Aš esu gyvoji duona (Jn 6, 51)

Mintys, rengiantis 46-ajam Tarptautiniam Eucharistiniam kongresui Vroclave

Ko gero dar ilgai daugelis tautų prie žodžio DUONA dės lygybės ženklą ir rašys GYVENIMAS.

Jėzus vadina save duona... Duona, nužengusia iš dangaus... Duona, duodančia gyvenimą. Prisiminkime šeštajame Jono evangelijos skyriuje ilgą Jėzaus kalbą apie gyvybės duoną, kurioje galėtume išskirti penkis raktinius žodžius: valgyti, gerti, kūnas, kraujas, gyvenimas. Jėzus atiduoda savo kūną, kad valgydami jį turėtume savyje gyvybę. Bet prieš tai, kaip kviečių grūdas ir kaip Velykų avinėlis. Jėzus turi pereiti mirtį, kad taptų mums maistu ir, kad mes gyventume.

“Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!” (Jn 6,53) Tai Jėzaus atsakymas šokiruotai ir abejojančiai žydų miniai, klausinėjančiai, “kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną”. Kraujo aliuzija grąžina mus prie ritualinio Velykų avinėlio aukojimo. Žydų pasaulėjautai buvo nesuvokiama, kaip galima gerti kraują. Tai buvo šventa, tabu, šventvagystė. Gyvulių, skirtų valgiui, mėsa turėjo būti gerai išvalyta nuo kraujo, nes kraujas reiškė gyvenimą. “Juk kiekvienam gyvūnui gyvastis - kraujas yra jo  gyvybė” (Kun 17,14; Ist 12,23). Šios kultūrinės realijos, perkeltos į biblinę galvoseną, aiškiai liudija, kad nekalbama tik apie skystį, sudarytą iš baltųjų ir raudonųjų kūnelių. Kraujas, apie kurį kalba Jėzus, tai nauja gyvybė, trykštanti iš jo mirties. Niekada negalima pamiršti, kas Kūnas ir Kraujas, kuriuos priimame kaip mistinę realybę, tai garbingas ir sudvasintas mirusio ir prisikėlusio Jėzaus kūnas. Apaštalas Paulius šią mintį plėtoja Laiške korintiečiams. “Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis... Sėjamas silpnas, keliasi galingas. Sėjamas juslinis kūnas, keliasi dvasinis kūnas. Jeigu esama juslinio kūno, tai esama ir dvasinio. Taip ir parašyta: Pirmasis žmogus Adomas tapo gyva būtybe; paskutinysis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia” (1 Kor 15, 42 - 46). Valgyti kūną...gerti kraują... Jonui rašant šiuos žodžius jau daugiau, kaip šešiasdešimt metų krikščionys, dėkodami Dievui, šventė eucharistinę puotą - mišias. Gal mes irgi dažniau turėtume pagalvoti, kad sakydami: “einu švęsti Eucharistijos, einu Komunijos, einu į Mišias”, nusakome prasmę:”einu dėkoti”, nes dėkojimas iš esmės yra meilės pareiškimas, siekiant atkreipti žvilgsnį To, kuris mus padarė laimingus. Mišios, tai Bažnyčia, kuri dėkodama žengia į didijį Jėzaus malonės veikimą, kuomet jis pereina iš šio pasaulio pas Tėvą. Jėzus paėmė duoną, paėmė vyną, dėkojo ir sakė, kad tai jo kūnas ir kraujas, kurie atiduodami už mus. Visi žydų valgymai, o ypač Velykų valgymas prasidėdavo palaiminimu. Jėzus, išauklėtas savo tautos pamaldumo, nesiliovė dėkojęs Dievui už jo meilę ir gerumą, sukūrusį šį beribį ir gražų pasaulį, šalia daugelio gėrybių, teikiančių mums duoną ir vyną, kad gyventume.

Iš tikrųjų krikščionį nuo visų kitų tikinčiųjų skiria ne tai, kad jis meldžiasi, kad prašo malonių ir jų gauna, bet tai, kad jis švenčia Eucharistiją, t.y. dėkoja Dievui per Jėzų Kristų ir tas dėkojimas mus veda nuo primityviojo tikėjimo, kuris moka tik prašyti, į brandų tikėjimą, kuris atgręžia mus į kitą, kad išvystume Jėzaus veidą.Paskutinę gegužės savaitę daugelio pasaulio Bažnyčių atstovai kartu su Šventuoju Tėvu Vroclave, švęsdami Eucharistiją, dėkos Dievui, kad “Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi” (Gal 5, 1). Tegul ir visa Lietuva, kaip išgydytasis evangelijos raupsuotasis (Lk, 17, 11 - 19) prisideda prie šio dėkojimo, kad ir toliau Dievas savo rankoje laikytų mūsų ateitį.