Kaip skaityti Šventąjį Raštą?

Daug kas domisi Šventuoju Raštu. Tikintieji norėtų jį skaityti, išgirsti, ką Dievas kalba. Tačiau tuoj pat kyla klausimų: nuo ko pradėti? kaip skaityti? ar teisingai suprantu? Todėl daugelis visai nepradeda ar liaujasi skaityti vos patyrę pirmuosius sunkumus, netikrumą ir abejonę. Tikrai gaila, nes Dievo Žodis krikščioniškam gyvenimui yra labai svarbus. Be jo nuskurdiname save pačius.

Pateikiame metodą, padedantį įveikti šiuos sunkumus. Šventąjį Raštą geriausia skaityti bendruomenėje. Mat dalijimasis mintimis dėl daugelio priežasčių yra nepakeičiamas. Straipsnis pirmiausia skiriamas grupių vadovams, taip pat ir Šventojo Rašto ratelių nariams. Sąlygos dalyviams labai paprastos: tereikia turėti Šventąjį Raštą, popieriaus lapą ir rašymo priemonę. Be abejo, visi turi norėti suprasti Šventąjį Raštą ir būti pasirengę to siekti savo darbu.

Klausimai padeda suprasti tekstą

Kaip pavyzdį imkime Mk 8, 27 – 30.

Pirmasis klausimas: Kokia pagrindinė teksto mintis?

Atsakymas:  Kai visi abejoja ir nežino, kas yra Jėzus, Petras išpažįsta, kad jis Mesijas.

Šio klausimo tikslas – apibendrinti ir vienu sakiniu išreikšti pagrindinę teksto mintį, geriausiai Šventojo Rašto žodžiais. Ši esminė mintis padės suprasti kurlink krypsta visas tekstas ir koks jo tikslas. Ją atskleidęs skaitytojas daug geriau orientuosis ir tvirčiau jausis nagrinėdamas kitus klausimus.

Daugelio Šventojo Rašto grupių patirtis rodo, kad po kurio laiko dalyviai nesunkiai pastebi, ką tekstu norima pasakyti, ir jų atsakymai būna labai panašūs. Tai stiprina pasitikėjimą savim ir kuria gerą bendruomenės nuotaiką.

Antrasis klausimas: Ko nesuprantu?

Galimi atsakymai: Kur yra Pilypo Cezarėja? Kodėl Jėzus klausinėja savo mokinius? Kaip galima jį laikyti Jonu Krikštytoju, jei šis buvo visai kitas žmogus? Kodėl Jėzus uždraudžia savo mokiniams apie tai kalbėti?

Šis klausimas skatina skaityti atidžiau ir taip padeda geriau suprasti. Kitaip sunkumai dažnai lieka nepastebėti ar praleidžiami, o tekstas suprantamas tik paviršutiniškai.

Kai kuriems iš pradžių atrodo, jog jiems viskas aišku. Tik iš kitų dalyvių klausimų jie ima pastebėti, ko pirma nematė. Kadangi iškyla skirtingų klausimų, kai kurie gali tapti atsakymais kitiems. Kai kada ir vadovas, jei tam pasirengęs, gali atsakyti. Tačiau nebūtina į visus iškeltus klausimus rasti atsakymą. Kai esminė mintis nekelia abejonės (1 klausimas), kai kurios detalės gali likti ir neaiškios. Tas pats pasakytina ir apie kitas žmogaus gyvenimo sritis. (Nebent grupė retkarčiais turėtų galimybę pasiklausti geriau šiuos dalykus išmanančio. Šiuo atveju klausimus geriausia užsirašyti.)

Trečiasis klausimas: Kokie tarpusavio ryšiai pastebimi?

Atsakymai:

Tiesioginis kontekstas. Prieš šį epizodą pasakojama apie neregio išgydymą (Mk 8, 22 – 26). Panašiai kaip aklasis praregėjo ir galėjo pažinti žmones, taip Petras pažįsta ir išpažįsta, kad Jėzus yra Mesijas. Be to, pabaigoje abiem atvejais Jėzus galiausiai uždraudžia pasakoti (26 eilutė).

Po šio teksto pateikiami Jėzaus žodžiai apie jo mirtį ir prisikėlimą (Mk 8, 31 – 33). Bendra tai, kad Jėzus ir Petras vėl vaidina pagrindinį vaidmenį. Tačiau yra ir skirtumų: Jėzus nebeklausia savo mokinių, bet juos moko. Dabar jie tyli, o jis atvirai kalba. Antrasis Petro atsakymas, priešingai pirmajam (“Tu esi Mesijas!”), užsitarnauja viešo pabarimo (33 eilutė). Todėl kyla klausimas, kas sieja Jėzaus, kaip Mesijo, išpažinimą ir jo kančią bei prisikėlimą. Koks čia tarpusavio ryšys?

