė visuotinę Bažnyčią. Ką skelbia ir liudija apaštalai?Į tai atsako apaštalas Paulius: “Aš atėjau skelbti jums Dievo liudijimo ne iškalbingais žodžiais ar išmintimi. Net buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą” (1 Kor 2, 1).

“Kristaus meilė valdo mus” (2 Kor 5, 14), – sako Paulius. Apaštalas Jonas liudija, kad Jėzus sakė, jog be Tėvo jis pats vienas negali nieko padaryti, ir taip pat priminė apaštalams, kad jie nieko negali be jo.

Kristus pažadėjo pasilikti su apaštalais iki pasaulio pabaigos – tai yra padėti jiems jų misijoje, ir šis pažadas skirtas visiems, kurie tęsia apaštalų pasiuntinybę. Apaštalai ne tik liudijo Jėzų Kristų, bet ir mokė bendruomenę, tvarkė jos gyvenimą pagal tai, kaip buvo išmokę gyvendami su Jėzumi. Todėl Bažnyčios gyvenimo tradicija yra apaštalinės tradicijos dalis, kurią taip pat saugo apaštalų įpėdiniai.

Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija apie Bažnyčią “Lumen Gentium” moko, kad Evangelija, kurią skelbė apaštalai, yra visos Bažnyčios gyvenimo pagrindas. Todėl apaštalai rūpinosi turėti savo įpėdinius. Savo bendradarbius jie įpareigojo tobulinti ir stiprinti jų pradėtą darbą. Jau antrajame šimtmetyje visos Bažnyčios bendruomenės turi vieną vyskupą. Šventasis Irenėjus rašė, kad apaštališkoji tradicija taip reiškiasi ir yra saugojama. Vyskupai paveldi apaštalų galią mokyti ir ganyti bendruomenę ir taip jai tarnauti.

“Lumen Gentium” rašoma: “kaip visam laikui turėjo išlikti taip pat pareigos, kurias Viešpats ypatingu būdu suteikė pirmajam tarp apaštalų Petrui <...> taip pasilieka ir apaštalų pareigos ganyti Bažnyčią ir privalo būti nuolat vykdomos švento vyskupų luomo” (LG, 20).

Taigi Bažnyčia yra apaštalinė, kadangi išsaugo bendrumą su apaštalų ir šventojo Petro  įpėdiniais. Visa Bažnyčia yra pasiųsta į pasaulį ir toje pasiuntinybėje dalyvauja ne tik vyskupai, bet visi Bažnyčios nariai – priklausomai nuo savo pašaukimo, sugebėjimų, laiko dvasios ir įvairių Šventosios Dvasios dovanų.

Kiekvieno krikščionio pašaukimas yra apaštalavimas. Apaštalauti mes galime ne kiekvienas sau, kaip išmanydami, o gyvendami bendruomenėje, būdami mistinio Kristaus kūno – Bažnyčios nariai, tai yra gyvendami vienybėje su Kristumi. O tai reiškia gyventi Bažnyčios tikėjimu ir taip visu gyvenimu liudyti ir skelbti Dievo karalystę.

Vyskupai yra apaštalų įpėdiniai ir vadovauja Bažnyčios pasiuntinybei, tad jų mokymas tikėjimo ir moralės klausimais turi būti priimamas su derama pagarba, nes jie perduoda apaštalų, o per juos – Kristaus mokymą. Kiekvieno pareiga yra tą mokymą priimti, jį padaryti savo gyvenimo dalimi. Bendruomenė, kuri tik klauso Dievo žodžio, bet negyvena juo, nėra apaštalinė bendruomenė, ji iš vis nėra bendruomenė. Tad išpažindami savo tikėjimą apaštaline Bažnyčia, mes išpažįstame tikį, kad priklausome Bažnyčiai, kuri, o kartu ir kiekvienas iš mūsų, esame siųsti į pasaulį, kad pasaulis įtikėtų ir pasikeistų.