Ieškokime paralelinių vietų. Matas (Mt 16, 13 – 20) šį epizodą pasakoja išsamiau. Petras išpažįsta Jėzų, vadindamas ne tik Mesiju, bet ir “gyvojo Dievo Sūnumi”. Jėzus jį pagiria už atsakymą ir kartu pabrėžia, kad Tėvas leido jam tai suprasti. Ant Petro, uolos, Jėzus pastatys savo Bažnyčią.

Lukas (Lk 9, 18 – 21) atskleidžia dar kitą aspektą. Prieš klausdamas mokinių, Jėzus vienas meldėsi. Ši tema Lukui yra labai miela (5, 16; 6, 12; 11, 1).

Ieškome panašių temų Šventajame Rašte. Kas yra Jėzus, Morkaus evangelijoje svarsto Rašto aiškintojai (3, 22), Nazareto gyventojai (6, 3), Erodas (6, 16).

Tapatybę liečiančius klausimus randame ir Senajame Testamente, pasakojimuose apie Jokūbo kovą (Pr 32, 23 – 33), Mozės pašaukimą (Iš 3, 13 – 15), derybas su faraonu (Iš 5, 1 – 3), Samsono tėvus (Teis 13, 17). Apie Eliją rašoma 1 Kar 17 iki 2 Kar 2.

Petras Morkaus evangelijoje dar minimas pasakojimuose apie jo pašaukimą (1, 29 – 31), uošvės pagydymą (1, 29 –31), dvylikos išrinkimą (3, 13 – 19), Atsimainymą (9, 2 – 10).

Trečiojo klausimo tikslas – padėti pasirinktą Rašto ištrauką pamatyti viso Šventojo Rašto kontekste. Priklausomai nuo dalyvių žinių, tai gali vykti įvairiais lygiais.

Pirmasis lygis – tiesioginė teksto aplinka; tekstai prieš ir po pasirinktos ištraukos. Dažniausiai jie susiję, todėl reikia rasti, kas jiems bendra ir kas juos skiria. Antrasis lygis – paralelinės vietos. Jas lengviau rasti sinoptinėse evangelijose (Mt, Mk, Lk), tačiau ir kitos Rašto ištraukos turi giminingų tekstų. Juos skaitydami , galime geriau suvokti mūsų pasirinkto teksto savitumą. Kai kuriuose Šventojo Rašto leidimuose tokios paralelinės vietos nurodomos paraštėse arba prie skyrelių pavadinimų. Trečiasis lygis – visame Šventraštyje ieškome panašių (arba priešingų) tekstų svarbiausioms pasirinkto teksto temoms. Iš pradžių tam reikia daug kantrybės, bet pamažu, įpratus ir geriau pažinus Šventąjį Raštą, toks ieškojimas tampa lengvesnis ir vaisingesnis. Dalyvių rasti įvairūs ryšiai padeda daug intensyviau patirti tekstų grožį. Taip dažnai randami atsakymai į anksčiau iškeltus klausimus.

Ketvirtasis klausimas: Kas man patinka? Su kuo nenoriu sutikti?

Galimi atsakymai: Man patinka Petro drąsa. Jis išdrįsta pasakyti, ką galvoja. Man būtų buvę mieliau, jei Jėzus nebūtų uždraudęs mokiniams kalbėti apie jį. Man skaudu, kad Jėzus turi klausti mokinių, kuo jį laiko. Kodėl jie nepasakė to anksčiau? Išsiaiškinę apie ką kalbama tekste, turime įtraukti ir savo jausmus. Todėl labai svarbu atvirai, nuoširdžiai išsakyti negatyvius arba netgi atstumiančius jausmus. Dievo žodis nėra toks savaime suprantamas, kad su viskuo ir visiškai iš karto galėtų mūsų vidus sutikti. Išsakyti jausmai padės sužinoti, kaip esame nusiteikę Šventojo Rašto tiesų atžvilgiu, ir geriau pažinti Dievo žodį.

 Vadovas turi stebėti, kad visi dalyviai būtų rimtai išklausyti. IŠ pradžių gali taip atsitikti, kad kuris nors dalyvis, “gindamas” Šventraštį, ims neigti kito pasisakymą. Tokiu atveju dažniausiai užtenka nurodyti, kad, kalbant šiuo klausimu, kiekvienas gali laisvai išsakyti savo nuomonę.

Penktasis klausimas: Ką galiu (galime) konkrečiai padaryti?

Galimi atsakymai: Norėčiau, kad iš mano gyvenimo daug aiškiau matytųsi, jog esu krikščionis, ir Jėzus yra mano Išganytojas. Mes galėtume drąsiau kalbėti: išsakyti savo nuomonę, nors niekas kitas to nepasakė.

Šiuo klausimu siekiama, kad Šventojo Rašto skaitymas turėtų įtakos gyvenimui, jį pozityviai keistų. Kuo pasiūlymai konkretesni, tuo lengviau juos įgyvendinti.

Metodo privalumai

Vienas užsiėmimas, dirbant pagal šį metodą, užtrunka maždaug pusantros valandos. Jei dalyviai pasirengia namuose, pakanka mažiau laiko. Pagrindinis dėmesys skiriamas Šventojo Rašto tekstui. Jis turi prabilti, o mes turime jį geriau suprasti. Tekstas ir jo geresnis suvokimas yra svarbiau už fantastines asociacijas ar mūsų gyvenimo istorijas, kurias norėtume pasakoti perskaitę kokią nors Šventojo rašto vietą (žinoma, kai žmogų paliečia giliai asmeniškai, visuomet galimos išimtys). Turime įsiklausyti į tekstą, todėl jį nagrinėjant geriau ne kartu skaityti, o vien klausytis. Dalydamiesi mintimis pajuntame, kad įvairūs atsakymai nušviečia tekstą įvairiais aspektais ir daro jį suprantamesnį. Reikia įsiklausyti ir į kitų dalyvių išsakytas mintis.

Šis metodas nereikalauja jokių išankstinių žinių ar geresnio pasirengimo. Kiekvienas besidomintis gali dalyvauti Šventojo Rašto ratelyje ir pamažu besipraktikuodamas vis geriau jį pažins ir supras. Kadangi vartojami vis tie patys penki klausimai, dalyviai greitai įpranta darbuotis  ieškodami į juos atsakymų. Kaip rodo daugelio grupių patirtis, šis metodas leidžia pasiekti ne vien subjektyvių ar emocionalių, bet ir tikrai vertingų bei gilių įžvalgų.

Svarbiausias šio metodo privalumas – jam nereikia specialisto. Užtenka, kad kas nors parengtų tai, kas reikalinga bendram darbui (parinktų Šventojo Rašto citatą, pagalvotų apie tinkamą maldą ir surastų paveikslą), vadovautų darbo metu ir stebėtų, kad visi dalyviai galėtų išsakyti savo mintis ir būtų išklausyti.

Teksto parinkimas

Šventojo Rašto tekstą galima parinkti įvairiai. Pavyzdžiui, dalyviai pasikeisdami siūlo kokią nors citatą. Galima imti ateinančio sekmadienio evangeliją ar vieną iš skaitinių arba iš eilės skaityti kokią nors Šventojo Rašto knygą. Iš pradžių patartina tekstus pasirinkti iš geriau žinomų evangelinių pasakojimų. Po kiek laiko galima imti ir kitus tekstus, net iš Senojo Testamento. Idealus grupės narių skaičius 5 – 7 žmonės. Jų neturėtų būti daugiau kaip 10. Jeigu taip atsitiko, tada geriau pasidalyti į dvi grupes, kad visi tikrai galėtų įsiklausyti vienas į kitą.

Lietuvoje nesame pratę metodiškai skaityti Šventąjį Raštą, be to trūksta specialistų, kurie galėtų vadovauti Šventojo Rašto rateliams. Šis metodas galėtų padėti spręsti šias problemas. Jis labai paprastas, nes juo gali pasinaudoti ir pavieniai asmenys. Darbo pradžiai reikia nedaug, bent keleto tikinčiųjų, kurie išdrįstų kartu skaityti Šventąjį Raštą ir turėtų nuolankumo patikėti Dievo Dvasia, o ne savo gebėjimais ir išmintimi. Tai nelengva, tačiau Viešpats yra pažadėjęs: “Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų” (Mt 18, 20).

Praktiškas metodo pritaikymas

A Susirinkus visiems ratelio nariams, vadovas kviečia susikaupti ir sukalba trumpą maldą.

B Kas nors iš grupės garsiai ir lėtai perskaito parinktą Šventojo Rašto tekstą.

C Kiekvienas asmeniškai nagrinėja tekstą. Maždaug per pusvalandį stengiasi atsakyti į pateiktus penkis klausimus ir užrašyti rezultatą.

1. Kokia pagrindinė teksto mintis?
2. Ko nesuprantu?
3. Kokie tarpusavio ryšiai pastebimi?
4. Kas man patinka?
Su kuo nenoriu sutikti?
5. Ką galiu (galime) konkrečiai padaryti?

D Kai visi ratelio dalyviai baigia asmeninį darbą ir atsako į klausimus, pradedamas bendras pasidalijimas. Vadovas prašo, kad kas nors išsakytų savo mintis pirmuoju klausimu. Paskui tuo pačiu klausimu iš eilės kalba ir kiti ratelio nariai. Baigus stengiamasi viską apibendrinti ir suformuluoti bendrą rezultatą. Taip nagrinėjami ir visi kiti klausimai.

E Baigus dalytis mintimis, patartina viduryje pastatyti paveikslą, atspindintį kokį nors nagrinėto teksto aspektą. 3 – 5 minučių tyla padės įsisavinti, kas buvo išgirsta, ir tai išreikšti maldoje.

F Susitikimas baigiamas bendra malda arba giesme.
 

Pagal Georg Fischer SJ “Für den Beginn brauche ich veniges” parengė kun. L. V.